Naujausios
Plungės rajono meras dar nebuvo viešai paskelbęs, kad ir mūsų rajone patvirtinti du pirmieji susirgimai koronavirusu, o gyvenvietėje jau ėjo kalbos su pagražinimais. Tokia jau kaimo kasdienybė: neturėdami ką veikti, iš degtuko vežimą priskaldo.
Prireikė savaitės, kol išdrįsau parašyti Rasai (vardas jos prašymu pakeistas) ir pasiteirauti, kaip laikosi. Susirašinėjant kilo mintis paklausti, ar sutiktų ji savo patirtimi pasidalinti su „Žemaičio“ skaitytojais.
Juk baisiausia šiomis dienomis, kai tiek daug pranešimų apie žmonių visame pasaulyje mirtis, kai per TV žinias rodomos kolonos mašinų, vežančių mirusiųjų Italijoje, Ispanijoje kūnus, kai transliuojami vaizdai iš ištuštėjusių Europos miestų, baisiausia yra nežinia.
Rasa sutiko. Kitą dieną atsiliepusi į mano skambutį telefonu papasakojo, kad greičiausiai šiuo pasauliui mažai dar pažįstamu virusu jiedu su vyru užsikrėtė kovo 14 dieną šalia Palangos esančiame „Atostogų parke“, giminių šventėje. Lietuvoje tik kelios dienos kalbėta apie didelių renginių atšaukimą. Sunerimusi moteris skambino pusbroliui, teiravosi, ar neatšauks šventės.
„Išgirdau atsakymą, kad būsim visi savi. Tiek ruoštasi, atvyko giminių net iš užsienio – kaip čia dabar atšauksi? Tikrai galvojom, kad niekuo nerizikuojam“, – prisiminė Rasa.
Taigi, kaip ir planuota, visi susirinko. 20 žmonių. Po šventės praėjus kelioms dienoms moteriai ėmė skaudėti galvą. Pamanė, kad gal peršalo. Tą rodė ir nežymiai, iki 37,1° pakilusi temperatūra.
Iš žiniasklaidos girdėjo perspėjimus apie koronaviruso simptomus. Laukė aukštos temperatūros, bet jos nebuvo. Gerklė neskaudėjo, nekosėjo. Nebuvo temperatūros ir jos vyrui, kuriam irgi ėmė gelti galvą.
Paskambinęs giminaitis pasidalino, kad irgi apsirgo. Dar pasijuokė, kad reikėjo labiau saugotis vėjo tą vakarą... Gydėsi visi savom priemonėm, arbatom, vaistais iš namų vaistinėlės.
Rasa prisiminė, kad temperatūra aukščiau nekilo, o kritinės dienos jai buvo po pobūvio kitas penktadienis ir šeštadienis. Tada buvo ypač silpna, skaudėjo kaktą, negalėjo judinti paraudusių akių. Sekmadienį viskas atlėgo, bet silpnumas laikėsi. Atsirado sąnarių skausmai, kaip sergant gripu. Vyrui skaudėjo raumenis, dingo uoslė, skonio jutimas.
Susirgęs pusbrolis pranešė, kad tirsis dėl koronaviruso. Išsigandę sutuoktiniai pirmadienio rytą paskambino karštuoju koronaviruso numeriu 1808. Pasakė, kad bendravo su galimai sergančiu, kuris dar laukia atsakymo iš laboratorijos.
O čia ir prasidėjo, kaip sako Rasa, linksmoji dalis. „Tirsim tik tada, kai bus patvirtinta, kad jūsų giminaitis tikrai serga“, – nuskambėjo telefonu. Tad teko laukti pusbrolio rezultatų. Kai šie buvo teigiami, galų gale leido ir Rasai su vyru atvykti į Telšių mobilųjį patikros punktą. Kitą dieną, dar negavus atsakymo, juos apklausė, su kuo bendravo, kur lankėsi pastaruoju metu.
Sutuoktiniams bendravimas su tyrėjais kainavo nemažai jėgų, kurių jiems tada ir taip trūko. Išsigandusi, kad užkrėtė gerą draugę (jai taip pat pasireiškė peršalimo simptomai), nukreipė tirtis ir ją. Atsakymas – neigiamas.
Iš viso 20-ies žmonių būrio, „Atostogų parke“ švęntusių gražią giminaičio santuokos sukaktį, susirgo 18. Vieni lengviau, kiti sunkiau.
Rasos mama, kuriai 68-eri, persirgo greičiausiai už visus ir jau kuris laikas jaučiasi puikiai. Jos draugas susirgo plaučių uždegimu. Garbaus amžiaus 83-ejų Rasos teta su dukra papuolė į ligoninę, tetai kurį laiką reikėjo papildomai tiekti deguonį. Dabar abi jau namie, jaučiasi gerai.
Sunkiai su liga kovojo Rasos pusbrolis. Jis keletą dienų praleido reanimacijoj – plaučių uždegimas (šventės vakarą vyras dar ir peršalo).
Susirgusieji kasdien vieni su kitais dalinasi savo išgyvenimais. Pasak Rasos, viską išsipasakoję giminaičiai nustebo, kad porų, gyvenančių kartu, ligos simptomai labai panašūs, ypač – pradžia. Jei vyrui galvą skauda, ir žmonai taip pat. Kita pora pajuto, jog abiem „rakina“ kaklą. Bet beveik visi patyrė uoslės ir skonio praradimą, bendrą didesnį ar mažesnį silpnumą.
Dabar, prabėgus dviem savaitėm, jie jau stiprėja. Nuo pirmos dienos geria daug šiltos arbatos su citrina. Suprato, kad atsilaikyti prieš šį virusą padeda stipri imuninė sistema, humoras ir sportas.
„Tokių švarių namų kaip dabar, – linksmai priduria Rasa, – dar nesam turėję. Kasdien su vyru dezinfekuojam visus paviršius. Pats savęs, žmogau, dabar bijai, kad gali vėl apsirgt. Gal tada dar sunkiau bus... Kas antrą arba trečią dieną skalbiam patalynę, viską šveičiam. Be valiklių, baigiam sunaudoti dar ir sodą, actą, net baliklį.“
Pokalbio pabaigoje pasigirsta daug iškentusio žmogaus palengvėjimo atodūsis: „Vieną rytą abu su vyru susižvalgėm ir supratom – kažkas ne taip. Ne taip, kaip nuo sirgimo pradžios. Šviesu akyse! Supratom: korona traukiasi nuo mūsų.“
Puiki žinia visiems. Ypač susirūpinusioms dukroms, kurios dėl tėvų sielojasi Anglijoje.
Ši istorija – su laiminga pabaiga. Nors ne visos tokios. Klastingas virusas tebešienauja gyvybes. Nusiteikime rimtai, bet nepanikuokime. Dabar turime laiko padėkoti, mylėti, džiaugtis kiekviena diena, jei to nedarėme iki šiol. Ir prisiminti Rasos žodžius, kad geriausia su šia baisia liga kovoti stipria imunine sistema, humoru ir sportu.