Laisvės alėjoje – gal net septynioliktąjį amžių menantys radiniai

Li­nos LIŪ­NIE­NĖS nuotr.
Gin­ta­ras Ra­mo­nas spė­ja, kad jo ra­di­niai gal­būt by­lo­ja apie se­ną­ją Plun­gės dvar­vie­tę
Is­to­ri­kas Gin­ta­ras Ra­mo­nas pa­ts ne­ga­li at­si­ste­bė­ti ar­cheo­lo­gi­niais ra­di­niais, ku­rie jam už akies už­kliu­vo vie­ną va­ka­rą ei­nant Lais­vės alė­ja, ku­rio­je šiuo me­tu vyks­ta re­konst­ruk­ci­jos dar­bai. Že­mių krū­vo­je jis pa­ste­bė­jo kok­lių frag­men­tų ir ke­ra­mi­ki­nių in­dų šu­kių. Kad sta­ty­bi­nin­kų iš­kas­tos is­to­ri­nės ver­ty­bės vėl neat­si­dur­tų po že­me, is­to­ri­kas jas su­rin­ko. Ir pa­ts spė­ja, ir ko­le­gos jam ant­ri­na, kad šie ra­di­niai ga­li siek­ti ne­tgi XVII am­žių.
Li­nos LIŪ­NIE­NĖS nuotr.
Tarp ra­di­nių – kok­lių frag­men­tai ir ke­ra­mi­ki­nių in­dų šu­kės

Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja šiuo me­tu vyk­do pro­jek­tą „Bab­run­go upės slė­nio est­ra­dos te­ri­to­ri­jos ir jos priei­gų bei jung­čių su Plun­gės mies­to cent­ri­ne da­li­mi su­tvar­ky­mas“. Dar­bai vyks­ta ne tik Bab­run­go slė­ny­je, bet ir Lais­vės alė­jo­je, ku­rio­je rugp­jū­čio 8-osios va­ka­rą G. Ra­mo­nas ir ap­ti­ko mi­nė­tuo­sius ar­cheo­lo­gi­nius ra­di­nius.

„Ėjau ten ne kaip spe­cia­lis­tas (G. Ra­mo­nas dir­ba Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Ar­chi­tek­tū­ros ir te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo spe­cia­lis­tu – au­to­rės pa­sta­ba), o šiaip pro ša­lį, nes pa­ts gy­ve­nu Lais­vės alė­jo­je. Tarp tre­čiuo­ju nu­me­riu pa­žy­mė­to na­mo ir Šv. Flo­ri­jo­no pa­mink­lo, ties įė­ji­mu į Ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­rių, bu­vo krū­va že­mių, ku­rio­je ir pa­ste­bė­jau tuos kok­lių frag­men­tus ir įvai­rias šu­kes“, – pa­sa­ko­jo G. Ra­mo­nas.

Anot is­to­ri­ko, ti­kė­ti­na, kad že­mes ka­sę sta­ty­bi­nin­kai, tų šu­kių ne­pas­te­bė­jo, tad ga­li bū­ti, kad jos vėl bū­tų bu­vu­sios už­kas­tos. Kad taip ne­nu­tik­tų, G. Ra­mo­nas jas su­rin­ko, nu­va­lė ir par­si­ne­šė į sa­vo dar­bo ka­bi­ne­tą. Ži­no­ma, prieš tai in­for­ma­vęs ir sta­tyb­vie­tę pri­žiū­rin­tį ar­cheo­lo­gą, ir Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­tą.

„Pa­na­šu, kad ši­tie ar­cheo­lo­gi­niai ra­di­niai iš­kas­ti iš maž­daug pu­sant­ro met­ro gy­lio. Ten jau mai­šy­tas sluoks­nis. To­kiais at­ve­jais, kai sta­tant na­mus ar klo­jant in­ži­ne­ri­nius tink­lus sluoks­niai per­si­mai­šo, ty­ri­mai ne­da­ro­mi, tik su­ren­ka­ma tai, kas iš­kas­ta. Ėmiau tik tai, ką pa­ste­bė­jau ant krū­vos pa­vir­šiaus, gi­liau ne­si­rau­siau“, – pa­sa­ko­jo G. Ra­mo­nas.

Tarp jo ra­di­nių dau­giau­siai – kros­nies kok­lių frag­men­tų. Yra ir na­tū­ra­laus mo­lio, ir gla­zū­ruo­tų, ir sto­res­nių, ir plo­nes­nių, puoš­tų au­ga­li­niais mo­ty­vais. Yra ir ke­lios puo­dy­nų šu­kės, da­lis – pa­pras­ta ke­ra­mi­ka, bet yra ir juo­do­sios. O vie­nas įdo­miau­sių ra­di­nių – se­no­vi­nės ke­ra­mi­ki­nės kep­tu­vės, tu­rė­ju­sios ran­ke­ną ir tris ko­je­les, frag­men­tai.

Plun­giš­kis is­to­ri­kas sa­kė kon­sul­ta­vę­sis su ar­cheo­lo­gais iš Vil­niaus, šie jam at­sa­kę, kad ra­di­niai la­bai ver­tin­gi. Ir ti­kė­ti­na, kad tai – XVII am­žiaus pa­li­ki­mas. „Vis­ką, ką ra­dau, per­duo­siu spe­cia­lis­tams, ku­rie tiks­liai da­tuos ra­di­nius. Ti­kiuo­si, atei­ty­je vi­sa tai at­si­ras Že­mai­čių dai­lės mu­zie­ju­je“, – mi­nė­jo G. Ra­mo­nas.

Anot jo, Plun­gės mies­to is­to­ri­ją mes ži­no­me nuo XIX–XX am­žiaus, kai val­dė gra­fai Zu­bo­vai, ku­ni­gaikš­čiai Ogins­kiai. Anks­ty­ves­nis lai­ko­tar­pis – ga­na mig­lo­tas. Ži­no­ma, kad Plun­gės gy­ven­vie­tė išau­go XVI am­žiu­je, kai, įgy­ven­di­nus re­for­mą, į ją iš Gan­din­gos bu­vo per­kel­tas ad­mi­nist­ra­ci­nis cent­ras. To pa­ties am­žiaus vi­du­ry­je Plun­gė pra­dė­ta mi­nė­ti ra­šy­ti­niuo­se do­ku­men­tuo­se. Plun­gė pri­klau­sė Di­džia­jam ku­ni­gaikš­čiui, ku­ris sa­vo val­do­se bu­vo įkū­ręs dva­rą. XVII am­žiaus pra­džio­je Plun­gės dva­ro val­da, kaip ir ki­tos di­des­nės ku­ni­gaikš­čio val­dos, bu­vo va­di­na­ma se­niū­ni­ja. Tarp Plun­gės val­dy­to­jų (XVI–XVII a.) mi­ni­mi Do­ro­hos­tais­kiai, Va­la­vi­čiai, Kir­šenš­tei­nai, Kar­piai.

„Ma­nau, ra­di­niai tik­rai iš­kal­bin­gi. Pap­ras­to mies­te­lė­no na­muo­se to­kiais kok­liais de­ko­ruo­tų kros­nių tik­rai ne­bu­vo. Tai­gi ra­di­niai by­lo­ja apie tur­tin­gus na­mus. Ga­li bū­ti, kad tai – Di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio dva­ras. To lai­ko­tar­pio kok­lių pa­vyz­džių Plun­gė­je iki šiol ne­tu­rė­jo­me, tad ra­di­niai nea­be­jo­ti­nai svar­būs mū­sų is­to­ri­jai“, – įsi­ti­ki­nęs spe­cia­lis­tas.

G. Ra­mo­nas pri­mi­nė, kad per­nai rugp­jū­tį, prieš pra­de­dant įgy­ven­din­ti Bab­run­go slė­nio ir Lais­vės alė­jos re­konst­ruk­ci­jos pro­jek­tą, žy­maus ar­cheo­lo­go Bro­niaus Da­ka­nio įmo­nė „Se­nų se­no­vė“ at­li­ko te­ri­to­ri­jos ar­cheo­lo­gi­nius ty­ri­mus, bu­vo iš­kas­ta 11 šur­fų. Tuo­met „Že­mai­čio“ kal­bin­tas B. Da­ka­nis sa­kė: „Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ka­si­nė­ji­mai bu­vo re­zul­ta­ty­vūs. Ap­ti­ko­me ra­di­nių, pa­tvir­ti­nan­čių, kad se­no­ji Plun­gės dvar­vie­tė bu­vo šio­je Bab­run­go pu­sė­je, ar­čiau baž­ny­čios. Į aną kran­tą ji per­si­kė­lė ge­ro­kai vė­liau. Mū­sų iš­ka­se­nos – XVI am­žiaus pabaigos–XVII am­žiaus. Lai­kas su­tam­pa su se­no­sios Plun­gės dvar­vie­tės gy­va­vi­mo lai­ko­tar­piu, tad ga­li­ma spė­ti, kad ra­di­niai – bū­tent iš jos. Man tas kal­niu­kas, ant ku­rio sto­vi Vai­kų bib­lio­te­ka, vi­sa­da bu­vo karš­tas taš­kas.“

Ka­dan­gi ir G. Ra­mo­no ra­di­niai – iš tos pa­čios Lais­vės alė­jos, vi­sai ti­kė­ti­na, kad ir jie me­na se­ną­ją Plun­gės dvar­vie­tę.