Kaimynų nesutarimus įskėlė... vyšnia

Nenori būti stebimi

Pas­ku­ti­nis la­šas mo­ters kant­rybės taurė­je buvęs, kai prie Bi­rutės g. 19-ojo ir 19-ojo B dau­gia­bu­čių namų esan­čio­je mal­kinė­je įmon­tavo vaiz­do stebė­ji­mo ka­me­ras, dieną naktį fik­suo­jan­čias ne tik jų pa­čių sklypą, bet ir bend­ru ta­ku vaikš­tan­čius ki­tus kai­my­nus...

„Ko­kią teisę jie tu­ri mus fil­muo­ti be mūsų visų su­ti­ki­mo?“ – at­ėju­si į „Že­mai­čio“ re­dak­ciją klausė plun­giškė, ra­mybę pra­ra­du­si tuo­met, kai kai­mynės Rūtos Ado­mai­tienės pa­prašiusi nu­pjau­ti šios skly­pe au­gan­čią vyš­nią, smel­ku­sią Van­dos ir ki­tos kai­mynės dar­žo­ves.

„O ta­da ir pra­si­dėjo... Pradė­jo kliū­ti ir mūsų lai­ko­mos ož­kelės, bu­vo su­py­ku­si ir už nuim­tas sūpy­nes. Bet kad nei ji pa­ti su vy­ru, nei jos vai­kai, ku­riems butą 19-ame na­me yra nu­pirkę, čia ne­gy­ve­na. Jie – už­sie­ny­je. Tos sūpynės bu­vo su­kly­pu­sios, su­pu­vu­sios, nie­kie­no ne­nau­do­ja­mos. Tai kai norė­jom žolę po jomis nu­pjau­ti, ir nu­ėmėm“, – aiš­ki­no Van­da.

Susitvarkė tualetą, o dabar jį liepia iškraustyti

O ga­liau­siai žie­žir­bos ėmė laks­ty­ti dėl bu­vu­sio lau­ko tua­le­to. Van­da pa­sa­ko­ja Bi­rutės g. 19-ame B na­me gy­ve­nan­ti jau 30 metų, ir 25-erius iš jų tiek ji su šei­ma, tiek to na­mo kai­my­nai tuo tua­le­tu nau­do­jo­si, kol prie­š pen­ke­rius me­tus ka­na­li­za­ci­ja bu­vo įves­ta į pa­tį namą. Tuo­met tua­le­tas ir at­si­lais­vinęs, nie­kam rei­ka­lin­gas ne­be­buvęs. Van­dos vy­ras daug plušėjęs, kol jį su­tvarkęs: iš­siurbęs fe­ka­li­jas, iš­be­to­navęs, nau­jas du­ris įdėjęs, pri­vežęs grums­to, tvarkęs sie­nas. Tua­letą su­tvar­kiu­si šei­ma ten su­si­krovė mal­kas, ki­tus daik­tus. Ta­čiau da­bar R. Ado­mai­tienė su vy­ru Egi­di­ju­mi rei­ka­lau­jan­tys bu­vusį tua­letą at­lais­vin­ti it sa­vo. Nors, Van­dos tei­gi­mu, Bi­rutės 19-ajam na­mui, ku­ria­me Ado­mai­čiai ir tu­ri butą, jis nie­ka­da nė ne­prik­lausęs.

„Kaip ji (R. Ado­mai­tienė – aut.) mus už­si­puo­la, kaip pa­šėlsta – bi­jom jau ir į lauką išei­ti. Nors mes nie­kam neužk­liū­vam, tų sa­vo ož­ke­lių į lauką ne­be­ve­dam. O lai­kom jas tik dėl sa­vo ser­gan­čio vai­ko. Tie­sa, tu­rim mėšlo, bet ir jį su­si­tvar­kom“, – teigė Van­da.

Kamera – ne butaforinė

Van­dos kvie­ti­mu nu­vy­ko­me prie dviejų Bi­rutės gatvės dau­gia­bu­čių namų iš­siaiš­kin­ti, ar si­tua­ci­ja yra būtent to­kia, ko­kią ją vaiz­duo­ja plun­giškė. Ir iš tiesų pa­matė­me ka­merą, į ku­rios stebė­ji­mo lauką tik­rai pa­ten­ka ke­liu­kas, abiejų kai­mynų vaikš­to­mas. Tad stebė­da­mas jų įra­šus, o gal ir „tie­sio­gi­nes trans­lia­ci­jas“, apie kai­mynų as­me­ninį gy­ve­nimą ga­li su­ži­no­ti daug įdo­mių da­lykų.

Įsi­ti­ki­no­me ir tuo, kad ka­me­ra nėra bu­ta­fo­rinė, o sa­vo funk­ciją at­lieką pui­kiai. Į jos aki­ratį pa­kliu­vo ir žur­na­listė, mat po ke­le­to mi­nu­čių sve­čiuo­se į dau­gia­bu­čių kiemą jau įsu­ko R. ir E. Ado­mai­čių ma­ši­na.

„Pa­matė­me, kad vaikš­to­te su fo­toa­pa­ra­tu, taip ir su­pra­to­me, kad turbūt iš ži­niask­lai­dos“, – nė ne­slėpė jie­du.

Su­tuok­ti­niai aiš­ki­no at­va­žiavę, nes taip pat no­ri būti išk­lau­sy­ti. O su­si­kalbė­ti gra­žiuo­ju su Van­da esą vil­ties jau ne­be­tu­ri.

Nesutarimų daug: nuo vyšnios iki ožkų mėšlo

R. Ado­mai­tienė pa­tvir­ti­no, kad iš tiesų vis­kas pra­si­dėjo nuo vyš­nios. Anot mo­ters, ji Van­dai net bu­vo lei­du­si nau­do­tis sa­vo skly­po da­li­mi, jo­je tvar­ky­tis. Iš pra­džių vis­kas buvę ge­rai, kol sa­vo val­das kai­my­nei už­lei­du­si R. Ado­mai­tienė iš­gir­du­si prie­kaištų – dėl vyš­nios. Esą po to daž­nai čia ap­si­lan­kan­tys Ado­mai­čiai ėmė pa­stebė­ti, kad kai­mynė pra­dėjo per­ne­lyg sa­vi­va­liau­ti ir ki­tur.

„Vai­kai bu­vo pa­si­statę sūpy­nes. Ėmė ir nu­griovė. Dar ir rąstus pa­si­ėmė. O kai pa­klausėm, kur jie yra, sa­ko: „Po nak­ties din­go...“ Mūsų sūpy­nių vie­to­je sa­vo sta­tinį pa­si­statė. Todėl ne­to­lie­se jo su­si­tvarkėm tokį šiukš­lyną ir ant jo pa­si­statėm pa­vėsinę, nes jau ma­tom, kad mus stu­mia lauk“, – aiš­ki­no R. Ado­mai­tienė.

Be­je, sakė kai­my­nei ir dau­giau prie­kaištų tu­rin­ti: esą`prie dau­gia­bu­čių namų nuo­lat me­ke­na jos au­gi­na­mos ir į lauką neiš­leid­žia­mos ož­kos, smir­di šių gy­vu­lių mėšlas.

„Kai pra­dėjom pik­tin­tis, tą mėšlą su­tvarkė, žolė­mis už­metė, tai ta smarvė da­bar ma­žesnė. Bet įsi­vaiz­duo­kit: jie čia, šio skly­po te­ri­to­ri­jo­je, ir sa­vo ož­kas skerd­žia“, – da­bar jau guodė­si R. Ado­mai­tienė, ne­slėpu­si, kad dėl minėtų gy­vu­lių ne­prie­žiū­ros yra pra­ne­šu­si Mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bai.

Tualetas – 19-ojo namo

Ta­čiau did­žiau­si pyk­čiai, pa­si­ro­do, ver­da dėl bu­vu­sio lau­ko tua­le­to, ku­ris, kaip ro­do do­ku­men­tai, pri­klau­so Bi­rutės g. 19-ajam na­mui. R. ir E. Ado­mai­čiai aiš­ki­no, kad šia­me na­me įsi­gy­ti būstą galė­jo tik su ta sąly­ga, kad ap­draus šį sta­tinį – esą ki­taip san­dėris ne­būtų įvykęs. O ka­dan­gi tai kai­navę, no­rin­tys, kad tas tua­le­tas ir ati­tektų jų na­mui, o ne būtų nu­sa­vin­tas kai­mynų.

E. Ado­mai­tis žur­na­lis­tei pa­rodė ir do­ku­men­tus, ku­ria­me aiš­kiai pa­ra­šy­ta, kad sta­ti­nys iš­ties pri­skir­tas 19-ajam dau­gia­bu­čiam na­mui, o ne gy­ve­na­mam Van­dos šei­mos.
„Tai kodėl to do­ku­men­to ne­pa­ro­do­te kai­my­nei?“ – pa­klausė­me.

Anot E. Ado­mai­čio, prie­žas­tis pa­pras­ta – ši tie­siog ne­si­klau­san­ti ir nie­ko ma­ty­ti ne­no­rin­ti. Nors prie­š jiems at­vyks­tant Van­da mums ti­ki­no, kad būtent kai­my­nai su ja ne­si­kal­ba ir do­ku­mentų, pa­grind­žian­čių jų rei­ka­la­vimą at­lais­vin­ti tua­letą, ne­ro­do.

„Jei­gu jau taip yra, te­gu atei­na įspėji­mas, kad rei­kia tua­letą išk­raus­ty­ti“, – mums vi­siems esant kar­tu pik­ti­no­si Van­da.

Ir nors žur­na­listės at­vy­ki­mas kai­my­nus su­vedė krūvon ir bu­vo pui­ki pro­ga ci­vi­li­zuo­tai pa­si­kalbė­ti bei do­ku­men­tus per­žiūrė­ti, tąkart ap­čiuo­piamų vai­sių tai ne­davė.

Įsikišo ir policija, ir seniūnija

Po mūsų ap­si­lan­ky­mo Bi­rutės gatvė­je aist­ros ne tik kad ne­nu­ri­mo, ta­čiau dar la­biau įsip­lieskė. Van­da pa­sa­ko­jo dėl ka­merų krei­pu­sis į po­li­ciją, ta­čiau esą šie at­vykę ėmė dėl tua­le­to kib­ti.
Ado­mai­čių ver­si­ja ki­ta – esą tai kai­mynė pa­reigū­nus dėl tua­letų iš­sik­vie­tu­si, o da­bar po­ri­na, kad tai šie jai „po­li­ciją už­siundė“.

Kaip ten be­būtų, Van­dai po šio su­si­ti­ki­mo dar ne kartą te­ko su pa­reigū­nais bend­rau­ti. Esą jie ir įspėti dėl tua­le­to išk­raus­ty­mo bu­vo at­va­žiavę, ir gąsdinę, ir bau­do­mis gra­sinę. Ta­čiau nie­ka­da jo­kio do­ku­men­to taip ir ne­pa­rodę. Ga­liau­siai Ado­mai­čiai įsidėję į tua­letą spyną ir jį su vi­su ten lai­ko­mu Van­dos tur­tu už­ra­kinę.

Van­da dėl tua­le­to įsi­tei­si­ni­mo kreipė­si į Sa­vi­val­dybę, ta­čiau ga­vu­si raštą, kad minė­tas sta­ti­nys iš­ties ki­tam na­mui pri­klausąs...

Tuo­met mo­te­riai gal­va vi­sai su­si­su­ku­si. Sa­vo pro­blemų spręsti ir už­ta­ri­mo ieš­ko­ti bu­vo ir į se­niū­niją nu­ėju­si, ta­čiau, kur beeitų, vi­sos ins­ti­tu­ci­jos pa­sa­kiu­sios, kad tai jai rei­kia tua­letą at­lais­vin­ti. Galų ga­le at­lais­vi­nu­si, ta­čiau jaučianti nuoskaudą – kodėl iš jos at­ėmė tai, ką jos vy­ro ran­kos bu­vo su­tvar­kiu­sios? Ir kodėl ši­tiek metų vi­sas jų na­mas ne­ži­nojęs, kad ne sa­vo tur­tu nau­do­ja­si?

„Tai, ma­tyt, kaž­ka­da anks­čiau kaž­kas yra su­klydę, nes kaip tua­le­tas ga­li pri­klau­sy­ti ki­tiems, jei su ma­no mal­ki­ne ri­bo­ja­si, po tuo pa­čiu sto­gu yra? – svarstė Van­da. – Čia yra kai­mynų pa­vy­das, pyk­tis kaž­koks... Nes tuo­met kam jiems, tur­čiams, tas tua­le­tas rei­ka­lin­gas?“

Filmuoti be sutikimo negalima

Ta­čiau, kaip jau minė­jo­me, ir mes sa­vo aki­mis įsi­ti­ki­no­me, kad do­ku­men­tuo­se tua­le­tas – Bi­rutės g. 19-ojo na­mo. Tik gal Van­dai nie­kas tin­ka­mai to ne­mokė­jo išaiš­kin­ti, o gal ji pa­ti, jau­čian­ti ne­tei­sybę dėl vy­ro įdėto triū­so šį tvar­kant, ne viską no­ri girdė­ti?

Ap­mau­du, kad kai­my­nai pyks­ta­si ir vie­ni ki­tiems ins­ti­tu­ci­jas kvie­čia ne dėl ko­kio nors dėme­sio ver­to sta­ti­nio, o dėl ma­žos vertės... bu­vu­sio lau­ko tua­le­to.

Tuo­syk, kai kalbė­jomės su Ado­mai­čiais, jie ti­ki­no ir pa­tys ra­mybės no­rin­tys. No­rin­tys mies­te ir gy­ven­ti kaip mies­te, o ne ožkų me­ke­ni­mo bu­di­na­me kai­me (Tie­sa, anot Van­dos, at­vykę ve­te­ri­na­ri­jos spe­cia­lis­tai dėl ožkų jiems prie­kaištų ne­turėję, tik su­žymė­ti liepę), sten­gian­tys viską sa­vo val­do­se su­si­tvar­ky­ti taip, kad at­va­žiuo­ti būtų ma­lo­nu, ta­čiau to ra­miai da­ry­ti esą ne­ga­lin­tys...

„Te­gul ra­mybė būna, ir mums tų ka­merų ne­reikės. Mes – už sau­gią kai­my­nystę“, – ti­ki­no abu. Ir paaiš­ki­no esą ka­merų pri­reikę, jog kai­mynė jiems dar ko neiškrėstų.

Pak­laus­ti, ar ži­no, kad fil­muo­ti bend­ro nau­do­ji­mo val­do­se, kur vaikš­to pa­ša­li­niai žmonės, ne­ga­li­ma, su­tuok­ti­niai ti­ki­no ka­merą kaž­ko­kiu būdu įsi­tei­sin­sią. Ta­čiau pa­skam­binę Plungės po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to vir­ši­nin­kui Gin­tau­tui Po­ce­vi­čiui įsi­ti­ki­no­me, kad to­kio būdo nėra. Tik vie­nin­te­lis ke­lias – bend­ru gy­ven­tojų su­ta­ri­mu, kurį, var­giai, ar šiuo at­ve­ju pa­vyks gau­ti.

Kaip gyventi toliau?

Tokį klau­simą mums už­davė Van­da, jau at­lais­vi­nu­si kaž­ka­da jos vy­ro su­tvar­kytą bu­vusį tua­letą. Ji sakė ne­įsi­vaiz­duo­jan­ti, kaip reikės to­liau su­tar­ti su kai­my­nais, ku­rie dėl „to­kių niekų ka­riau­ja“.
O su­tar­ti reikės, nes vie­nam kie­me dar­buo­jan­tis bent pra­si­lenk­ti juk teks. Ir būtų ge­riau – be pyk­čių.

Ge­ra kai­my­nystė – la­bai svar­bi. Juk ne vel­tui net par­duo­dant butą ar namą ne vie­nas pri­va­lu­mu įvar­di­ja „ge­rus kai­my­nus“. O kai kai­my­nai vie­ni kitų gy­ve­ni­mus ver­čia ka­ru, ro­dos, ir die­na su­tems­ta.

Bet vie­no re­cep­to ge­res­niems kai­mynų san­ty­kiams šiuo at­ve­ju nėra. Aiš­ku tik tiek, kad vie­nai pu­sei reikėtų nu­si­leis­ti. Nebū­ti­nai pa­spaus­ti ranką, ne­būti­nai svei­kin­tis su­si­ti­kus, ta­čiau bent jau ne­be­si­pyk­ti ir ryž­tis ka­ro kirvį už­kas­ti. Gal tuo­met tai iš­vy­du­si ant­ro­ji pusė ir­gi at­lėgtų. Se­nos nuo­skau­dos dėl to galbūt ir ne­pa­si­mirštų, ta­čiau bent jau ne­būtų at­vi­ras ke­lias nau­joms.