„Vaikai atvažiavę bijo nakvoti, o mums gyvent čia reikia“

Jur­gi­tos NAG­LIENĖS nuo­trau­ka
K. Lei­šis rodo, kur stovė­jo ga­lin­ga tech­ni­ka, ka­lu­si po­lius į žemę. Tą vietą, esan­čią vos už žings­nio nuo jo na­mo, iki šiol žy­mi pra­re­tin­tos tu­jos
Liepą sueis ly­giai me­tai, kaip plun­giš­kiai Ka­zi­mie­ras ir Re­gi­na Lei­šiai gy­ve­na griū­van­čia­me, at­ra­mo­mis pa­rams­ty­ta­me na­me. Jis ir­ti ėmė per­nai sta­tant tu­nelį po ge­le­žin­ke­liu, iki ku­rio nuo šiau­rinės na­mo sie­nos – vos 7 met­rai, o po­liai į žemę kal­ti vos už 1,2 met­ro nuo na­mo pa­matų. „Ta tech­ni­ka bu­vo taip ar­ti, kad net Ge­di­mi­no pilį būtų su­grio­vu­si. Ką jau kalbė­ti apie ma­no na­melį“, – ne­links­mai at­si­du­so K. Lei­šis, ro­dy­da­mas šių darbų pa­da­ri­nius – ski­lu­sias sie­nas ir pa­ma­tus bei pa­rams­ty­tas mie­ga­mo­jo lu­bas.
Bet bai­siau­sia turbūt ne tai, kad pa­sta­tas neat­laikė tu­ne­lio ka­si­mo darbų. Ap­maud­žiau­sia, jog Lie­tu­vos au­to­mo­bi­lių ke­lių di­rek­ci­ja (LAKD), ku­ri rūpi­no­si tu­ne­lio sta­ty­ba, ne­sku­ba at­ly­gin­ti žmonėms pa­da­ry­tos ža­los. At­sa­ko­mybės kratosi ir Sa­vi­val­dybė. Jos va­do­vai sa­ko esan­tys kal­ti tik tiek, kad Lei­šių na­mas sto­vi Plungės mies­te.

Kuo kalta Savivaldybė?

Antradienį posėdžiaujant Plungės rajono savivaldybės tarybos Ūkio, ekologijos ir kaimo reikalų komitetui Vietos ūkio skyriaus vedėjas Arvydas Liutika paprašė pritarti Savivaldybės ir LAKD bendradarbiavimo sutarčiai. Ja direkcija įsipareigotų Leišių namo, esančio Žemaitės g. 1, remontui skirti 20 tūkst. eurų, o Savivaldybė turėtų užsakyti namo remonto projektą ir pasirūpinti jo ekspertize, viešojo konkurso būdu parinkti rangovą bei techninį prižiūrėtoją, o galiausiai – padengti likusias remonto išlaidas.

Suprasdami, kad pašalinti namui padarytus defektus gali kainuoti gerokai brangiau nei 20 tūkst. eurų, komiteto nariai neskubėjo pritarti tokiai sutarčiai.

Jiems rūpėjo išgirsti, kiek šis reikalas Savivaldybei gali kainuoti iš tikrųjų? A. Liutika įvardino, kad namo remontas apytiksliai gali atsieiti 40–50 tūkst. eurų. O kur dar išlaidos projektavimui, ekspertizei, techninei priežiūrai.

„Įtariu, kad direkcija gudrauja. Už jos žadamus duoti 20 tūkstančių eurų mes nieko nenuveiksim. Kažkoks šleifas užmetamas ant akių. Turi būti labai aiškiai atsakyta, kodėl tas namas skilo ir kas dėl to kaltas“, – replikavo komiteto narys Tomas Raudys.

Kažką norima nuslėpti?

Kitam komiteto nariui Robertui Endrikui kilo klausimas, kodėl žmonėms padarytos žalos iki šiol neatlygino draudimo bendrovė, nes rangovas privalėjo apdrausti statybvietę. Jis siūlė Savivaldybei pirma tai išsiaiškinti, o ne skubėti pasirašinėti tokias neaiškias bendradarbiavimo sutartis, kuriomis prisiimtų dalį atsakomybės.

„Aš suprantu, kad aiškintis popieriais yra labai smagu, – atsakydamas ironizavo Vietos ūkio skyriaus vedėjas. – Bet kuo kalti nukentėję žmonės? Kol mes čia mėtysimės raštais, jiems teks ir antrą žiemą peržiemoti suskilusiame name.“

Vis dėlto daugelis buvo tos nuomonės, kad aiškintis reikia. O vicemerė Asta Beierle-Eigirdienė užsiminė apie galimybę Leišius laikinai apgyvendinti socialiniame būste, kol bus rastas sprendimas ir jų namą pagaliau suremontuos.

Tiesa, posėdžio metu nuskambėjo frazė, kad namas skilo į žemę kalant septintąjį tunelio polį. Įdomu tai, kad LAKD paruoštoje bendradarbiavimo su Savivaldybe sutartyje reikalas nušviečiamas kiek kitaip: „<...> nepaisant aplinkybės, jog nenustatytos priežastys, dėl kurių atsirado minėta žala, viešąjį interesą ir gerąją moralę atitinkantis sprendimas būtų atstatyti trečiojo asmens turto būklę į buvusią...“

Žadėjo nepalikti nelaimėj

Po šio posėdžio „Žemaitis“ apsilankė Žemaitės g. 1-ajame name ir pasikalbėjo su pačiu Kazimieru LEIŠIU.

– Ar atsimenat tą dieną, kai supratot, kad tunelio statybos jūsų namui nesibaigs geruoju?

– O kaipgi. Pradžioj, kai tik atvarę tą vibratorių ėmė polius kalt, nedaug tos žalos buvo. Sienos tik kai kur įskilo. Nulėkęs ėmiau šaukt: „Vyrai, ką darot!“ Atėję latviai apvaikštinėjo, apžiūrėjo viską. Atnešė atramas luboms paramstyt. Galvojau, tuo viskas ir baigsis. Keli įskilimai – velniai nematė. Bet kai po kelių dienų tuo pačiu vibratorium ėmė spraustasienes iš žemės traukt... Čia žemės drebėjimas buvo. Gerai, kad pamačiau, kas darosi. Būtų visai nugriovę.

Tuo metu kaip tik buvau užėjęs į miegamąjį kažko. Kaip dėjo čia, šalia, ta atrama.

Tada tai jau visa delegacija jų sulėkė, gal 15 žmonių. Žadėjo aukso kalnus: „Nepaliksim nelaimėj, sutvarkysim. Primygtinai reikalaujam į viešbutį, nes čia gyventi toliau pavojinga...“ Pakalbėjo ir rankas nusiplovė.

Tunelį statę latviai parengė sąmatą, kiek kainuotų suremontuoti tą mūsų namą. Jie, gudručiai, užsiprašė 100 tūkst. eurų. Specialiai kainą pakėlė, kad tik atsikratytų mūsų. Už tokius pinigus Plungėj nusipirktume puikiausią dviejų aukštų namą. Naują.

Aišku, direkcija nesutiko tiek mokėti. Tada ji pasiūlė man pačiam susirasti įmonę, kuri to imtųsi. Apklausiau jų gal 11. Juokiasi visos. Sako, jūs patys ir dirbkit už tuos 20 tūkstančių. Jų siūlyta kaina – nuo 50 iki 60 tūkstančių. Be to, visos nori, kad pirma pinigai būtų, darbus atliks tik po to.

– Savivaldybėje stebisi, kodėl jūs iki šiol nepadavėte tunelio statytojų į teismą.

– Domėjausi ir tuo. Bet pirma reikia pasirengti remonto projektą, kuris kainuos iki 3 tūkst. eurų. Geras advokatas – dar 3–4 tūkstančiai. Aš, gyvendamas žemiau skurdo ribos, apie tokias sumas galiu tik pasvajot.

– Projektuojant tunelį tikriausiai buvo galima numatyti, kad bus problemų dėl jūsų namo.

– Buvau Savivaldybėj tunelio projekto pristatyme. Kalbėjo gražiai. Aiškino, kad tunelis bus 7 metrai nuo namo. Pagalvojau, 7 metrai – normalu. Nes mums tunelio tikrai reikėjo. Ne man asmeniškai, bet visiems plungiškiams ir svečiams.

Gerai, 7 metrai. Toliau... „Palei namą gręšim polius, jokių vibratorių nestatysim... Praeisim tyliai.“ Viskas gerai, aš – parašą ant projekto, kaip durnelis, neįsigilinęs. O kai pradėjo dirbt, man špygą pakišo. Pasakė: „Mes dėl tavo namo traukinių nestabdysim.“

– Ar buvot apdraudęs savo būstą?

– Buvau, 15-ai tūkstančių eurų. Ir dabar kas mėnesį berods po 8 eurus nuskaito už draudimą, bet kas iš to... Pirmą kartą, kada skilo sienos, draudimo bendrovė man pasiūlė 1,5 tūkst. eurų. Neėmiau. O antrąkart, kai apžiūrėjo jau po didžiojo griūvimo, – tyla. Nei skambina, nei rodosi.

– Tunelio statytojai prikiša, kad jūsų namas suręstas neaišku kaip, priestatas – be pamatų, o statyba neįforminta. Esą dėl to ir subyrėjo.

– 1933 m., kai tiesė geležinkelį, šitoj vietoj buvo pastatytas nedidelis namukas darbininkams persirengti. Aš pats daug metų dirbau geležinkelininku, tad man pasiūlė čia su šeima apsigyventi. Greitai įrengė virtuvėlę, kad galėtume įsikurti. Kiek vėliau rimčiau suremontavo, pridūrė priestatą. Prieš išeidamas į pensiją pagalvojau, kad galiu likti be stogo virš galvos, todėl paprašiau parduoti man. Tas buvo prieš 30 metų gal. Sumokėjau 18 tūkst. rublių ir tapau savininku. Sukrovė dokumentus į segtuvą. Per daug nesigilinau, nei kas, nei kaip... Va, sako, 9 arai žemės, pastatai – gyvenk.

– Iki pernai gyvenot ir vargo nematėt.

– Taip, ramybė čia.

– O pro šalį lekiantys traukiniai netrukdo?

– Kai visą gyvenimą praleidi prie jų, įpranti nebegirdėti. Tik kai tunelį pastatė, blogiau paliko. Akustika dabar čia tokia, kad kartais langai dreba. Ypač kai tuneliu jaunimas savo motociklais lekia, be duslintuvų. Ir po kelis kartus: apsisuka žiede – vėl atgal. Jiems gražu toks gaudesys, o mums ausis užgula. Bet ką padarysi, jaunimas...

– Ar iš vietos valdžios sulaukėt kokio rūpesčio dėl jus ištikusios bėdos?

– Buvau nuėjęs į Savivaldybę. Sako: „Mes tau naujo namo nepastatysim. Jeigu nori, socialinį butą parūpinsim.“ Dar patylėjo ir pridūrė: „Tik eilutė prie jo didelė...“ Tuo ir pasibaigė.

Tiesa, po poros dienų paskambino, paprašė, kad būčiau namuose, nes atvažiuos pažiūrėt į vietą ir nuspręsti, ką daryti. Labai gražiai pakalbėjo, atseit reikia tą reikalą pabaigt, sutvarkyt pagaliau. Buvo tas prieš pat tunelio atidarymą. Tai iki šiolei laukiu išskėstom rankom. Taip ir nepasirodė niekas.

– LAKD siūlo Savivaldybei susimesti jūsų namo remontui. Direkcijos – 20 tūkst. eurų, likusi dalis – Savivaldybės. Gal šįkart pajudės reikalai?

– Kad suspės iki žiemos, nėra šansų. Juk aš prašiau kompensacijos – sumokėkit man 50 tūkstančių, aš pats susitvarkau ir nebesuku niekam galvos. Bet man aiškino, kad jie neturi teisės mokėti, atseit valstybinei įmonei tas neleidžiama. Niekai visa tai. Norint, viskas įmanoma.

Šitiek milijonų tuneliui rado, bet dabar niekaip nesukrapšto mano trobos remontui. Vaikai atvažiavę aplankyti sako bijantys nakvot, o mums juk gyventi čia reikia. Ir jau metai taip. Aš savo pozicijos nekeisiu – kaip rado iki tunelio statybos, taip turi ir palikt.