Naujausios
Elena Budrienė šį pavasarį pasitiko savo 89-ąjį gimtadienį. Nepaisant garbaus amžiaus, moteris galėtų būti puikus neišsenkančios energijos pavyzdys ne tik savo bendraamžiams. Tveriškė juokiasi neturinti laiko nuobodžiauti ir ramiai sėdėti nieko neveikdama, todėl vejasi beprotišku tempu skriejantį laiką nuolat apsupta įvairios veiklos.
Vaikystės prisiminimai
Elena gimė Tverų seniūnijoje, Palūkalnio kaime. Šeimoje iš viso augo 5 vaikai: trys broliai ir dvi seserys. Tėvai turėjo 20 hektarų dirbamos žemės, kuri ir buvo pagrindinis šeimos pragyvenimo šaltinis.
Prisimindama vaikystę moteris sako, kad nelepino jos gyvenimas, buvo sunkūs ir vargingi laikai.
„Įsivaizduoji, tada mes su medinėm klumpėm į bažnyčią eidavom, tiek žiemą, tiek vasarą. O ką daryti? Kitokių batų tada neturėjom. Tėvukas, eidamas į dirvą, arti žemės, apsiaudavo savadarbes nagines. Pats pasidarydavo iš karvės odos, apsirišdavo raišteliais.“
Elena be galo stipriai mylėjo savo tėvelį. Jiedu turėjo tvirtą ryšį, todėl mergaitė stengėsi jam kuo daugiau padėti ūkyje. Mat šis, būdamas dar visai jaunas, sunkiai susirgo. Kai Elena sulaukė dešimties metų, tėvelis pasimirė. Visi namų ir ūkio darbai sugulė ant mamos bei vaikų pečių.
„Mama išeidavo kartu su sese į laukus dirvos arti. Joms buvo labai sunku, jėgos ne tos, kaip vyrų, vagas ir arti, ir patį arklį suvaldyti. Tai tekdavo kviestis į pagalbą netoliese gyvenančius vyrus“, – pasakojo Elena.
Šiek tiek ūgtelėjusi, gal 13-os metų Elena baigė mokyklą. Ir tada iš mokinės bei mergaičiukės virto, kaip ji pati sako, gaspadine. Buvo pagrindinė mamos pagalbininkė.
Nors mama buvo itin griežta ir reikli, bet visus vaikus labai mylėjo ir rūpinosi. Elenos broliai muzikantai buvo, vestuvėse grodavo, bet visad namo pareidavo laiku, kad spėtų visus ūkio darbus nudirbti.
„Ir manęs niekados nereikėjo versti ar raginti prie namų ruošos darbų. Visur lėkdavau pati pirma. Tiek gyvulius šerti, tiek valgyti daryti. Pareidavau paryčiais iš šokių, vos tik spėju akis sumerkti ir jau jaučiu, kaip žadina mama, kelia prie darbų“, – jaunystės prisiminimais dalinosi tveriškė.
Neramūs karo metai ir vargana buitis
Elenos jaunystės metai paženklinti ir karo išgyvenimais. Visai šeimai teko patirti, ką reiškia slapstytis nuo kareivių, išgyventi stingdančią baimę virš galvų skraidant kariniams lėktuvams. Išmokusi iš kaimynės kalbėti rožančių Elena tomis sunkiomis valandomis uoliai melsdavosi, kad visi liktu gyvi.
„Karas praėjo gana ramiai. Neuždegė namų, nieko nenušovė, nepatyrėm ir didelių nuostolių. Tik širdyje buvo beprotiškas nerimas ir baimė, nuolat meldžiausi, kad tik Dievulis mus apsaugotų.“
Moteris pamena, kaip jie anuomet visi vienas kitu besąlygiškai rūpindavosi. Karui pasibaigus Elenos mama ją išmokė verpti, tad vos tik gavusi triušių vilnos broliams numegzdavo po šaliką, kad tik jie būtų šiltai apsirengę ir pasipuošę.
„Broliai labai mane mylėjo. Jie man padėdavo prie ūkio darbų, kiaules pašerdavo, o aš atsidėkodama kiekvieną sekmadienį plaudavau ir išlygindavau jų drabužius, kad rastų tvarkingus ir paruoštus vilktis“, – atviravo moteris.
Tiesa, ir šis rūpestis nebuvo toks paprastas. Skalbimo priemonių tais laikais nebuvo jokių. Jas atstodavo išdegti ir persijoti medžio pelenai. Juos dubenyje užpildavo karštu vandeniu ir palaukdavo, kol nusistovės. Su tokiu slidžiu ir minkštu nuopilu Elena ir plaudavo drabužius.
Vestuvių maršas ir naujas gyvenimo etapas
Po vestuvių moteris išėjo gyventi pas vyro gimtinę – į Lopaičių kaimą. Kartu su jais gyveno ir uošvienė – vyro mama. Nebuvo ir tada gyvenimas rožėmis nuklotas. Teko iškentėti sunkų ir vargingą etapą, glaudžianti buvusioje kiaulidėje. Elena prisimena ten besitvarkiusi, kaip tik išmaniusi, kad naujieji namai būtų bent kiek jaukesni.
„Prisivežėme žemių, kad išlygintume grindis. Kadangi sienos buvo iš rąstų, reikėjo kažką galvoti, kuo skyles tarp jų užtaisyti. Ko tik nedariau. Klijavau laikraščiais, kamšiau, bet viskas veltui, maži vaikai tuoj pat su pirštukais išbadydavo skylių“, – skurdžią buitį prisiminė E. Budrienė.
Bet tveriškė buvo sumani ir gabi. Ką tik sugalvodavo, tuoj pat ir įgyvendindavo. Daug kas Elenai sakydavo, kad jeigu ji būtų gimusi vyru, iš jos išeitų puikus meistras.
Moteris viena pati sugebėjo ne tik vaikais pasirūpinti, bet ir savo jėgomis susitvarkė gyvenamą būstą. Mat vyras nuo pat ryto iki vėlaus vakaro dirbo kolūkyje, o po darbų kone iki vidurnakčio užsisėdėdavo su draugų kompanija.
„Ir ką tu jam?! Vieną dieną numojau ranka – nebelauksiu. Su mažais vaikais išėjome į parduotuvę pasiprašyti kartoninių dėžių. Aš einu taku, vežuosi ant dviračio tų dėžių prisikorivusi, o vaikai iš paskos irgi neša, kiekvienas kiek pajėga...“
Svajonių namas su dideliais langais
Budriai sumanė auginti mėsinius gyvulius, kad šiek tiek prisidurtų pinigų. Sunkiai, per vargus, bet pavyko šiaip taip sutaupyti nuosavam namui. Jame moteris gyvena iki šiol – jau 40 metų.
„Visada svajojau išeiti atskirai į savo namus, kur būtų daug durų, daug kambarių su dideliais langais“, – pasakojo moteris. Išsipildžius šiai svajonei Elena pamažu įsirengė naująjį būstą taip, kaip norėjo, įsigijo baldų ir susitvarkė aplinką.
Šiuose namuose niekada netrūkdavo juoko, smagių šeimos bei giminės susibūrimų ir vakarojimų. Tveriškė prisipažino visada mėgusi linksmas kompanijas, tik nebuvusi didelė gaspadinė, todėl giminės sueigoms samdydavusi šeimininkes. „O tada akylai stebėdavau, kaip jos gamina, ką daro, ir išmokau pati.“
Energinga, iškalbi ir turinti daug veiklos
Šiandien Elena džiaugiasi užauginusi keturis puikius ir dorus sūnus, kurie dažnai aplanko, rūpinasi ja. O dabar turinti jau ir aštuonis anūkus bei keturis proanūkius.
Pozityvumo ir energijos šiai moteriai tikrai netrūksta – to galėtų pavydėti bet kuris iš mūsų. Užsukę į svečius greičiausiai Eleną rastumėte ką nors besitvarkančią namuose.
„Pas mane visi kampai turi blizgėti, tik tada galiu ramiai užsiimti kitomis veiklomis“, – sako ji.
Ir tikrai, sulaukusi tokių garbingų metų namų šeimininkė sukinėjasi po juos it vijurkas. O kai tik turi galimybę mielai išeina ir po apylinkes pasivaikščioti, gryno oro įkvėpti, pajudėti. Smagu ir su draugėmis susitikus paplepėti.
„Mes su draugėmis turime savo tradiciją. Kiekieną vakarą susirenkam visos pas kurią nors namuose ir žiūrime serialą. Jam pasibaigus reikia viską smulkiai aptart, padiskuotuot“, – pasakoja Elena.
Veiklos – nors vežimu vežk
Paklausta, ar neliūdna ir ar nenuobodu vienai gyventi, moteris numoja ranka. Sako, ne visada ir pietų miegui laiko randanti.
Kad diena praeitų prasmingai, susiplanuojanti laukiančius darbus: apsitvarkiusi namuose traukia į daržą, kuriame nerasi nė vienos piktžolės, tada reikia apeiti gėlynus.
Anksčiau, kada akys buvo sveikesnės, Elena mėgdavo skaityti, bet dabar prisipažįsta kiek rečiau į rankas paimanti spaudos leidinius. Ir skuba pridurti, kad net juos skaityti neturi laiko.
Moteris 50 savo gražių gyvenimo metų giedojo bažnyčios chore, o dabar kasdien stengiasi nepraleisti Marijos radijo transliuojamų šv. Mišių.
„Jeigu ne mano stiprus tikėjimas į Dievą, nežinau, kaip būčiau nugyvenusi visą savo gyvenimą. Tik tikėjimo dėka buvau tvirta ir ėjau vis į priekį, kad ir kokie sunkumai slėgdavo“, – atviravo tveriškė.
