At­sis­vei­kin­ta su drau­gi­ja „Mendenas–Plungė“

Pa­ra­ma vir­to kul­tū­ri­niais ry­šiais

Ry­šys tarp Plun­gės ir Men­de­no už­si­mez­gė ne­tru­kus po Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo – 1991 me­tais. Tai bu­vo vie­nas pir­mų­jų Plun­gės mies­to tarp­tau­ti­nių kon­tak­tų. Drau­gys­tė pra­si­dė­jo dė­ka as­me­ni­nės po­nų Ulos bei Pe­te­rio Ams­le­rių ini­cia­ty­vos.

Jų rū­pes­čiu į Plun­gę pra­dė­ta vež­ti lab­da­ra. Plun­gės ra­jo­no vie­šo­sios bib­lio­te­kos vy­res­nio­sios bib­lio­te­ki­nin­kės V. Liu­ti­kai­tės tei­gi­mu, pa­ra­ma iš Men­de­no pa­sie­kė ra­jo­no mo­kyk­las, gy­dy­mo įstai­gas, se­ne­lių na­mus, neį­ga­lių­jų or­ga­ni­za­ci­jas. Ne­pa­mirš­tos ir pa­vie­nės neį­ga­lius šei­mos na­rius tu­rin­čios šei­mos. Sunk­ve­ži­miais bū­da­vo ve­ža­mi vais­tai, me­di­ci­ni­nė įran­ga, dra­bu­žiai bei ki­ta tuo me­tu Plun­gei bei jos žmo­nėms, ra­jo­no gy­ven­to­jams itin pa­gel­bė­ju­si lab­da­ra.

Ofi­cia­liai drau­gi­ja bu­vo įkur­ta 1998 me­tais. Tuo­met ji va­di­no­si „Pa­gal­ba Plun­gei“. Nuo 2000 me­tų Plun­gė ir Men­de­nas pra­dė­jo kul­tū­ri­nį bend­ra­dar­bia­vi­mą. „Sau­lės“ gim­na­zi­jos bend­ra­bu­čio pa­tal­po­se įkur­tas Vo­kie­čių kul­tū­ros cent­ras. Sa­vo lė­šo­mis vo­kie­čiai įren­gė tris sve­čių kam­ba­rius, bu­vo at­vež­ta ne­ma­žai įvai­rios įran­gos. Vyk­da­vo bend­ri ren­gi­niai.

„Kas tik ten nė­ra bu­vęs.Vo­kie­čių kul­tū­ros cent­re lan­kė­si ra­šy­to­ja Jur­ga Iva­naus­kai­tė. Ra­šy­to­ja kar­tu su vie­na Vo­kie­ti­jos me­ni­nin­ke Že­mai­čių dai­lės mu­zie­ju­je su­ren­gė pa­ro­dą. Ži­no­miau­si mu­zi­kai ir ra­šy­to­jai rink­da­vo­si Vo­kie­čių kul­tū­ros cent­re. Jie or­ga­ni­zuo­da­vo ren­gi­nius ir bib­lio­te­ko­je bei Že­mai­čių dai­lės mu­zie­ju­je“, – V. Liu­ti­kai­tė pri­si­mi­nė tuo­met itin su­stip­rė­ju­sius vo­kie­čių ir plun­giš­kių kul­tū­ri­nius sai­tus.

Anot jos, Vo­kie­čių kul­tū­ros cent­re bu­vo su­kaup­ta dau­gy­bė vo­kiš­kos li­te­ra­tū­ros, pa­veiks­lų bei mu­zi­kos įra­šų. Į jį plun­giš­kiai rink­da­vo­si la­bai no­riai. Vyk­da­vo įvai­rūs su­si­bū­ri­mai, bu­vo mo­ko­ma­si vo­kie­čių kal­bos.

Lie­tu­vai su­stip­rė­jus eko­no­miš­kai, tiek ma­te­ria­lios pa­gal­bos jau ne­be­rei­kė­jo. Dėl to or­ga­ni­za­ci­ja „Pa­gal­ba Plun­gei“ nuo 2008 me­tų ta­po Mendeno–Plungės par­tne­rys­čių drau­gi­ja. V. Liu­ti­kai­tės įsi­ti­ki­ni­mu, grei­čiau­siai nė­ra nė vie­no šiek tiek vy­res­nės kar­tos plun­giš­kio, ku­ris ne­bū­tų ap­si­lan­kęs Men­de­ne. Į Men­de­ną vy­ko kul­tū­ros dar­buo­to­jai, mo­ky­to­jai, sta­ža­vo­si gy­dy­to­jai, ki­tų pro­fe­si­jų at­sto­vai. Tarp „Sau­lės“ ir Val­ra­mo gim­na­zi­jų taip pat eg­zis­ta­vo la­bai glau­dūs ry­šiai. Bu­vo vyk­do­mi bend­ri pro­jek­tai ir mo­ki­nių mai­nai. Am­ži­ną atil­sį „Sau­lės“ gim­na­zi­jos di­rek­to­rius Juo­zas Mi­la­šius ir U. Ams­ler bu­vo ar­ti­mi drau­gai.

Tik­rai ak­ty­vi or­ga­ni­za­ci­ja

Drau­gi­jai pri­klau­sė įvai­rios as­me­ny­bės. Į jos veik­lą bu­vo įsi­trau­kę mo­ky­to­jai, me­ni­nin­kai bei vers­li­nin­kai. Jų dė­ka bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­ma pa­ra­ma Lie­tu­vai ir Plun­gei. Dėl am­žiaus ir li­gų šie žmo­nės iš drau­gi­jos pa­ma­žu pa­si­trau­kė, o jau­nes­ni įsi­lie­ti ne­pa­no­ro. V. Liu­ti­kai­tė pa­brė­žia, kad nors ofi­cia­liai bend­ra­dar­bia­vi­mas ir nu­trū­ko, ta­čiau as­me­ni­niai san­ty­kiai iš­liks tol, kol gy­vuos U. Ams­ler in­dė­lį ma­čiu­si kar­ta.

Paš­ne­ko­vė pri­si­me­na, jog drau­gi­ja „Men­de­nas-Plun­gė“ vei­kė iš tie­sų ak­ty­viai. Pa­tys po­nai Ams­le­riai į Plun­gę kas­met at­vyk­da­vo po po­rą kar­tų.

„U. Ams­ler bu­vo ne­pap­ras­ta as­me­ny­bė. Jos pa­keis­ti ne­ga­lė­tų nie­kas. Ir tik­riau­siai Plun­gė­je nė­ra žmo­gaus, ku­ris ne­ži­no­tų jos. Drau­gi­jos veik­la – tai di­de­lė da­lis as­me­ni­nių gy­ve­ni­mų bei di­de­lė da­lis pa­čios Plun­gės gy­ve­ni­mo. Vi­sa tai iki šiol la­bai stip­riai vei­kia mū­sų kul­tū­rą bei so­cia­li­nius as­pek­tus. Ar atei­ty­je at­si­ras kaž­kas pa­na­šaus? Prik­lau­sys nuo atei­ties kar­tų“, – tei­gė pa­šne­ko­vė.

Baig­da­ma po­kal­bį V. Liu­ti­kai­tė pri­mi­nė, jog Plun­gės par­ke au­ga U. Ams­ler skir­tas ąžuo­liu­kas. Laik­ro­di­nę puo­šia po­nų Ams­le­rių do­va­no­tos mag­no­li­jos. Anot pa­šne­ko­vės, Plun­gė­je rei­kė­tų rim­čiau įam­žin­ti U. Ams­ler at­mi­ni­mą ir jos in­dė­lį į mū­sų mies­to ge­ro­vę. Pa­vyz­džiui, mies­te ga­lė­tų at­si­ras­ti jos var­do gat­vė. Nes, pa­šne­ko­vės įsi­ti­ki­ni­mu, šis mū­sų mies­tui la­bai svar­bus eta­pas bai­gė­si la­bai ty­liai, pa­žy­mint jį vie­na kia ži­nu­te so­cia­li­nė­je erd­vė­je.