„Čia spren­dė­si žmo­nių li­ki­mai“

Gim­ti­nė – to­li­ma­ja­me Al­ta­ju­je

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Šį pa­sa­ko­ji­mą ver­tė­tų pra­dė­ti nuo įdo­mios de­ta­lės – P. Turs­kis su Rie­ta­vu tu­ri ne­daug bend­ro. Vy­ras nei jau­nys­tės die­no­mis, nei vė­liau nie­ka­da čia ne­gy­ve­no. Jo tė­vo­ni­ja – Sprau­džio kai­mas, esantis ana­pus au­tost­ra­dos, kur ka­dai­se čia sto­vė­ju­sią so­dy­bą da­bar žy­mi tik li­kę pa­ma­tai ir pa­šne­ko­vo pa­vel­dė­tas ga­ba­las miš­ko.

Ten gy­ve­nu­si Turs­kių šei­ma 1949 me­tais tu­rė­jo pa­lik­ti sa­vo na­mus – į du­ris pa­si­bel­dę sau­gu­mie­čiai lie­pė krau­tis daik­tus ir iš­ga­be­no šiau­rėn, į at­šiau­rų­jį Ma­ga­da­no kraš­tą. Šei­mos vien­tur­čiui ta­da bu­vo tik vie­ne­ri. Sau­gu­mie­čiai lei­do jį pa­lik­ti se­ne­liams, tad Turs­kiai į trem­tį iš­ke­lia­vo vie­nu­du, po Sta­sės Kau­lai­tės-Turs­kie­nės šir­di­mi jau su­pan­tis nau­jai gy­vy­bei.

Vos po dvie­jų mė­ne­sių Kras­no­da­ro kraš­to gy­ven­vie­tė­je Ked­rov­ko­je Turs­kiams gi­mė sū­nus Pet­ras. „Atė­jau nuo na­rų į gel­dą len­ti­nę. / Kar­tu su utė­lė­mis ir bla­kė­mis“ – P. Turs­kis suei­lia­vo vie­na­me iš sa­vo ei­lė­raš­čių.

Turs­kiai trem­ty­je pra­lei­do 9,5 me­tų. Paš­ne­ko­vas pri­si­me­na, kad šei­mai te­ko gy­ven­ti itin sun­kiai. „Iš pra­džių ap­gy­ven­di­no ba­ra­ke, vie­nam kam­ba­ry 8 šei­mos. Var­gom su bla­kėm. Vė­liau pa­sta­tė to­kius na­me­lius, ga­vom at­ski­rą kam­ba­rė­lį. Dar po kiek lai­ko da­liai trem­ti­nių grį­žus į Lie­tu­vą, ga­vo­me ne­di­de­lį na­me­lį prie ply­ti­nės. Tė­vu­kas bu­vo pra­stos svei­ka­tos, anks­ti pa­ty­rė in­sul­tą. Dir­bo ark­li­dė­se, bet sun­kiai ėjo­si, tai pa­sky­rė sar­gau­ti. Tė­vo silp­na svei­ka­ta ir bu­vo ta pa­ska­ta sku­bė­ti grįž­ti į Lie­tu­vą, bi­jo­jom, kad ne­rei­kė­tų jo lai­do­ti sve­ti­mam kraš­te. Be to, tė­vai sie­lo­jo­si dėl pir­ma­gi­mio, no­rė­jo kuo grei­čiau jį su­si­grą­žin­ti. Tau­pėm iš pa­sku­ti­nių­jų ke­lio­nei na­mo“, – pa­sa­ko­ja P. Turs­kis.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Šei­ma į Lie­tu­vą grį­žo 1958-ųjų rug­sė­jį, o gruo­džio pa­bai­go­je jau lai­do­jo tė­vu­ką. Ap­sis­to­jo Meš­kių kai­me, ma­mos gim­ti­nė­je. Pet­ras trem­ty bai­gė pir­mą kla­sę. Juo­kia­si, kad grį­žęs ne­mo­kė­jo lie­tu­viš­kai – tik ru­siš­kai ir že­mai­tiš­kai.

P. Turs­kis vė­liau dar du kar­tus bu­vo grį­žęs į gim­tą­sias vie­tas Si­bi­re: 1980-ai­siais, kai ke­lia­vo po Al­ta­jų, ir 2009-ai­siais, no­rė­da­mas pa­žy­mė­ti trem­ties 60-ąsias me­ti­nes. Ant­rą kar­tą spe­cia­liai va­žia­vo trau­ki­niu. „Yra ta trau­ka, nors tu ką. Kaip paukš­tis vėl ir vėl grįž­ta į sa­vo liz­dą, taip ir žmo­gų trau­kia į gim­tą­sias vie­tas. Sun­ku nu­sa­ky­ti tą jaus­mą. O šiaip aš ten dau­giau nie­ka­da ne­be­va­žiuo­siu, ne­bė­ra pra­smės“, – sa­ko P. Turs­kis.

Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Žemaitis“ 2025 m. birželio 6 d. numeryje (Nr. 43).