Naujausios
Išbandė įvairias profesijas
V. Gedvilas kartu su vyresne seserimi Jūrate gimė Neringos ir Jono Gedvilų šeimoje, Kretingoje. Tėveliams gavus darbo pasiūlymus, 1971 metais visa šeima persikraustė gyventi į Plungę. Mama dirbo mokyklos bibliotekoje, o tėvelis – naujai pastatytoje odos gamykloje, buvo tiekimo skyriaus viršininku. Baigęs vidurinę mokyklą V. Gedvilas išvyko mokytis į Kauną, ten įgijo šaltkalvio specialybę. Vėliau neakivaizdžiai studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute transporto inžineriją, bet inžinieriumi dirbo gal tik pusę metų. Plungiškiui teko paragauti ne tik suvirintojo, bet ir šaltkalvio, betonuotojo, statybininko darbo.
Parodos iniciatorė, Žemaitijos nacionalinio parko kultūrologė Aldona Kuprelytė pasakojo, kad paskutinį kartą taip gausiai svečiai į V. Gedvilo parodą buvo susirinkę lygiai prieš dešimt metų, nors, regis, tai buvo lyg vakar.
„Vytaras išties labai retai kada rengia savo autorines parodas, bet jį dažnai sutiksi įvairiuose renginiuose, pradedant miesto šventėmis, amatų dienomis ir baigiant edukaciniais užsiėmimais. Šis talentingas žmogus yra vienintelis likęs Plungės krašte, kuris pina iš vytelių. Ir pina ne tik krepšius, bet ir visokius meniškus dalykus. Man įsimintiniausias Vytaro darbas – iš vytelių nupinta Užgavėnių kaukė, o kur dar įvairiausi laiveliai, žuvys...“ – pasakojo A. Kuprelytė.
Būsimą žmoną sužavėjo baltais sporto bateliais
Parodos atidarymo metu V. Gedvilo žmona Dainora nutarė šmaikščiai papasakoti jųdviejų pažinties istoriją, kuri prasidėjo kone prieš 30 metų dviračių žygio metu, minant iš Plungės į Ventės ragą.
„Mūsų keliautojų kompanijoje buvo labai daug gražių, jaunų ir netekėjusių panelių. Vieno dviračių žygio metu į Ventės ragą vietoj vienos narės buvo atsiųstas Vytaras. Žiūrim – ateina vyrukas su šortais ir akinančio baltumo sportbačiais. Man iškart kilo klausimas – kaip jis išsaugos tuos savo baltus batus visos kelionės metu. Ir štai keliaujame mes per mišką, kelias baigėsi ir prasidėjo purvynas, bet Vytaras taip grakščiai išsiraitė, kad tie jo batai taip ir liko švarutėliai“, – juokėsi sutuoktinė.
Dainora prisipažino, kad Vytaro gebėjimas išsaugoti švarius batus ją labai sužavėjęs. Tapo aišku, kad šis jaunuolis vertas dėmesio. Matyt, simpatija buvo abipusė, nes kelionei pasibaigus Vytaras atėjo pas Dainorą su krepšeliu, kuriame nešėsi žygio metu padarytas nuotraukas ir šokolado plytelę. Prasidėjusią gražią draugystė 1998 metais vainikavo vestuvės.
Gedvilai užaugino tris vaikus: Adomas jau savarankiškai kloja savo gyvenimo pamatus ir dirba traukinio mašinistu. Vidurinysis sūnus Kristijonas – studentas, o Barbora mokosi 11-oje klasėje.
Laisvu metu visa šeima mėgsta keliauti, pažinti dar neatrastas vietas, važinėtis dviračiais, skaityti knygas. Veiklos netrūksta ir namuose: reikia pjauti žolę, skaldyti malkas, meistrauti.
Kaip inžinierius tapo vytelių pynėju
V. Gedvilas pasakojo, kad jam giliai į atmintį įsirėžė data, kada pradėjo pinti iš vytelių. Tai buvo 1996 metų kovo 11 dieną, o pirmasis mokytojas buvo Simonas Žilinskas. Dabar V. Gedvilo rankose gimsta ne tik pintinės ir įvairios dekoracijos ar suvenyrai. Jam nieko nereiškia nupinti skrynią ar kokį baldą, pavyzdžiui, vaikišką lopšį, net kuprinę yra nupynęs.
Vyro darbai eksponuoti įvairiuose Lietuvos miestuose ir užsienyje: Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje, Olandijoje. Dalyvauja įvairiose mugėse, veda pynimo seminarus, yra aktyvus Platelių dvaro sodybos tradicinių amatų centro veikloje.
„Aš ir savo vaikams visada sakydavau, kad gyvenime reikia mokytis viską, nes niekada negali žinoti, ko vieną dieną tau gali prireikti. Lygiai taip pat buvo ir man – vienas darbas keitė kitą, teko išbandyti įvairias sritis. Po nepriklausomybės atgavimo ėmė stigti darbų, įmonės viena po kitos skelbė bankrotus. Ne sykį teko ir man ieškoti naujos darbo vietos“, – pasakojo plungiškis.
Ieškant darbo vyras netikėtai per pažįstamus Plungėje surado įmonę, kuri ieškojo žmonių, galinčių pinti iš vytelių. Nuo pat pirmųjų užsiėmimų susižavėjęs šiuo darbu ir gavęs aibę komplimentų, kad iš jo išeina geras pynėjas, būsimasis tautodailininkas ėmė gilintis į šio amato subtilybes.
Tąkart į vytelių pynimo mokymus Plungėje susirinko beveik 30 žmonių, bet netrukus pynėjų gretos stipriai praretėjo: vieniems trūko kantrybės ir kruopštumo, kitiems – noro užsiimti tokia veikla. Likę 5–6 pynėjai sėkmingai pabaigė visą mokymosi kursą, tačiau, anot V. Gedvilo, šiandien pina tik jis vienintelis. Jam pačiam pinti gaminiai patiko nuo vaikystės, nors niekada nebuvo nė akyse regėjęs, kaip jie pinami, o juo labiau nebuvo nė minties, kad vieną dieną pats tuo užsiims.
Sūnus nusipynė krepšį tik „iš reikalo“
Kaimynystėje gyvenęs medžio drožėjas Kęstutis Adomavičius V. Gedvilą paragino prisijungti prie Tautodailininkų sąjungos. Taip 2001 metais pynėjas tapo Tautodailininkų sąjungos nariu. Platelių dvaro svirne surengė pirmąsias dvi autorinių darbų parodas, aktyviai važinėjosi po Lietuvą ir po užsienį su kitais sąjungos nariais į įvairias parodas. Nė viena Plungės miesto šventė ar vaikų stovykla neapsieina be šio nagingo kūrėjo pynimo iš vytelių edukacijos.
„Šeimos narių užkrėsti pynimu, deja, nepavyko. Vyresniajam sūnui kažkada teko pačiam nusipinti krepšį, nes nebuvo, kur dingti, – stovykloje vedžiau edukacinį užsiėmimą. Žmona Dainora – pradinių klasių mokytoja ir talentinga pirštinių mezgėja. Veiklos turi sočiai, tad į vytelių pusę irgi nežiūri“, – kalbėjo kūrėjas.
O jo paties darbai išsibarstę po visą pasaulį. Kaip pristatydama parodą Plateliuose šeštadienį užsiminė A. Kuprelytė, plungiškis ketverius metus bendradarbiavo su japonais, kurie atvykdavo ne tik įsigyti jo darbų, bet ir savo akimis stebėdavo, kaip vyksta pynimas.
Augino žilvičių plantaciją
Tokiam įgudusiam meistrui kaip V. Gedvilas nupinti vidutinio dydžio krepšį užtenka 3,5 valandos, o neskubėdamas per darbo dieną gali padaryti net ir du. Visi plungiškio kūriniai gimsta iš žilvičio vytelių. Jų kadaise pats ir užsiaugindavo.
„Turėjome žilvičių plantaciją, bet ji vieną dieną ėmė ir nunyko. Kadangi buvo šalia miško, pradėjo pulti įvairūs vabalai. Jokios chemijos nepurškėme, o dar ir stirnos pamėgo užsukti į svečius paragauti žilvičių žievės. Tai ilgainiui ir atsisakėme žilvičių auginimo. O iki tol juos sodindami vis pajuokaudavome, kad normalūs žmonės bulves sodina, o mes į dirvą pieštukus kišame. Mat sodinama vytelė atrodo lyg pieštukas. Įkiši į dirvą, palaistai ir lauki, kol ims augti“, – pasakojo pynėjas.
V. Gedvilas neretai sulaukia užsakymų nupinti konkretų gaminį, tad daro išvadą, kad pinti krepšiai, suvenyrai ar interjero detalės niekada neišeina iš mados, kad ir koks būtų laikmetis. Populiariausiųjų viršūnėje yra krepšeliai svogūnams, česnakams ar bulvėms laikyti. Kažkada itin dažnai pagal užsakymus pindavo gaubtus neišvaizdiems dujų balionams paslėpti, tačiau dabar tokių užsakymų mažėja. Veikiausiai dėl to, kad žmonės dabar dažniau naudojasi elektrinėmis viryklėmis.
