Išbandymas lietumi ir nuotykiais

Aso­cia­ci­jos „Plungės skau­tai“ or­ga­ni­zuo­ja­ma sto­vyk­la šie­met su­laukė gau­saus būrio da­ly­vių ne tik iš Plungės ra­jo­no. At­vy­ko vaikų ir iš kitų rajonų, taip pat ukrainiečių. Dau­giau­sia tai 8–15 metų vai­kai ir jau­nuo­liai, pa­norę vieną va­sa­ros sa­vaitę pra­leis­ti ki­to­kio­je – ne namų – ap­lin­ko­je, su būriu bend­ra­min­čių, bei pa­tir­ti įvai­rių nuo­ty­kių ir iš­ban­dymų.

Pir­ma­sis iš­ban­dy­mas tik at­vy­kus į sto­vyklą ir įsikū­rus, ži­no­ma, bu­vo at­si­svei­ki­ni­mas su tėve­liais. Vy­res­nie­ji skubė­jo at­si­glėbes­čiuo­ti su ar­ti­mai­siais, o štai ma­žiau­siems sto­vyk­los da­ly­viams šis mo­men­tas ne­bu­vo toks leng­vas. Nu­vy­ti iš­sis­ky­ri­mo slo­gutį pa­dėjo pir­mo­ji skau­tiš­ka ri­kiuotė ir pa­žin­tis su sto­vyk­los va­do­vais bei ki­tais sto­vyk­lau­to­jais, įvairūs žai­di­mai, pa­sto­vyk­lių puo­ši­mas. 

Vy­res­nie­siems, jau įžen­gu­siems į paaug­lystę, sun­kiau bu­vo at­si­svei­kin­ti ne su tėve­liais, bet su na­mie li­ku­siais te­le­fo­nais bei kom­piu­te­riais, plan­šetė­mis – or­ga­ni­za­to­riai pra­šė šių iš­ma­niųjų įren­gi­nių į sto­vyklą ne­si­vež­ti. Esant rei­ka­lui tiek tėvai su sa­vo at­ža­lom, tiek vai­kai su tėve­liais galė­jo su­si­siek­ti per sto­vyk­los va­do­vus.

Ži­no­ma, kaip ir kas­met jau po die­nos ki­tos at­si­ran­da vaikų, ku­rie pra­šo va­dovų su­si­siek­ti su tėve­liais, kad šie at­va­žiuotų pa­siim­ti jų na­mo, mat ne vi­siems pa­vyks­ta pri­si­tai­ky­ti prie nau­jos ap­lin­kos. Šie­met kai ku­riems nuo­taiką pa­ga­di­no ir pa­si­taikęs pra­stas oras, bet štai ki­ti džiaugė­si po ba­las bei pur­vy­nus taš­ky­da­mie­si.

„Vis­kas pri­klau­so nuo nu­si­tei­ki­mo, – seną tiesą pa­tvir­ti­no sto­vyk­los va­do­vas Do­vy­das Vait­kus. – Orai šie­met tik­rai ne mūsų pusė­je, bet pa­si­taikė ir gra­žių dienų. Vieną dieną net mau­dy­nes tven­ki­ny turė­jom. Pir­ma­dienį – žy­gio dieną – vy­res­nie­ji ke­lia­vo iki pi­lia­kal­nio, vi­so gal 20 ki­lo­metrų te­ko įveik­ti, ma­žes­nie­ji ar­čiau – iki Die­vo sta­lo ak­mens. Pas­ta­rie­ji lai­ku spėjo grįžti, o di­des­nie­ji pa­kliu­vo į liūtį, par­ėjo per­mirkę iki pa­sku­ti­nio siū­lo. Bet tai ir­gi nuo­ty­kis. Be jų ne­būna skau­tiškų sto­vyklų.“

At­siž­vel­giant į orus kai ku­rias veik­las te­ko per­kel­ti po sto­gu, ta­čiau sto­vyk­lau­to­jai ne­nuo­bod­žia­vo: vie­nus už­siė­mi­mus keitė ki­ti, žai­di­mus – es­ta­fetės, ri­kiuo­tes – ta­lentų šou, filmų per­žiū­ras – va­ka­ronės prie lau­žo, įvai­rios šėlionės ir iš­gy­ve­ni­mo gam­to­je pa­mo­kos.

Sto­vyk­lai va­do­vau­jan­tis Do­vy­das at­skleidė, kad se­na skautų tra­di­ci­ja – budė­ji­mas sau­gant vėliavą ir in­dus, ki­tus at­ri­bu­tus, mat pa­pras­tai to­kių sto­vyklų me­tu su­lau­kia­ma ne­kviestų, daž­niau­siai – nak­ti­nių sve­čių iš kitų skautų tuntų. Naktį iš ant­ra­die­nio į tre­čia­dienį toks ins­ce­ni­zuo­tas už­puo­li­mas įvy­ko ir Bal­tu­čių so­dy­bo­je, ta­čiau sto­vyk­lau­to­jai su­gebė­jo ap­gin­ti sa­vo tun­to vėliavą, o už­puo­li­kus iš­gin­ti lauk. „Nu­kentė­ju­sių ne­bu­vo“, – pa­tvir­ti­no sto­vyk­los va­do­vas.

Bet ne vien tik šėlionės lau­kia skautų sto­vyk­lo­se – per įvai­rias veik­las sten­gia­ma­si iš­mo­ky­ti vai­kus pra­ktiškų da­lykų, ku­rie pra­vestų atei­ty, ir ne­būti­nai sto­vyk­lau­jant gam­to­je. Ma­žiu­kams svar­bu iš­mok­ti pa­si­rūpin­ti sa­vo hi­gie­na, dra­bu­žiais, vy­res­nie­ji įtrau­kia­mi į is­to­ri­nius žai­di­mus. Ska­ti­na­mas kūry­biš­ku­mas, vers­lu­mas, už su­gal­vo­tas ori­gi­na­lias veik­las vai­kai gau­na skau­tiškų pi­nigų, ku­riuos vėliau ga­li iš­leis­ti vie­to­je ren­gia­muo­se auk­cio­nuo­se ir nu­si­pirk­ti įvai­rių skanėstų, ku­rių šiaip skautų lau­ko vir­tuvė­je nė su ži­bu­riu ne­ra­si.

Viešė­da­mi Bal­tu­čių sodyboje iš­gir­do­me, kad vai­kai mais­tu ne­si­skund­žia – gam­to­je ki­tas ape­ti­tas nei na­mie. Ska­niau­sia, pa­sak pa­čių sto­vyk­lau­tojų, – deš­relės bei ža­garė­liai, ta­čiau grįžę iš žy­gio ar iš­sidūkę tven­ki­ny no­riai ker­ta ir ko­šes, ir dar­žo­vių sriu­bas bei šal­ti­barš­čius.

Nors ga­li su­si­da­ry­ti įspūdis, kad skau­tiš­ka veik­la yra la­biau ber­niu­kiš­ka, Do­vy­das sku­ba pa­neig­ti šį mitą – į to­kias sto­vyk­las su­si­ren­ka apy­ly­giai tiek ber­niukų, tiek mer­gai­čių.

Aso­cia­ci­ja „Plungės skau­tai“ per va­sarą pa­pras­tai su­ren­gia tris sto­vyk­las: vie­na skir­ta ne skau­tams, o ki­tos dvi – jau ra­ga­vu­siems skau­tiš­kos košės. Pap­ras­tai gy­ve­na­ma pa­la­pinė­se, vi­siš­kai gam­tinė­mis sąly­go­mis. Vy­res­nie­ji, jau tu­rin­tys pa­tir­ties, mie­ga tarp med­žių pa­si­ka­binę ha­ma­kus ir virš galvų iš­tempę ne­per­ly­ja­mus ten­tus – sa­ko, kad taip net pa­to­giau nei pa­la­pinė­je.

Įvai­rių gud­ry­bių ne­trūksta iš­mok­ti ir ma­žes­nie­ji. Ir ne vie­nas jų, sto­vyk­lo­je pa­si­ma­tavęs skau­tiš­kus ba­tus, į skautų veiklą įsit­rau­kia il­gam.