Ar gyvenimas – musių dainos?
Apie Petro Rakštiko žodinę kūrybą
Stasys TUMĖNAS
Dar praeitame amžiuje, kai kalendoriai rodė 1996-uosius metus, surizikavau išleisti pirmąją P. Rakštiko poezijos knygelę „Letė“, kuri nustebino naujomis poezijos atvertimis. Tiesa, vienus ta nenugludinta, neįrėminta į poezijos žaidimo rėmus poezija erzino, kitus provokavo, treti abejojo, ar tokią poeziją „galima pateikti skaitovų stalui“. Įdomiausia – dauguma nė neužfiksavo atminty, kad minima Petro knygelė apskritai yra išleista. Poetas V. Kirkutis, išdrįsęs tada palydėti į gyvenimą Petro eilėraščius, juos įvardijo „netikėtais, negražiais, nepoetiškais, netradiciškais, keistais, bet tuo ir įdomiais. Iš čia – jų gelmė ir žavumas“. Ir lyg ramindamas save pridūrė, kad poezija gal „turi teisę įžengti ten, kur nevaikščiota, apsirengti apdriskusiais žodžio rūbais, kalbėti nerinkdama gražesnių žodžių“.
Visada poetiniuose tekstuose būna žodžių, žodžių junginių, kurie įsimena, išsiskiria, užsifiksuoja kaip to autoriaus veidas, savotiška vizitinė kortelė. Rengdamas „Letę“ spaudai, pajutau, kad Petro netradicinė poezija prikamšyta ne išskirtinių žodžių, o ištisų frazių, sakinių, kurie gali tapti literatūrinėmis miniatiūromis, naujomis siužetinėmis linijomis. Keletą jų paminėsiu: „Tamsa čiulpia miegančio avilio korį”; „Vanduo susikruvina mušamas akmeniu”; „Mykia laikas pievoje nemelžtas”; „Žvaigždes per naktį nulesė gaidys”; „Naktį karvė dieną žiaumoja ir nukąsti niekaip negali“.
Ar tai ne sąsaja su P. Rakštiko piešiniais, kuriuos, studijuok nestudijavęs, vis rasi naujų refleksijų, siužetinių linijų, temų, potėmių, apie kurias vakar net nepagalvojai. Supratau, kad Petras į literatūrą atėjo ne paišdykauti, nors pats, pamokytas savo mokytojo grafiko E. Juchnevičiaus, žaidimo mene nesibodi. Pasakysiu banalokai – Petro siužetai, dramos, pa(nusi)stebėjimai į kūrinius sulėkė iš gyvenimo aplinkos: Šiaulių, Kuršėnų, Daugėlių. Menas atsiranda, prasideda tada, kada Petras bando tas gyvenimo prozos dulkes suguldyti į poezijos dykumą. Buvau teisus. Atėjo momentas, kai Petras nebe prozą „guldė“ į poeziją, o atvirkščiai – gyvenimo poeziją, gyvenimo atšvaitus pradėjo „guldyti“ į prozą – literatūrines miniatiūras.
2005 m. „Šiaurės Lietuvos“ leidykla išleido rašytojo literatūrinių miniatiūrų knygą „Vėjas, lapas ir rakursas“, o 2007 m. – „Genys kala tylą“. Jose P. Rakštikas sumaniai plėtoja žodžio raiškos galimybes, užburia netikėtai pateikiamomis gyvenimo dėlionėmis, įtaiga, kuri kviečia skaitytoją mėgautis kasdienybės akimirkomis, ramina savo paprastu kalbėjimu, o kartu įtraukia į netikėtų asociacijų lauką.
Po šių knygų pasirodymo P. Rakštikas pateko tarp tų vienetinių Šiaulių regiono kūrėjų -2007 m. buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Paradoksalu, kad Petras nėra Lietuvos dailininkų sąjungos narys (jam tai nelabai aktualu), nors didžiuojasi esąs Žemaitijos dailininkų sąjungos narys – jam tai svarbiau, „arčiau kūno“.
Naujoji P. Rakštiko knyga vėl intriguojančiu pavadinimu „Musių dainos“ tęsia autoriaus ieškojimus, stebina netikėtais minčių vingiais, vyriška, bet savotiškai grakščia stilistika. Ir ši knyga, gausiai praturtinta autoriaus piešiniais, gali būti įvardijama kaip žodinė Petro tapyba. Jo piešiniai (kaip ir tekstai) – daugiasiužečiai, asociatyvūs, verčiantys ginčytis, (ne)sutikti, piktintis. Arba – mėgautis žodžio tapybiškumu. Norite – sutikite, norite – ne.
Skaitytojas knygoje ras daugumą Petro kūrinių, publikuotų „Šiaurės Atėnuose“ pastaraisiais metais, tad neslėpsiu, kad kirbėjo mintis, ar nelabai gausėjantis grožinės literatūros skaitytojų ratas turės noro ir prasmės analizuoti šią knygą ne kaip „Šatėnų“ atgarsius, bet vertinti ją kaip visumą, kaip vientisą, prasminę Petro dėlionę.
Naujoji knyga – kaip tos musės, suskraidinusios Petro gyvenimo dėlionės sudėtines dalis. Šįkart knyga sukomponuota iš pagal temas sugrupuotas 4 dalis. Pirmoji dalis „Dėlionės“ – tąsa Petro skvarbaus žvilgsnio pro savo namų langą iš Daugėlių. Ta dalis – tai kampo, kuriame gyveni, bendrauji su daugiabučio gyventojais, juos stebi, stebini, fiksavimas. Tai rajono dainų šventės, žvejyba, kaimynai žvejai, musės, slidūs šaligatviai, girtuoklėliai ir amžini klausimai be atsakymų. Apie tai liudija ir miniatiūrų pavadinimai: „Prieš Dainų šventę“, „Baudos taškai girtuokliui“, „Rytas prasideda tamsoje“, „Užkietėję dangaus viduriai“, „Patrioto sapnas“, „Apie stulpą apsisukę įvykiai“. Skaitydamas šios dalies tekstus skaitytojas supras, kodėl P. Rakštikas geriau jaučiasi miške, negu žmonių apsuptyje, kuri vargina, pykina, erzina, verčia matyti tai, ko nelabai norėtum matyti ir girdėti.
Antroji knygos dalis – „Stotelės“ – priminimas, kad gyveni ČIA, konkrečioje geografinėje vietoje, žvalgaisi ne nuo Alpių, bet nuo Daugėlių pušyno ar pro savo kambario langus. Žvalgaisi netoliese – į Kuršėnus, Tverus, Varnius, Klaipėdą, Palangos Basanavičiaus gatvę, Šiaulius. Atplaukia ir Europos vėjų, bet čia jau Petras pasitelkia ir (auto)ironiją, paradoksą, kandžią svetimybę. Tai tiesiogiai sako kūrinėlių pavadinimai: „Samogi-Japan“, „Šiauliai… Nekst steišin – Vilnius“, „Let it be“, „No comment“.
Knygoje atskirai išskirti trumpučiai skyreliai: „Pamokymai“ ir „Skaičiai ir horoskopai“. Pastarajame autorius kandžiai šaiposi iš būrėjų, skaičių ir horoskopų garbintojų minios. Štai kaip Petras aprašo Liūto zodiako ženklą: „Liūtas. Šis gyvulys yra žvėrių karalius, todėl visi horoskopų gyviai turi be išlygų klausytis jo paistalų ir tylėti. Karalius labai bjaurus, kai, prisigėręs kraujo, išsiima klausos aparatus iš ausų, spaudo letena ant kelių padėto bajano klavišus ir iššiepęs nuo gimimo nevalytus nuo užkandos dantis, riaumoja stebėdamas, ar teisingai žvėrys jo klausosi. Liūtas vaizduojamas taip, kaip nupasakota. Jam patinka, kada sugyventinė guli po šluota. Tada su ja nugyvena ilgus, vaisingus, džiaugsmingus ir kitokius metus, kurie vis tiek kada nors baigiasi.“
P. Rakštikas išleido jau ketvirtąją savo žodinės tapybos knygą. Ar nėra pavojaus, kad jo pasirinkta gyvenimo dokumentinio pasakojimo maniera, nors ir pasitelkus paradokso kūrimo priemonių, siurrealizmo priemaišų, detalių, minčių ir žodžių vingių, atkeliavusių iš autoriaus grafikos darbų, musių suskraidintų į visumą, tampa nuobodi, besikartojanti?
Tokių grėsmių yra, bet Petras visus jau išmokė reinkarnacijos, atsinaujinimo. Jis neslepia, kad kai viena jo-kūrėjo mūza nu(ap)silpsta, imasi kitos. Gyvenime, surengęs per 40 autorinių parodų, pajutęs natūralų vidinį poreikį, ėmėsi rašyti. Išleido 4 knygas. Esti ženklų, kad jis išbandys naujus literatūros žanrus. Lauksime. O jei pabosta ar ima varginti P. Rakštiko tekstai, paanalizuokite autoriaus piešinius. Rasite ką veikti, nes jie nuneša į mūsų visų GYVENIMUS, kuriuos P. Rakštikas nesibodi įvardinti musių dainomis.
—————————————————————————————
P. Rakštikas. Musių dainos Šiauliai: S. Tumėno leidykla „Šiaurės Lietuva“, 2014. – 244 p.
