Stanislovas Riauba: „Žmonės ateina ir išeina, o medis lieka

Vlado Gaudiešiaus nuotrauka
Stanislovas Riauba – vienas įdomiausių ir paslaptingiausių XX a. Lietuvos liaudies menininkų
„Tylusis Lietuvos medinukas“ – taip vadinamas Stanislovas Riauba, savo drožiniais išreiškęs širdingą meilę savo kraštui. Jo dievukai – it medžio malda, o kiekviena skulptūra – lyg liaudies himnas. Šiandien jo vardas gyvas ne tik muziejuose, bet ir jaunimo kūryboje – projektas „Stanislovas Riauba – Žemaitijos Andersenas“ ugdo naują menininkų kartą, kuri semiasi įkvėpimo iš šio tyliojo meistro.

Menas mažam piemenėliui – kaip paguoda

Stanislovas Riauba (1904–1982) – vienas įdomiausių ir paslaptingiausių XX a. Lietuvos liaudies menininkų, gyvenęs ir kūręs Plungės rajono Platelių seniūnijos Godelių kaime. Gimęs neturtingoje žemaičių valstiečių šeimoje, jau piemenaudamas peiliuku drožė paukštelius, žvėrelius, pypkes, rėmelius, dėžutes, jas pagražindavo lapeliais, brūkšneliais. Vėliau ėmėsi kurti įvairiausius buities daiktus – rankšluostines, pelenines, lazdas, paįvairindamas jas figūriniais motyvais.

nuotrauka
S. Riaubos drožti veikėjai – lyg nužengę iš pasakų/Ramūno Virkučio nuotrauka
 



Yra žinoma, kad Stanislovas gimė nelaukiamas, kaime pravardžiuotas „benkartu“. Anksti mirus mamai, gyveno pas dėdę ūkyje, kur sunkiai dirbo, negaudamas užtektinai pavalgyti. Tada paguodai ir ėmė drožinėti. Niekas to nemokė, bet Žemaitijoje koplytstulpių, kryžių buvo daug.

Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Žemaitis“ priede „Vakarų Lietuva“  2025 m. gegužės 20 d. numeryje (Nr. 38).