Svetimo skausmo nebūna

„Žemaičio“ nuotr.
Prie gydytojos kabineto pralukuriavusi daugybę valandų, moteris taip ir nesulaukė kvietimo užeiti
Ar Lietuva pamažu tampa šalimi, kurioje nebėra nė kruopelytės sąmoningumo ir žmogiškos atjautos kitam: senam, ligotam, kenčiančiam? O gal niekaip neišsivaduojame iš gilų įspaudą atmintyje palikusių sovietinių laikų, kuomet visi geri dalykai buvo gaunami tik per „blatą“? Tokios mintys kyla išgirdus į „Žemaičio“ redakciją užsukusios Irenos (vardas pakeistas) pasakojimo, kurį moteris išdėstė sunkiai rinkdama žodžius ir braukdama ašaras. Pirma mintis, atėjusi į galvą ją išklausius, – kad taip nebūna, tačiau netrukus paaiškėjo, kad moteris nieko neišsigalvojo.

Pas gydytoją – be eilės

Rietavo savivaldybėje, Užpelių kaime, gyvenanti moteris papasakojo, kad prieš tris mėnesius važiuodama dviračiu nuo jo nukrito ir patyrė traumą, bet įsisukusi į darbų verpetą kurį laiką delsė ir vis nerasdavo tinkamo meto pasirodyti gydytojui. Galiausiai kamuojama nepakeliamo peties ir rankos skausmo kovo 6-ai dienai užsiregistravo traumatologės-ortopedės Kristinos Norkutės, kuri kartą per savaitę atvyksta į Plungės ligoninę, konsultacijai.

„Mano vizitas buvo paskirtas 12 valandą, bet bijodama pavėluoti atvykau visu pusvalandžiu ankščiau. Besėdint ant suolelio prie nurodyto kabineto atėjo dar viena moteris. Jos mandagiai pasiteiravau, kelintai valandai yra jos talonėlis. Paaiškėjo, kad ji turėtų eiti po manęs, bet po kurio laiko pasirodė daktarės seselė ir su plačia šypsena veide lyg niekur nieko į kabinetą pakvietė būtent tą moterį“, – prisiminė Irena.

Pašnekovė tikino, kad dėl tokios smulkmenos ji nesuktų nei sau, nei kitiems galvos, jeigu gyventų mieste. Tada galėtų sėdėti sau ramiai ir kantriai laukti vizito į gydytojos kabinetą, o jo sulaukusi ramiai keliauti namo. Bet nuo Plungės iki Irenos namų – 35 kilometrai, paskutinis autobusas į Tverus išvyksta lygiai 14 valandą. Pasiekusi šį miestelį ji turi persėsti į kitą autobusą, kad galiausiai pasiektų Užpelių kaimą.

Irena pasakojo kurį laiką prie gydytojos kabineto sėdėjusi kaip ant adatų, svarstydama, ar suspės pakalbėti su daktare, nueiti į rentgeno kabinetą persišviesti, sugrįžti atgal, kad gydytoja paskirtų gydymą, o tada nukulniuoti iki autobuso stotelės ir suspėti į reikalingą autobusą.

Galiausiai suvokusi, kad jos dienos planai sugriuvo akimirksniu ir į autobusą tikriausiai nebespės, ji ryžosi užeiti į gydytojos kabinetą ir sesutei mandagiai priminti, kad šioji įleido kitą pacientę be eilės, o ji belaukdama veikiausiai pražiopsojo savo autobusą.

„Ramiu balsu dar pridūriau, kad jeigu nespėjau į autobusą, tada turėsiu prašyti seselės pinigų susimokėti taksi. Į šiuos mano žodžius ji nieko neatsakė. Veikiausiai įsižeidė, o gydytoja K. Norkutė pakėlusi akis tik pasakė, neva čia buvo rezervinis laikas.“

Ir kiti du vizitai – nesėkmingi

Išėjusi iš kabineto Irena nuėjo tiesiai į registratūrą ir paprašė paskirti kitą vizitą pas gydytoją K. Norkutę bei kartu užrašyti rentgenu persišviesti skaudančius kelius ir klubus. Rentgeno tyrimui buvo užrašyta kovo 13-ąją, o pas gydytoją jos neužregistravo. Bet tą sužinojo tik atvykusi minėtą kovo 13-ąją.

Ir tąsyk į ligoninę ji atėjo gerokai anksčiau ir registratūroje sužinojo, kad pas gydytoją geriausiu atveju paklius tik po savaitės, kovo 20-ąją. Kol bandė išsiaiškinti, kodėl nebuvo užregistruota tai pačiai dienai, Irena kitos seselės buvo paraginta skubėti prie rentgeno kabineto, kad nepraleistų jai paskirto laiko. Išėjusi iš jo registratūroje sužinojo, kad nebeliko vietos apsilankyti pas K. Norkutę net kovo 20-ąją, vizitas nusikėlė dar toliau.

Braukdama ašaras dėl tokios neteisybės moteris tiesiu taikymu pasuko į ligoninės administraciją ieškoti teisybės, nes jautėsi apgauta. Ten ją pasitikusi darbuotoja patikino, kad viskas bus gerai, ir liepė ateiti kitą dieną, esą gydytoja tikrai priims be išankstinės registracijos.

„Kaip liepė, taip ir padariau, tik ir tą kitą dieną ant suoliuko prie gydytojos kabineto pralaukiau nuo ryto 9-ių iki 14 valandos popiet ir niekas manęs neįleido į kabinetą. Išėjus sesutei į koridorių mandagiai paklausiau, ar galėsiu užeiti, o ši tik garsiai nusistebėjo, ko aš čia vėl sėdžiu, negi daktarė liepė dar kartą ateiti?! Galiausiai išėjus pačiai daktarei iš kabineto vėl paklausiau, ar galės mane priimti, bet ir ji nepatenkintu veidu pasakė – palaukit, dabar negaliu.“

Galiausiai pasibaigus darbo valandoms Irena iš gydytojos išgirdo, kad nieko padėti ji nebegalinti. Tad ir tą trečią sykį moteris grįžo namo galutinai praradusi viltį ne tik gauti gydymą, bet ir sulaukti nors kruopelės paprasto žmogiško dėmesio. Dabar sunku ir suprasti, kodėl per pirmąjį jos vizitą kita moteris buvo priimta be eilės, kodėl registruojantis rentgeno tyrimui registratūroje neužrašė jos ir pas gydytoją, galiausiai kodėl atvykus trečią sykį ir prie K. Norkutės kabineto praleidus pusę dienos ši nesugebėjo moteriškei pasakyti, kad neverta laukti – priimti ją galimybių nėra ir nebus.

Įvyko žmogiška klaida?

„Žemaitis“ apie šią nesusipratimų virtinę kalbėjosi su Plungės ligoninės direktoriaus pavaduotoja Danguole Luotiene. Išklausiusi apie moters nusiskundimus ji pažadėjo pasidomėti šia situacija, o kitą dieną perskambinusi išreiškė apgailestavimą, kad pacientei su rimtomis sveikatos problemomis nepavyko gauti reikiamos pagalbos.

Pasak D. Luotienės, įvyko nesusipratimas, be to, padaryta žmogiška klaida.

„Kodėl kovo 6 dieną kita moteris į kabinetą pas gydytoją pakviesta be eilės yra paprastas paaiškinimas. Kaip tik tuo metu sistemoje įvyko klaida ir nepavyko atidaryti Irenos elektroninio siuntimo. Neužlaikant eilės teko kviesti kitą pacientą“, – aiškino direktoriaus pavaduotoja.

Bet kodėl įvykus šiam nesusipratimui nei seselė, nei gydytoja nesiteikė pacientei paaiškinti, jog nepavyksta atsidaryti jos siuntimo? Kodėl Irenai užėjus į kabinetą šios kažką aiškino apie rezervinį laiką?

Kas yra tas rezervinis laikas ir kam jis skirtas, D. Luotienė paaiškinti negalėjo. Tik pridūrė, kad K. Norkutė tą dieną, kai moteris kantriai laukė prie kabineto nuo ryto iki 14 valandos, esą net du kartus buvo išėjusi į koridorių pakviesti jos, bet nerado. Kaip paaiškino pati Irena, ji tą dieną du kartus išties buvo pasišalinusi: sykį ėjo iki artimiausios vaistinės įsigyti nervus raminančių vaistų , po to – užkąsti, nes belaukdama visą dieną išalko. Ar gali būti, kad būtent tada jos ir pasigedo gydytoja? Bet kodėl tada Irena nebuvo pakviesta, kai sugrįžo laukti prie kabineto ir ten veltui prasėdėjo dar kelias ilgas valandas?

Anot direktoriaus pavaduotojos, K. Norkutė yra dar jauna gydytoja ir ligoninėje dirba visai nesenai. D. Luotienė pasakojo, kad besiaiškindama šią situaciją ji net pyktelėjusi ir pabarusi pačią gydytoją, esą tokių dalykų jų gydymo įstaigoje būti negali. O norint ištaisyti šią nevykusiai susiklosčiusią situaciją, Plungės ligoninė kviečia Ireną konsultacijai pas kitą gydytoją traumatologą Giedrių Repšį, kuris pažadėjo priimti kuo skubiau.

„Žemaitis“ dar kartą susisiekė su pačia Irena ir perdavė, jog Plungės ligoninė nuoširdžiai apgailestauja dėl susiklosčiusios situacijos bei kviečia ją konsultacijai.

Tik išgirdusi šią žinią moteris vėl susigraudino. Ji prisipažino abejojanti, ar beras savy drąsos grįžti į įstaigą, kurioje, Irenos žodžiais, iš jos buvo pasityčiota.