Va­sa­ros už­baig­tuvės – kūry­biš­kai

Į sa­vaitę tru­ku­sią kūry­binę ir edu­ka­cinę sto­vyklą ori­gi­na­liu pa­va­di­ni­mu „Ką ma­tai de­be­sy­se?“ jau­nuo­sius kūrėjus pa­kvietė sa­vo me­ni­niais pro­jek­tais garsė­jan­tis stalgė­niš­kis Va­len­ti­nas Cha­ri­to­no­vas. Plun­giš­kiams jau te­ko da­ly­vau­ti ne vie­na­me jo su­reng­ta­me eks­pe­ri­men­tinės elekt­ro­ninės mu­zi­kos va­ka­re ar lan­ky­tis jo gra­fi­kos bei fo­tog­ra­fi­jos pa­ro­do­je, tad smal­su bu­vo su­ži­no­ti, kaip gimė idė­ja su­reng­ti vaikų va­sa­ros sto­vyklą?
Vy­ras pri­si­minė, kad tokį su­ma­nymą jam pamėtė­jo Stalgėnų bend­ruo­menės pir­mi­ninkė. Ga­vus fi­nan­sa­vimą iš Sa­vi­val­dybės, be­li­ko su­de­rin­ti su­si­ti­kimų da­tas su kvies­tais me­ni­nin­kais. O jų Stalgė­nuo­se su­lauk­ta tik­rai ne­ma­žai.
Sto­vyk­la pra­dėta vaiz­duotės la­vi­ni­mo dirb­tuvė­mis su iliust­ra­to­re Ur­te Ja­sen­ka. Antrąją ir tre­čiąją die­no­mis vai­kai turė­jo ga­li­mybę pa­si­ner­ti į mu­zi­kos pa­saulį. Dainų tekstų ra­šy­mo su­bti­lybė­mis su jais da­li­no­si gar­sios grupės „Bip­lan“ vo­ka­lis­tas Mak­sas Mel­ma­nas, o iš­gau­ti mu­ziką iš įvai­rių pa­čių vaikų at­si­neštų daiktų mokė kom­po­zi­to­rius ir mu­zi­kan­tas Pat­ris Ži­de­le­vi­čius.
Ket­virtąją dieną sto­vyk­lau­tojų laukė kos­tiu­mo dai­li­ninkė ir di­zai­nerė Po­li­na Rum­beš­taitė. Ji jau­nie­siems kūrėjams pa­rodė, kaip sa­vo jau pa­bo­du­sius dra­bu­žius pri­kel­ti nau­jam gy­ve­ni­mui. Ne ką ma­žiau įspūdžių sto­vyk­los da­ly­viams do­va­no­jo penk­to­ji die­na, kuo­met vai­kai kar­tu su dai­li­nin­ku ir gatvės me­ni­nin­ku Ed­var­du Še­pu­čiu turė­jo uni­ka­lią ga­li­mybę gra­fi­čiais iš­mar­gin­ti Vaikų die­nos cent­ro išo­rinę sieną.
Na, o sa­vaitę vai­ni­ka­vo pa­žin­tis su ne ką ma­žiau kūry­biš­ku­mo, o taip pat ir drąsos rei­ka­lau­jan­čia pro­fe­si­ja – fo­to­žur­na­lis­ti­ka. Į Stalgė­nus su­si­tik­ti su vai­kais ir jų tėvais at­vykęs žur­na­lis­tas bei fo­tog­ra­fas Artū­ras Mo­ro­zo­vas vi­sus pa­kerė­jo sa­vo nuo­trau­ko­mis, da­ry­to­mis ka­ro zo­no­je Uk­rai­no­je ir Gru­zi­jo­je, bei pa­sa­ko­ji­mais, ką ga­li ir ko ne­ga­li fron­to li­ni­jo­je at­si­dūręs žur­na­lis­tas.
Pak­laus­tas, ar bu­vo sun­ku į ma­žai kam ži­no­mus Stalgė­nus pri­kvies­ti ši­tiek gar­senybių, V. Cha­ri­to­no­vas pa­sa­ko­jo, kad tą pa­vy­ko pa­da­ry­ti be di­de­lio var­go.
„Ne­bu­vo su­dėtin­ga, nes aš pa­žįstu daug ku­rian­čių žmo­nių. Jų visų šie­met į sto­vyk­los pro­gramą ne­pa­vy­ko su­tal­pin­ti, tad atei­ty tik­rai kar­to­sim, ir ne­būti­nai tik su vai­kais. Tu­riu mintį su­reng­ti už­siė­mi­mus ir tėve­liams“, – su­ma­ny­mais da­li­no­si stalgė­niš­kis.
O į sto­vyk­los už­da­rymą ir vaikų su­kurtų darbų pa­rodėlę su­si­rin­ku­siems tėve­liams jis pa­pa­sa­ko­jo ne vieną smagų nu­ti­kimą, at­si­ti­kusį per tą sa­vaitę.
„Sykį prie manęs pri­ėjo vie­nas vaikų ir klau­sia, ar ga­li nu­si­da­žyt kažką da­žais. Sa­kau, ži­no­ma, ga­li, o jis: „Aš jau nu­si­da­žiau.“ Tai kodėl klau­si? „Ma­niau, kad su­pyk­sit.“ Kaip aš ga­liu su­pyk­ti dėl ši­to?! Ma­ne pyk­do tik ke­lia­mas chao­sas ir dest­ruk­ci­ja, o kūry­biš­ku­mui ribų nėra, kaip ir tai­syk­lių. Lin­kiu vai­kams ne­bi­jo­ti reikš­tis taip, kaip jie jau­čia, o tėve­liams ne­bi­jo­ti kar­tais pa­si­mo­ky­ti iš sa­vo vaikų, nes Die­vas mums juos tam ir siun­čia.“