Nuo kūrybinių įkvėpimų iki verslo

Šei­mos ge­nai

Kiek Edi­ta sa­ve at­si­me­na, siu­vi­mas ją lydė­jo nuo­la­tos. Dar būda­ma mo­kyk­li­nio am­žiaus siū­da­vo dra­bužė­lius sa­vo lėlėms. Kiek vėliau, su­lau­ku­si paaug­lystės, pra­dėjo la­biau gi­lin­tis į siu­vi­mo ypa­ty­bes. Jai bu­vo smal­su, kaip rei­kia mo­de­liuo­ti, konst­ruo­ti au­di­nius, de­rin­ti jų spal­vas, ko­kių yra siu­vi­mo tech­nikų. Užau­gu­si ir vėliau šeimą su­kūru­si Edi­ta sa­vo siu­vi­niais ėmė puoš­ti namų ap­linką. Siu­vo užuo­lai­das, lo­va­tie­ses, pa­pra­šy­ta draugų ir ar­timųjų taisė dra­bu­žius.

Gi­mus at­ža­loms mo­te­ris nu­sprendė išmė­gin­ti sa­vo jėgas vai­kiškų rūbe­lių kūry­bo­je. Sva­jo­jo, kuo galėtų pa­puoš­ti sa­vo ma­žuosius, kad šie at­ro­dytų ori­gi­na­liai ir sti­lin­gai.

„Au­gau to­kio­je ap­lin­ko­je, kur ma­ne su­po me­niš­kos sie­los žmonės. Dėdė bu­vo fo­tog­ra­fas, o tėve­lis tapė Rie­ta­vo kraš­to­vaizd­žius. Pa­ti ankš­čiau ir­gi mėgda­vau ta­py­ti pei­za­žus, tik da­bar ku­ris lai­kas tai da­rau jau ne­be ant po­pie­riaus, o ant sa­vo au­di­nių“, – šyp­so­si mo­te­ris.


Ne­tikė­tas li­ki­mo vin­gis

Rie­ta­viškė ne­ma­žai metų su­ko­si au­to­mo­bi­lių dujų įran­gos sfe­ro­je, ta­čiau gi­liai šir­dy­je kaž­kas kirbė­jo. Jautė, jog no­ri po­ky­čių, tik dar tiks­liai pa­ti ne­ži­no­jo, ko­kių. Taip su­ta­po, kad išė­ju­si mo­ti­nystės ato­stogų iš ar­ti­mos bi­čiulės su­laukė pra­šy­mo – pa­si­ūti jos duk­rai tokį kos­tiumą dar­že­lio kar­na­va­lui, kad vėliau mer­gaitė galėtų jį vilkė­ti kas­dien. Su šia už­duo­tim Edi­ta il­gai ne­var­go – su­ma­ny­mas ne­tru­kus bu­vo įgy­ven­din­tas. Pa­ma­čiu­si, kad pui­kiai pa­vy­ko, o vėliau su­lau­ku­si dau­gybės pa­gyrų ir net naujų už­sa­kymų, mo­te­ris su­pra­to, kad tai galėtų būti kaž­ko nau­jo pra­džia.

„Vi­sai ne­tikė­tai pa­ma­čiau skel­bimą in­ter­ne­te, kad Rie­ta­ve bu­ria­mos mo­te­rys, ku­rios no­ri iš­mok­ti siū­ti. Pa­ma­niau – siū­ti mo­ku, bet to­bu­lin­tis tik­rai la­bai norė­čiau. Tai bu­vo tar­si ženk­las, kad man rei­kia ei­ti šiuo ke­liu“, –  pri­si­minė sa­vo pro­fe­sinės veik­los pra­džią.

Taip Edi­ta su­si­pa­ži­no su Rie­ta­vo mo­terų užim­tu­mo cent­ru, ku­rio tiks­las – ge­rin­ti mo­terų so­cia­linę ir eko­no­minę pa­dėtį, stip­rin­ti jų pa­si­tikė­jimą sa­vi­mi, vers­lumą, ska­tin­ti mo­ky­tis ir da­ly­vau­ti vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me.

Po ku­rio lai­ko Edi­ta bu­vo pa­kvies­ta da­ly­vau­ti po­ky­čių ir au­gi­mo kur­suo­se „Mas­ter­mind“. Į juos su­si­rin­ku­si ne­di­delė gru­pelė bend­ra­min­čių, no­rin­čių aug­ti ir to­bulė­ti sa­vo sri­ty­je, ska­ti­na bei mo­ty­vuo­ja vie­nas kitą per ko­lek­ty­vi­nes dis­ku­si­jas, pa­ta­ri­mus, kitą pa­galbą. Po ku­rio lai­ko rie­ta­viškė laimė­jo ke­lių mėne­sių trukmės siu­vi­mo bei įgūdžių to­bu­li­ni­mo­si kur­sus. Kaip pa­ti sa­ko, tai bu­vo tar­si koks pa­tvir­ti­ni­mas, kad ei­na tei­sin­gu ke­liu, ir nau­jas at­skai­tos taš­kas jos gy­ve­ni­me.


Stu­di­ja – lyg me­no ga­le­ri­ja

Ly­giai prie­š dve­jus me­tus Edi­ta su­pra­to, kad pa­ts me­tas įgy­ven­din­ti sa­vo sva­jo­nes, ir nu­sprendė į sa­vo senąjį darbą ne­begrįž­ti. Ta­da ir gimė „Spyg­liu­ko siu­vi­niai“, siū­lan­tys rankų dar­bo, vie­ne­ti­nius ir ori­gi­na­lius rūbe­lius vai­kams bei suau­gu­siems, žais­lus, krep­šius, ran­ki­nes. Vietą sa­vo kūry­bi­niams su­ma­ny­mams įgy­ven­din­ti mo­te­ris ra­do bu­vu­sios Že­mai­ti­jos ko­le­gi­jos pa­sta­te, kurį per­ėmė val­dy­ti vie­šo­ji įstai­ga „Veik­lus Rie­ta­vas“, tuš­čio­se li­ku­sio­se erdvė­se bu­rian­ti kūry­bingą bend­ruo­menę.

„Ma­no kūry­bos tiks­las ir vi­zi­ja yra eko­lo­gi­ja. Šiai die­nai es­ti la­bai di­de­lis vis­ko per­tek­lius. Kal­nai teks­tilės, ku­ri dar tik­rai pui­kios ko­kybės yra tie­siog leng­va ran­ka ir be jo­kios sąžinės grau­ža­ties iš­me­ta­ma. Ne­no­riu būti vie­na iš tų, ku­ri ter­šia ap­linką ir ma­siš­kai siu­va vie­no­dus ga­mi­nius. Ma­no gal­vo­je nuo­lat kir­ba gau­sybė idėjų, ku­rias vos spėju įgy­ven­din­ti“, – šyp­so­si mo­te­ris.

Ir tik­rai. Vos pra­vėrus Edi­tos stu­di­jos du­ris pa­si­jun­ti lyg būtum me­no ga­le­ri­jo­je. Pri­rei­kia lai­ko ap­žiūrė­ti dau­gybę įvai­riau­sių spal­vingų ir ori­gi­na­lių siu­vi­nių: iš senų džinsų skiau­čių pa­si­ūtas daiktų lai­ky­mo pin­ti­nes, pa­plūdi­mio ran­ki­nes, žais­lus vai­kams, nuo­tai­kin­gus krep­šius, puoš­tus iliust­ra­ci­jo­mis ir skir­tus au­to­mo­bi­lio sa­lo­ne su­si­dėti daik­tus ke­lionės me­tu. O kur dar dra­bužė­liai –vie­nas už kitą gra­žes­ni, spal­vin­ges­ni.


Kiek­vie­na skiautė ran­da sa­vo vietą

„Tu­riu sva­jonę, kad vieną dieną ab­so­liu­čiai vi­si ma­no ga­mi­niai bus siu­va­mi tik iš per­dirb­tos teks­tilės. Gai­la, kad mūsų, lie­tu­vių, po­žiū­ris dar yra kiek skep­tiš­kas, ne­va dėvėtas drabužis jau sa­vai­me yra blo­gas pa­si­rin­ki­mas. O dar tie prie­ta­rai, kad tas žmo­gus, ku­ris prie­š tai dėvėjo rūbą, pa­li­ko ja­me ir visą su­kauptą, gal ne vi­sa­da tei­giamą, ener­giją. Bet, ži­not, kuo tikė­si, taip ir bus“, – įžval­go­mis da­li­na­si rie­ta­viškė.

Pažįs­tan­tys Editą ir ži­nan­tys šią jos sva­jonę ne­sku­ba iš­mes­ti ne­be­ne­šio­jamų, bet dar ge­ros ko­kybės dra­bu­žių ar ki­tos teks­tilės. Ir pa­ti „Spyg­liu­ko siu­vi­nių“ įkūrėja rūpi­na­si, kad nė vie­na siu­vant at­lie­kan­ti skiautė ar at­rai­ža neiš­ke­liautų į šiukš­lių kon­tei­nerį. Jos stu­di­jo­je su­nau­do­ja­mi net siūlų ga­liu­kai – siū­da­ma žais­lus su­kem­ša juos į vidų.

„Aš neiš­me­tu vi­siš­kai nie­ko. Pap­ras­čiau­siai gai­la būtų tai da­ry­ti. Todėl su­si­kaupę skiau­ti­niai kant­riai lau­kia sa­vo pro­gos, ka­da juos pa­nau­do­siu. Jie pui­kiai tin­ka įvai­rioms ap­li­ka­ci­joms de­ko­ruo­ti“, – ro­dy­da­ma sa­vo dar­bus pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Nie­kas ne­pa­neigs, kad kiek­vie­no­je veik­lo­je, kad ir ką be­da­ry­tum, šei­mos pa­lai­ky­mas yra ne­pap­ras­tai svar­bus. Edi­ta džiau­gia­si, kad jos vai­kai ir vy­ras yra pa­grin­di­niai mo­ty­va­to­riai. At­ža­los, ma­ty­da­mos ma­mos ta­lentą, ir pa­čios no­ri puoš­tis jos kur­tais dra­bu­žiais. Tad be­lie­ka ma­mos iš­kau­lyti šių gro­žy­bių.

„Kiek­vie­nam skai­ty­to­jui norė­čiau nuo­šird­žiai pa­linkė­ti: ne­bi­jo­ki­te sva­jo­ti, sie­ki­te sa­vo tikslų. Jei­gu tu­ri­te mėgiamą veiklą ar hobį, išdrįs­ki­te ženg­ti tą žingsnį – pa­vers­kit jį sa­vo vers­lu, ku­ris džiu­gins ne tik jus, bet ir ap­lin­ki­nius“, – prie­š at­si­svei­kin­da­ma rie­ta­viškė pa­siun­čia linkė­jimą mūsų skai­ty­to­jams.