Ir vėl į mokyklą duobėtu šaligatviu

Ni­jo­lės JAN­KU­VIE­NĖS nuo­trau­ka
Ša­li­gat­viai prie dau­gia­bu­čių – gy­ven­to­jų rū­pes­tis, o jei ta­kas vin­gu­riuo­ja tarp dvie­jų na­mų?
„Že­mai­čio“ re­dak­ci­ja ga­vo plun­giš­kės laiš­ką, ku­ria­me mo­te­ris tei­rau­ja­si, ka­da nu­ma­ty­ta re­mon­tuo­ti ša­li­gat­vį, esan­tį tarp A. Ju­cio gat­vės 4-ojo ir 6-ojo dau­gia­bu­čių na­mų.

„Šis ša­li­gat­vis duo­bė­tas jau daug me­tų. Ma­no duk­ra de­vin­to­kė, tad tiek me­tų ji ir žings­niuo­ja į mo­kyk­lą juo“, – laiš­ke ra­šo mo­te­ris. Pa­sak jos, šių duo­bių at­si­ra­di­mo is­to­ri­ja la­bai ba­na­li. Se­niau ša­lia ša­li­gat­vio au­go di­džiu­liai me­džiai. Aiš­ku, tai žmo­nių kal­tė, kam taip ar­ti so­di­no. Bet juk anks­čiau nie­kas per daug apie tai ne­gal­vo­jo. Su­reng­da­vo tal­ką ir ap­so­din­da­vo kie­mą, per daug ne­suk­da­mi sau gal­vos, kaip tas kie­mas at­ro­dys me­džiams su­ve­šė­jus.

„Vė­liau la­bai bi­jo­jom, kad pu­čiant smar­kes­niam vė­jui me­džiai ne­nu­virs­tų, ne­su­ža­lo­tų žmo­nių, ne­su­ga­din­tų ša­lia sto­vin­čių au­to­mo­bi­lių. Ne­ži­nau, ar skun­dė­si kas, bet tuos me­džius vie­ną die­ną nu­pjo­vė. Džiau­gė­mės ir lau­kėm, ka­da pa­ga­liau su­re­mon­tuos ir su­ga­din­tą ša­li­gat­vį. Ir vis te­be­lau­kiam“, – ra­šo plun­giš­kė.

Kas ne­to­lie­se gy­ve­na, ži­no, kad šiuo ša­li­gat­viu ju­dė­ji­mas in­ten­sy­vus vi­są die­ną. Juo kas­dien į „Ry­to“ pa­grin­di­nę mo­kyk­lą ei­na mo­ki­niai iš vi­so A. Ju­cio mik­ro­ra­jo­no, ma­žie­ji plun­giš­kiai pė­di­na į lop­še­lį-dar­že­lį „ Sau­lu­tė“, sen­jo­rai – į gy­dy­mo įstai­gas. Pa­ke­liui trys pre­ky­bos cent­rai, iš ku­rių žmo­nės par­lin­guo­ja ne­ši­ni di­džiu­liais pir­ki­nių krep­šiais.

Ir kaip juo­kin­gai gy­ve­ni­me bū­na. Juk se­niau kai­mo vai­kai į mo­kyk­lą ei­da­vo duo­bė­tu, pel­kė­tu kai­mo ke­liu, o da­bar – vis­kas at­virkš­čiai. Vai­kus, gy­ve­nan­čius kai­me, mo­kyk­li­nis au­to­bu­siu­kas pai­ma iš na­mų ir at­ve­ža ko­ne iki mo­kyk­los du­rų. O ko­kiais ke­liais mo­kyk­lą tu­ri pa­siek­ti mies­to vai­kai...

No­rė­da­mas su­ži­no­ti, ar pla­nuo­ja­ma re­mon­tuo­ti šį ša­li­gat­vį, „Že­mai­tis“ krei­pė­si į Plun­gės mies­to se­niū­ną Gin­ta­rą Do­mar­ką. „Ša­li­gat­vių, esan­čių prie dau­gia­bu­čių na­mų, re­mon­tuo­ti ne­ža­da­me. Tam lė­šų ne­ski­ria­ma jau de­šimt me­tų. Jais pa­si­rū­pin­ti tu­ri pa­tys gy­ven­to­jai. O ša­li­gat­vis, esan­tis tarp dvie­jų na­mų, lyg ir nie­kam ne­prik­lau­so“, – svars­tė se­niū­nas.

„Ne­ga­liu pa­dė­ti, o ir pa­ža­dė­ti nie­ko ne­ga­liu“, – po­kal­bio pa­bai­go­je dar pri­dū­rė. Vis dėl­to se­niū­nas pa­ža­dė­jo nu­va­žiuo­ti ir įver­tin­ti si­tua­ci­ją. Bent tiek.

Gy­ven­to­jams rei­kė­tų ge­rai pa­gal­vo­ti – jei val­džia ne­pa­jė­gi spręs­ti pa­pras­tų mies­to žmo­nių pro­ble­mų, gal tik­rai ne tie žmo­nės sė­di val­džios kė­dė­se? Ši­tiek me­tų ne­ski­ria­ma pi­ni­gų, re­gis, ma­žai, bet žmo­nėms la­bai svar­biai pro­ble­mai iš­spręs­ti. Gal se­niū­nas ne­mo­ka pra­šy­ti? O gal ne­ma­to pro­ble­mos?

Ki­tą ver­tus, jei­gu nie­kas ne­si­skun­džia, tai ir bė­dos kaip ir nė­ra. Ir mi­nė­to­jo laiš­ko au­to­rė mi­nė­jo nie­kam apie duo­bė­tą­jį ša­li­gat­vį ne­pra­ne­šu­si. Lau­kė, kaip ir vi­si. Bet ta­da ky­la klau­si­mas, ko­dėl dau­gia­bu­čius ad­mi­nist­ruo­jan­tis „Plun­gės būs­tas“ ne­bend­rau­ja su mies­to se­niū­ni­ja? Juk ši įmo­nė tu­rė­jo in­for­muo­ti, kad ne­ga­li tin­ka­mai pri­žiū­rė­ti ša­li­gat­vių, kad rei­kia tvar­ky­ti, kol kas ne­pas­ly­do, ne­nu­si­su­ko spran­do.

O laiš­ką pa­ra­šiu­siai mū­sų skai­ty­to­jai ga­li­me tik pa­tar­ti ei­nant tuo ša­li­gat­viu ne­sku­bė­ti (nors var­gu ar ry­tais tai įma­no­ma), ne­suk­lup­ti, ne­pas­lys­ti ir... lauk­ti.