Naujausios
Filosofinė išpažintis – į knygą
Naujojoje Akmenėje gyvenantis 81 metų žurnalistas Aloyzas Vilkys, išleido knygą „Audringo pasaulio laiptais kopta į viršūnes“. Jos nėra knygynuose, jai neorganizuojamos sutiktuvės. Pats autorius to nesiekia.
Kodėl rašė knygą, jai paskirdamas beveik visas santaupas? Apie tai „Šiaulių krašto“ pokalbis su knygos autoriumi.
– Girdėjau per radiją pokalbį su rašytoja Vytaute Žilinskaite. Ji paaiškino, kodėl nebedalyvauja knygų pristatymuose – dėl senatvės, kai neteiki pasigėrėjimo jaunam pasauliui.
Juk knyga parašyta, tai belieka ją skaityti, o ne organizuoti pristatinėjimus, – sako Aloyzas Vilkys.
– Tokia motyvacija ir man artima, tačiau yra dar viena priežastis: aklas nepalakstysi, o iš artimųjų nėra kas padeda.
Nors papasakoti turėčiau apie ką. Daug mačiau. Kaip baltaraiščiai šaudydavo žydus ar stribai mėgaudavosi patyčiomis iš partizanų lavonų. Juk tai – pasaulinė istorija gyvo liudytojo akimis.
Knygą rašiau tam, kad parodyčiau tikrą gyvenimą, kokį patyriau ir vertinau aš. Parodydamas, kaip žmonės verčia kailį, kaip išduoda idėjas. Ypač dėl karjeros, prisitaikymo.
Kai drįsdavau pasakyti teisybę ar pakovoti už ją – labai skaudžiai nukentėdavau. Tiek, kad neturėdavau nė ką valgyti, kuo apsirengti ar kur prisiglausti. Kai mane metė iš universiteto, šalino iš bendrabučio, galiausiai net tėvas atsisakė.
Sunku patikėti, kad taip gyveno pokario laikų Vilniaus universiteto studentas, vėliau – tarybinių laikų žurnalistas.
– Dėl ko jaučiatės patyręs daugybę nuoskaudų?
– Kalčiausia veidmainystė. Užsidedama kaukė, kai norima prisitaikyti prie aplinkybių ar situacijų. Kai dėl karjeros ar darbo norima prie ko nors prilipti, kur nors iškilti.
Dirbau daugybės rajonų laikraščių redakcijose ir ruošdamas straipsnius kalbindavau įtakingų žmonių. Klausaisi, kaip iš tribūnos kalba gražiai rajkomo sekretorius, o žinai, kad paleistuvauja. Bet kai pas tokį nueini informacijos rinkti, turi klausytis kaip dievo. Nors sieloje bjauru, slogu, bet neparašysi laikraštyje, nors skaitytojai norėtų.
– Gal dabar rašėte todėl, kad išlietumėte nuoskaudas ir dėl to palengvėtų? Ar todėl, kad knygos turinys būtų žinomas?
– Viskas drauge. Jei žmogus daug patyrė, kodėl negalima gyvenimo pabaigoje parašyti kaip memuarus. Neaišku, kaip jie ras vietą knygų pasaulyje, bet giminaičiai tikrai daug sužino. Daugelis nenutuokė, koks iš tikrųjų esu. Ne vienas manė: ai, gyveno bohemišką gyvenimą, vis gerdavo su draugais, pašūkaudavo. O kokia tuo metu buvo vidinė kančia – tik pats galėjau atskleisti.
Taip pat norėjau parodyti, kaip vertinau gyvenimą. Būdamas sąžiningas turėjau teisę sakyti tiesą. Tas tiesos ieškojimas man yra svarbiausia. Ir sakymas.
– Kai tai parašyta apie konkrečius žmones, kurie galbūt seniai pamiršę, kas padaryta, o dabar turi gerą vardą ir gyvena ramiai – ar jie netapo jūsų priešais?
– Būtent taip. Vieni knygą vertina tik kaip rašliavą, kiti vadina melagiu. Atsikerta. Bet jeigu jie savo laiku mane nepagrįstai apkaltino, tai kodėl bent dabar negaliu pasakyti teisybės?
Su kai kuriais įsižeidusiais pats ieškau ryšio. Pavyzdžiui, vienam aukštas pareigas užėmusiam kolegai išsiunčiau laiškelį, kad parašyta teisybė nereiškia kaltinimą. Kita vertus, romėnų išmintis sako: „Nebūtų kaltų, jei pakaktų neprisipažinti“.
Kai aš turėjau nukentėti dėl kitų padarytos skriaudos, niekas neatsiprašinėjo. Nepripažino klaidų. Tai kodėl aš turėčiau atsiprašinėti viešai.
– Plačiai žinoma istorija, kaip Lietuvoje išgarsėjusios knygos pripažintą autorių įsižeidęs garbingas politikas tampė po teismus, nenustojo ir po rašytojo mirties. Ar nebijote panašių dalykų?
– Pamaniau lyg juokingai, lyg mistiškai, o gal keistai: Būtų įdomu, jei už teisybę tokiais demokratijos laikais apkaltintų ir pasodintų į kalėjimą. Gal tada panorėčiau dar pakentėti. Sėdėčiau už grotų ir numirčiau. Darosi įdomu.
– Kaip itin tiesmukiškai gyvenimą vertinančios knygos autorių taip pat tiesmukiškai ir paklausiu – gal būtumėte patyręs mažiau išbandymų ir praradimų, jei būtumėte negėręs?
– Bet būtų liūdna ir nyku gyventi, kai tave prislegia, o tu nieko negali pakeisti. Net širdies nuraminti. Kaip žmogui ištverti? Ir susirasdavai tokį pat skriaudžiamą draugą, persekiojamą. Juk ne su prasčiokais sėdėdavau aludėse.
Antra vertus, tais laikais visi ir gėrė. Kai save pradedi lyginti su kitais, daugybė panašumų. Ir aš, jei būčiau norėjęs daryti karjerą, prisitaikyti prie gyvenimo aplinkybių, tada viskas būtų vykę atsargiau, patogiau. Bet juk mano dvasia pirmiausia mėgavosi laisve.
Neteisinu savęs. Prarasta daug dvasinėje srityje. Juk nuo jaunystės mėgau gilintis į lietuvių kalbos dalykus, skaityti žodynus, kitą literatūrą. Bet mano gyvenimo buitis buvo tokia, kad jei daugėdavo nusipirktų knygų, tai neturėdavau kur jų pasidėti. Kai esi blaškomas iš vienos nuomojamos pastogės į kitą, tada po pažastimi nepanešiosi visko.
– Vis dėlto parašėte knygą su daugybe citatų, kuriomis paremiate savo apmąstymus, ginčijatės, neigiate.
– Neabsoliutinu, kad vien gėriau. Ir daug skaičiau – Gorkį, Dostojevskį, Balzaką, Platoną... Skaitydavau su pieštuku, pasibraukydavau mintis. Gėrėdavausi jų brandumu. Paskui apie tai su draugeliais šnekėdavomės.
Tik dabar nepadiskutuosi, kai esi vienišas. Nors esu neregys, bet literatūra tebelieka mano kasdienybėje. Nes yra radijo laida „Su knyga“. Kiekvieną vakarą jos klausausi. Skaito geriausi aktoriai, skaito vertingus ir naujus kūrinius. Išgirstu ir klasikos, kurią skaičiau vaikystėje, bet tada nebuvau subrendęs patirti įspūdį. Mane jaudina. Jei man patinka kokia novelė, vėl įsijungiu radiją antrą valandą nakties, kai vyksta laidos kartojimas.
Kalbėjosi Vytautas RUŠKYS
Vytauto RUŠKIO nuotr.
AUTORIUS: Aloyzas Vilkys knygoje aprašęs patirtus gyvenimo faktus, apie kuriuos nenorėtų begirdėti dabar autoritetais esantys žmonės, siūlo jiems teisybės nepriimti kaip kaltinimo.
–––––––––––––––––––––-
Aloyzo Vilkio knyga pristatoma Lietuvos žurnalistų sąjungos internetiniame tinklalapyje. Autoriaus buvęs kurso draugas Vilniaus universitete prieš daugiau kaip pusšimtį metų Antanas Anskaitis anotacijoje „Filosofinė kolegos išpažintis“ rašo:
„Vilniaus universiteto 1956 metų laidos žurnalistas Aloyzas Vilkys praėjo ypač prieštaringą gyvenimo kelią. Dirbo penkių rajonų laikraščių redakcijose, parašė kelis šimtus straipsnių, korespondencijų, apybraižų, domėjosi filosofija, ornitologija, atostogas leido kraštotyros ekspedicijose, tapo Kaimo rašytojų, dabar Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos nariu, Akmenės literatų klubo „Žiemgalija“ aktyvistu.
Būdamas laisvas dvasia ir bohemiškos prigimties, nesistengė kopti karjeros laiptais, nepakentė pataikavimo, redaktorių ir partinių bonzų diktato, kalbėjo, ką galvoja. Dėl to jam teko pakliūti į KGB akiratį, pajusti, ką reiškia bedarbio, klajoklio, piligrimo gyvenimas. Keletą kartų duonai kasdieninei užsidirbo, vadovaudamas kolūkio kultūros namams, mokydamas kaimo vaikus, kirsdamas mišką, dalyvaudamas geologinėje naftos paieškos ekspedicijoje.
Painios buvo ir idėjinio dvasinio kelio paieškos, nusidriekusios nuo marksizmo kalimo universitete iki filosofinių metafizinių apmąstymų brandos amžiuje, nuo Salantų gimnazijos komjaunimo organizacijos sekretoriaus iki Lietuvių tautininkų sąjungos nario, šios partijos Akmenės rajono skyriaus vadovo.
Sudėtingus kūrybinio ir gyvenimo kelio ieškojimus Aloyzas Vilkys aprašė prisiminimų knygoje, kurią derėtų skaityti su pieštuku rankose, pasibraukant, nes nesilaikyta chronologinės sekos, dabartis vis persipina su praeitimi, literatūrinius vaizdus keičia filosofiniai apmąstymai, o tarp jų vis išnyra portretai žmonių, su kuriais kartu dirbta, bendrauta, ginčytasi, mylėta ar neapkęsta. Nemaža vietos skirta ir mūsų plunksnos broliams, gal trims dešimtims asmenų, daugeliui mūsų pažįstamų.
Atidus skaitytojas pastebės, kad knygai trūko priekabaus redaktoriaus, kai kur pasakojimas pernelyg ištęstas, yra pasikartojimų. Bet ir ruošdamas knygą, autorius nesižemino, niekieno neprašė paramos. Knygą išleido savo iniciatyva ir lėšomis“.