Šešiolikmetė, ryšinti rudąjį dziudo diržą

Tre­ne­rio Ro­ber­to ZIM­KAUS at­si­ųstos nuo­trau­ka
Plun­giškė tu­ri rudąjį diržą – iki aukš­čiau­sią meist­riš­kumą žy­min­čio juo­do­jo li­ko tik žings­ne­lis
Baltą, gel­toną, oran­žinį, ža­lią, mėlyną ir rudą – to­kius dziu­do dir­žus tu­ri še­šio­lik­metė plun­giškė Bar­bo­ra End­rie­kutė. Iki pil­nos ko­lek­ci­jos jai trūksta tik juo­do­jo, ku­ris su­tei­kia­mas tik­riems meist­rams. Ta­čiau mer­gi­nos tre­ne­ris Ro­ber­tas Zim­kus nea­be­jo­ja, jog ir
šis meist­riš­ku­mo ly­gis Bar­bo­rai yra pa­sie­kia­mas, jei tik ir to­liau ne­trūks no­ro bei už­sis­py­ri­mo.
Pel­niu­si pirmą­sias vie­tas pra­ėju­sių metų Lie­tu­vos dziu­do jau­ni­mo U21 ir U23 čem­pio­na­tuo­se, iš­rink­ta į 2021 m. Plungės ra­jo­no ge­riau­sių spor­ti­ninkų de­šim­tuką, per­galė­mis nuo­lat džiu­gi­nan­ti švel­nių vei­do bruožų še­šio­lik­metė lau­žo mitą, jog gru­bus dziu­do spor­tas – ne mer­gi­noms.



Mo­ty­vuo­ja ne dir­žai

Net še­šiais dziu­do dir­žais ga­lin­ti ap­si­juos­ti Bar­bo­ra kuk­li­na­si – ne pel­ny­ti dir­žai ją mo­ty­vuo­ja. Ir žūtbūt gau­ti juodąjį ne­sva­jo­jan­ti. Kur kas la­biau siek­ti per­ga­lių įkve­pia as­me­ni­nis to­bulė­ji­mas, kai ma­tai, kad ga­li vis dau­giau ir dau­giau nei anks­čiau, kad vi­sa gal­va pra­noks­ti var­žo­ves. Spor­ti­ninkė min­ti­nai ne­ži­no ir laimėtų ap­do­va­no­jimų skai­čiaus. 
Taip, yra band­žiu­si skai­čiuo­ti ir skai­čiuo­ti tik­rai bu­vo ką, tik į galvą to skai­čiaus ne­įsidė­ju­si.
Kas mer­gi­nai at­min­tin įstrigę? Tai pir­mo­ji jos iš­ko­vo­ta per­galė. Ta­da ji bu­vo dar penk­tokė. Da­ly­va­vo moks­lei­vių dziu­do čem­pio­na­te ir iš­kart ta­po nu­galė­to­ja. Pa­jaus­tas per­galės sko­nis buvęs sal­dus. Nuo ta­da į kiek­vie­nas var­žy­bas va­žiuo­ja turė­da­ma vieną tikslą – laimė­ti.
Ke­tu­rios ar pen­kios tre­ni­ruotės per sa­vaitę, šiukš­tu ne­pra­leid­žiant nė vie­nos, did­žiu­lis darbš­tu­mas, pa­rei­gin­gu­mas ir at­sa­ko­mybė – pa­pras­ta, bet lai­ko pa­tik­rin­ta Bar­bo­ros per­ga­lių pa­slap­tis.
„To­kius spor­ti­nin­kus ga­li­ma lai­ky­ti pa­vyzd­žiu. Ko­kią už­duotį jai duo­si, to­kią ir įvyk­dys, kokį tik tikslą iš­kel­si, tokį ir pa­sieks. Jei­gu vi­si spor­ti­nin­kai taip dar­buotų­si, turė­tu­me daug daug čem­pionų“, – įsi­ti­kinęs mer­gi­nos tre­ne­ris R. Zim­kus.


Į dziu­do – iš šo­kių

Plungė­je dziu­do tre­ni­ruo­tes dau­giau­sia ren­ka­si ber­niu­kai ir vai­ki­nai. Tarp mer­gai­čių ir mer­ginų šis spor­tas čia nėra po­pu­lia­rus. Gal tik de­šim­ta­da­lis dziu­do ko­vo­tojų  Plungės spor­to ir rek­rea­ci­jos cent­re – dai­lio­sios ly­ties. Ir tik­rai nėra taip, jog pa­nelės atei­na, pa­ma­to išvysta ką nors joms ne­pa­tin­kan­čio ir iš­si­gan­du­sios viską me­ta – tie­siog dau­ge­lis dziu­do aikš­telė­je savęs ne­ma­to, nie­ka­da apie to­kią ga­li­mybę ne­pa­gal­vo­ja. Nors pa­sau­ly­je dziu­dis­čių, kaip pa­sa­ko­ja 
R. Zim­kus, – daug.
Iš pri­gim­ties švel­nioms mer­gi­noms ši kon­tak­tinė spor­to ša­ka turbūt at­ro­do at­gra­si dėl baimės su­si­žeis­ti, dėl įsi­ti­ki­ni­mo, kad jos bus spar­do­mos, kad kūnas kas­kart bus pa­žymė­tas mėlynė­mis. O juk ran­dai ar žaiz­dos, kaip sa­ky­da­vo liau­dis, – puo­šia vy­rus, ne mo­te­ris.
„Bet juk mes ne­si­mu­šam... Sa­ky­čiau, kaip tik iš­mo­ko­me, kaip ne­su­si­žeis­ti, –  to­kius pamąs­ty­mus iš­kart pa­nei­gia dziu­do tre­ne­ris R. Zim­kus. – Net ir pa­ts „dziu­do“ pa­va­di­ni­mas reiš­kia „lanks­tus ke­lias“, o ko­vos esmė – iš­nau­do­ti var­žo­vo jėgą sa­vo tiks­lams. Tad daug  ten­ka dirb­ti ir su gal­va. Dziu­do stip­ri­na kūną, grūdi­na cha­rak­terį. Aš šioj spor­to ša­koj ma­tau tik pliu­sus ir ne­su­tin­ku su sa­kan­čiais, jog tai ne mer­gaitėms.“
Ma­tyt, tik pliu­sus jo­je įžvelgė ir Bar­bo­ros ma­ma, aš­tuon­metę duk­ra pa­ti ir at­ve­du­si į dziu­do tre­ni­ruo­tes pas tuo­me­tinį tre­nerį Ed­vardą Ži­lių.
Kodėl tėvai manė, kad vien­turtė duk­ra tin­ka šiam ja­ponų ko­vos me­nui?  „Aš bu­vau jud­rus vai­kas, – greit at­sa­kymą su­ran­da Bar­bo­ra. – Tėvai matė, kad man rei­kia iš­sik­rau­ti, o ir man pa­čiai iš­kart pa­ti­ko. Sma­gu, įdo­mu, yra kur iš­lie­ti ener­giją.“
Bar­bo­rai nie­ka­da nė min­ties ne­bu­vo šią spor­to šaką iš­keis­ti į mu­ziką, dailę ar šokį. Tie­sa, dar­že­ly­je yra lan­kiu­si ir šo­kius, bet jie, ma­tyt, mer­gaitės ne­pa­vergė. Už­tat ant­ra­sis pa­si­rin­ki­mas – ko­vos menų – ne­nu­vylė.
Dziu­do taip ir li­ko paauglės gy­ve­ni­me kaip mėgsta­miau­sias spor­tas. Vie­nin­te­lis da­ly­kas, kas per tuos me­tus pa­si­keitė, – tai tre­ne­ris. Pa­sit­rau­kus E. Ži­liui, Bar­borą iki šiol tre­ni­ruo­ja R. Zim­kus. Nors šis sa­ko, kad B. End­rie­kutė jam tik „pa­gal sąrašą“ pri­skir­ta – iš tiesų ją ko­vos me­no mo­ko kar­tu su ko­le­ga An­ta­nu Kas­tec­ku.


„Ne­ma­lo­nu, pa­ken­ti, ir vis­kas“

Plun­giškė sa­vo pa­si­rin­ki­mu yra pa­ten­kin­ta, juo la­biau kad šio­je spor­to ša­ko­je jai se­ka­si. Vis­gi pri­pažįs­ta, kad nė vie­nas kon­tak­ti­nis spor­tas neap­siei­na be di­des­nių ar ma­žes­nių traumų.
„Dau­giau pa­si­tai­ko pa­tem­pimų, o mėly­nių be­veik iš­vis ne­būna. Taip, jų pa­si­tai­ko, bet kai dau­giau spor­tuo­ji, iš­moks­ti sau­go­tis. Pas­kui ir kūnas įpran­ta, ne­be toks jaut­rus būna. O jei ir gau­ni traumą – ne­ma­lo­nu, pa­ken­ti, ir vis­kas“, – kaip tik­ra ko­vo­to­ja kal­ba Plungės spor­to ir rek­rea­ci­jos cent­ro auklė­tinė.
Prak­ti­kuo­jan­tie­ji dziu­do ti­ki­na, kad šis spor­tas pui­kiai tin­ka ir sa­vi­gy­nai. Esą gatvė­je už­pul­tas dziu­do ko­vo­to­jas gal už­puo­li­kui ir ne­pa­ro­dys, iš kur ko­jos dygs­ta, ta­čiau pa­ts ge­rai ži­nos, kaip ap­si­gin­ti, kaip iš­veng­ti smūgių.
Pa­čiai Bar­bo­rai iš­ban­dy­ti jėgų gatvė­je, ačiū­die, ne­te­ko. Ar ap­si­gintų? Žiū­rint, kas pultų. Juk dziu­do ko­vos vyks­ta lai­kan­tis griežtų tai­syk­lių, o gatvė­je jų nėra...
Tad šį ko­vos meną še­šio­lik­metė ver­ti­na ne už iš­mok­tus „triu­kus“, bet už tai, ką jis jai pa­čiai, kaip as­me­ny­bei, su­tei­kia.
„Tai la­bai ug­do kant­rybę“, – pa­ti­ki­na Bar­bo­ra. O pa­klaus­ta, ar daug jos tu­ri, tik šyp­te­li: „Šiek tiek. Bet dar tik­rai trūksta.“


Ma­no, kad pa­sieks daug

Dėl ap­do­va­no­jimų, ku­rių, pa­sak R. Zim­kaus, mer­gi­na tu­ri be­galę, Bar­bo­ra no­sies ne­rie­čia. Nors ne­sle­pia – jie pa­ma­lo­ni­na.
Pak­laus­ta, gal „Saulės“ gim­na­zi­jo­je, ku­rio­je mo­ko­si, po per­nykš­čio ge­riau­sių ra­jono spor­ti­ninkų pa­ger­bi­mo su­laukė di­des­nio dėme­sio, sa­ko to ne­pas­tebė­ju­si – kaip bu­vo pa­pras­ta mer­gi­na, taip ir li­ku­si. Ne kaip į stip­rią ko­vo­toją, bet kaip į tie­siog draugę ją žvel­gia ir bi­čiu­liai, ku­rių dau­giau­sia – ne iš spor­ti­ninkų gretų. Jiems mer­gi­na lai­ko ran­da, kad ir ko­kia užim­ta būtų. Be abe­jonės, ski­ria jo ir moks­lams. Tik sa­ko čia pirmūnė ne­san­ti, mo­ko­si vi­du­ti­niš­kai.
Šiuo me­tu še­šio­lik­metė gy­ve­na pa­pras­tos mo­kinės gy­ve­nimą, tu­ri mėgstamą už­siė­mimą, ku­riuo gar­si­na ir Plungės spor­to ir rek­rea­ci­jos centrą, ir visą Plungę, o apie ateitį dar ne­gal­vo­ja. Gal­vo­je tik min­tys, kaip nu­galė­ti atei­ties tur­ny­ruo­se, o iki jų – sun­kus dar­bas.
Už­tat Bar­bo­ros tre­ne­ris į auklė­tinę žvel­gia vil­tin­gai: „Ir jai pa­čiai esu sakęs, kad vis­kas pri­klau­sys tik nuo jos. Jei ir to­liau taip tre­ni­ruo­sis, apie ją mes pla­čiau iš­gir­si­me. Aš tuo ti­kiu.“