Ant­ri­nės ža­lia­vos Ma­ri­nos ran­ko­se virs­ta me­no kūr­niais

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Lie­tu­vių kal­ba bu­vo kie­tas rie­šu­tė­lis

M. Skrups­kie­nė prieš 64 me­tus gi­mė Ka­zachs­ta­ne, vė­liau ins­ti­tu­te bai­gė in­ži­ne­ri­nę geo­de­zi­ją ir iš­vy­ko dirb­ti į Si­bi­ro re­gio­ną, kur ne­ti­kė­tai su­si­pa­ži­no su bū­si­mu vy­ru ma­žei­kiš­kiu ir jau drau­ge par­vy­ko gy­ven­ti į Lie­tu­vą.

„Kai at­vy­kau gy­ven­ti į Lie­tu­vą, į Tel­šius, ne­ži­no­jau, kad eg­zis­tuo­ja tar­mės ir ką reiš­kia pa­šo­nė­je tu­rė­ti vy­rą že­mai­tį. Vy­ro se­suo sa­ky­da­vo – mo­na vaks, o aš gal­vo­da­vau, kad taip ir rei­kia kal­bė­ti. Ge­riau su­pras­ti, ką kal­ba lie­tu­viš­kai, pra­dė­jau žiū­rė­da­ma te­le­vi­zo­rių, po ku­rio lai­ko pra­si­lau­žiau ir pa­ti pra­dė­jau kal­bė­ti lie­tu­viš­kai“, – pir­muo­sius žings­nius Lie­tu­vo­je pri­si­mi­nė rie­ta­viš­kė.

Gy­ven­da­ma Tel­šiuo­se M. Skrups­kie­nė su­lau­kė pa­siū­ly­mo dirb­ti geo­de­zi­jos dės­ty­to­ja Rie­ta­ve, bu­vu­sio­je Že­mai­ti­jos ko­le­gi­jo­je. Anot mo­ters, di­džiau­sias iš­gąs­tis bu­vo – kaip rei­kės su­si­kal­bė­ti su stu­den­tais?! Tad nie­ko ne­lau­ku­si per va­sa­rą ki­bo ir pa­ti į moks­lus – mo­kė­si kal­bė­ti ir ra­šy­ti lie­tu­viš­kai.
Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Žemaitis“ 2025 m. rugsėjo 09 d. numeryje (Nr. 69).