Dra­bu­žių pre­ky­ba in­ter­ne­tu – ir ho­bis, ir dar­bas

As­tos STRAU­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

As­tos STRAU­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

As­tos STRAU­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

As­tos STRAU­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

As­tos STRAU­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

As­tos STRAU­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Sva­jo­jo bū­ti kir­pė­ja
A. Strau­kie­nė – skuo­diš­kė, gi­mu­si ir au­gu­si šia­me mies­te, čia bai­gė ir vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Ran­ko­se lai­ky­da­ma mo­kyk­los bai­gi­mo ates­ta­tą, prieš aš­tuo­nio­li­ka me­tų iš­vy­ko stu­di­juo­ti į Rie­ta­vą, čia vei­ku­sio­je Že­mai­ti­jos ko­le­gi­jo­je krim­to kom­piu­te­ri­nių tech­no­lo­gi­jų moks­lus. Ir su­tapk taip, kad pa­čią pir­mą die­ną, vos įsi­kū­ru­si mo­kyk­los bend­ra­bu­ty­je, ne­ti­kė­tai su­si­pa­ži­no su vie­ti­niu jau­nuo­liu, sa­vo bū­si­mu vy­ru Min­dau­gu.

Bai­gu­si stu­di­jas, mo­te­ris kar­tu su my­li­muo­ju iš­si­kraus­tė at­gal į gim­tą­jį Skuo­dą. Po ku­rio lai­ko šei­mo­je nu­ti­ko ne­lai­mė – A. Strau­kie­nė ne­te­ko my­li­mos ma­my­tės. Kas­dien gy­ven­ti ap­lin­ko­je, ku­ri al­sa­vo pri­si­mi­ni­mais apie ma­mą, bu­vo per­ne­lyg skau­du, to­dėl su­tuok­ti­niai nu­ta­rė ženg­ti kar­di­na­lų žings­nį – grį­žo gy­ven­ti į Rie­ta­vą.

„Vi­sa­da sva­jo­da­vau bū­ti kir­pė­ja, ža­vė­jau­si šia pro­fe­si­ja. Ga­liau­siai nu­ta­riau, kad už­teks tik sva­jo­ti, me­tas rea­li­zuo­ti sa­vo min­tis ir kib­ti į moks­lus. Bet vos tik įgi­jau kir­pė­jos pro­fe­si­ją ir sa­vo kai­liu iš­ban­džiau šį ama­tą, su­pra­tau, kad tai ne ma­no pa­šau­ki­mas ir kad to­kio dar­bo dirb­ti tik­rai ne­no­riu. Po ku­rio lai­ko, ve­da­ma di­džiu­lio smal­su­mo, nu­ta­riau įgy­ti dar vie­ną – sta­ty­bi­nin­kės – pro­fe­si­ją, bet ir šio­je sfe­ro­je lai­min­ga ne­si­jau­čiau“, – pa­sa­ko­jo rie­ta­viš­kė.

Prieš try­li­ka me­tų A. Strau­kie­nės drau­gė Vir­gi­ni­ja pra­dė­jo pre­kiau­ti įvai­riais rū­bais in­ter­ne­tu. Tuo me­tu to­kia siū­lo­ma pa­slau­ga tiek Rie­ta­ve, tiek ki­tuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se bu­vo ab­so­liu­ti nau­jie­na. Ma­ty­da­ma, kaip pui­kiai se­ka­si drau­gei, iš­ban­dy­ti nau­ją veik­lą pa­no­ro ir pa­šne­ko­vė.

Į my­li­mą dar­bą nė­rė vi­sa šir­di­mi
Po­kal­bio me­tu A. Strau­kie­nė ne­slė­pė džiaugs­mo, kad po il­gų paieš­kų ji pa­ga­liau su­ra­du­si sa­vo mė­gia­mą veik­lą, iš ku­rios dar ir už­si­dir­ba pra­gy­ve­ni­mui. Vis dėl­to ir ši­toj sri­ty pir­mie­ji žings­niai ne­bu­vo leng­vi. Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad yra te­kę pre­kiau­ti tur­gu­je, sto­vė­ti sting­dan­čia­me šal­ty­je ir plies­kiant kait­riai sau­lei. Anot rie­ta­viš­kės, la­biau už vis­ką jai bu­vo gai­la pre­kių, ku­rias be­si­ma­tuo­da­mos klien­tės iš­tep­da­vo, iš­tam­py­da­vo ar ki­taip su­ga­din­da­vo, to­dėl pre­ky­bai ne­be­tik­da­vo.

„Pa­čio­je pra­džio­je bu­vo tik­rai ne­leng­va, rei­kė­jo ap­si­gink­luo­ti di­de­liu už­si­spy­ri­mu. Juk ne­tu­rė­jau jo­kių įgū­džių ir pra­kti­kos pre­ky­bo­je. La­bai džiau­giuo­si, kad ga­lė­jau mo­ky­tis vis­ko iš drau­gės Vir­gi­ni­jos: kaip fo­tog­ra­fuo­ti rū­bus, kaip dirb­ti su klien­tais, kaip už­si­sa­ky­ti pre­kių. Ga­liau­siai drau­gės pa­ra­gin­ta nu­ta­riau stab­dy­ti pre­ky­bą tur­gu­je ir pra­dė­ti pre­kiau­ti in­ter­ne­tu. Feis­bu­ke su­si­kū­riau pus­la­pį pa­va­di­ni­mu „Ma­din­ga vi­sa­da“, pra­dė­jau reng­ti tie­sio­gi­nes trans­lia­ci­jas ir taip pa­ma­žu įsi­va­žia­vau, au­go klien­tų ra­tas.“

Tie­sio­gi­nes trans­lia­ci­jas ir par­duo­da­mų dra­bu­žių ap­žval­gas A. Strau­kie­nė daž­niau­siai da­ro sek­ma­die­niais, joms ski­ria po 3–4 va­lan­das. Žiū­rint iš ša­lies ga­li pa­si­ro­dy­ti, kad joks čia dar­bas stai­py­tis prieš ka­me­rą. Paš­ne­ko­vė sku­ba pa­neig­ti to­kią nuo­sta­tą. Pa­sak jos, vien pa­si­ruo­ši­mas trans­lia­ci­jai trun­ka apie 3 va­lan­das, mat rei­kia iš­ma­tuo­ti vi­sus dra­bu­žius, iš­ly­gin­ti, iš­ga­rin­ti, at­lik­ti ki­tus pa­ruo­šia­muo­sius dar­bus.

Pir­ma­die­nį pa­pras­tai rie­ta­viš­kė ski­ria par­duo­tų dra­bu­žių pa­ka­vi­mui ir siun­tų pa­ruo­ši­mui, at­sa­ki­nė­ja į klien­čių ži­nu­tes.

Veik­los ne­trūks­ta ir ki­to­mis die­no­mis. Mo­te­ris fil­muo­ja ir trum­pus įra­šus, ku­rių me­tu de­monst­ruo­ja par­duo­da­mus dra­bu­žius, pa­sa­ko­ja apie jų iš­ma­ta­vi­mus, spal­vas, tin­ka­mus de­ri­nius.

Pa­sak A. Strau­kie­nės, ap­mau­džiau­sia bū­na ta­da, kai trans­lia­ci­jų me­tu klien­tės sku­ba re­zer­vuo­ti pa­ti­ku­sias pre­kes. Mo­te­ris ki­tą die­ną sku­ba kruopš­čiai su­pa­kuo­ti vi­sas re­zer­vuo­tas pre­kes, ta­čiau pi­ni­gų už kai ku­rias taip ir ne­su­lau­kia. Ta­da ten­ka vėl vis­ką iš­pa­kuo­ti, su­ka­bin­ti ant pa­ka­bų, ly­gin­ti…

Pak­liu­vo į su­kčių pink­les
Rie­ta­viš­kė pa­sa­ko­jo iš sa­vo šei­mos na­rių ne­re­tai su­lau­kian­ti pa­sta­bų, jog per daug dir­ba. Bet rie­ta­viš­kė ti­ki­no ki­taip gy­ven­ti pa­pras­čiau­siai ne­be­mo­kan­ti.

„Kai ma­nęs kas nors pa­klau­sia, ką vei­kiu lais­vu me­tu, nė ne­ži­nau, ką at­sa­ky­ti. Sa­vo my­li­mą veik­lą ga­liu pa­va­din­ti ir dar­bu, ir ho­biu. Kol kas dir­bu vie­na, tik vy­res­ny­sis sū­nus Ire­ni­jus pa­de­da da­ry­ti tie­sio­gi­nes trans­lia­ci­jas, jų me­tu sė­di prie kom­piu­te­rio. Esu įsi­ti­ki­nu­si, kad nie­kas ki­tas ge­riau ne­sup­ras ma­no klien­čių, nei aš pa­ti. Per il­gą lai­ką jau spė­jo su­si­for­muo­ti tam tik­ras klien­tų ra­tas, ku­ris ma­ni­mi pa­si­ti­ki, ga­li pa­pra­šy­ti pre­kes ati­dė­ti sa­vo nuo­žiū­ra, ži­no, kad pa­rink­siu tin­ka­mą dy­dį.“

A. Strau­kie­nė prieš me­tus iš­gy­ve­no su­dė­tin­gą lai­ko­tar­pį, ka­dan­gi su­kčiai pa­vo­gė jos feis­bu­ko an­ke­tą ir in­ter­ne­ti­nį pus­la­pį. Te­ko pra­šy­ti pa­gal­bos in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų spe­cia­lis­tų, bet šie už dar­bą pra­šė ne­su­vo­kia­mo dy­džio at­ly­gio, ir at­gau­ti pa­vog­tą an­ke­tą bei pus­la­pį pa­ža­dė­jo tik per aš­tuo­nis mė­ne­sius.

To­kį il­gą lai­ką sė­dė­ti be dar­bo mo­te­ris ti­ki­no ne­ga­lė­ju­si, tad po il­gų ir var­gi­nan­čių pa­stan­gų ga­liau­siai su­ra­do žmo­gų, ku­ris ap­siė­mė su­tvar­ky­ti iš­ki­lu­sią pro­ble­mą. Tru­ko ly­giai tris sa­vai­tes, ši pa­slau­ga kaip rei­kiant pa­plo­ni­no mo­ters pi­ni­gi­nę, bet ki­tos išei­ties ne­bu­vo.

Ber­niu­kai – ta­len­tin­gi mu­zi­kan­tai
Strau­kų šei­mo­je au­ga du sū­nūs: še­šio­lik­me­tis Ire­ni­jus ir aš­tuon­me­tis Ores­tas. Abu ber­niu­kai lan­ko Rie­ta­vo Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­ją, o po pa­mo­kų sku­ba į My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio me­no mo­kyk­lą. Tie­sa, Ire­ni­jus ją jau bai­gė, bet ir to­liau gro­ja su akor­deo­nu, pia­ni­nu, dū­da, pri­klau­so Rie­ta­vo pu­čia­mų­jų or­kest­rui. Ir tai ne­ste­bi­na su­ži­no­jus, kad bū­da­mas dar vi­sai ma­žas ber­niu­kas pa­ts tė­vų pa­pra­šė už­ra­šy­ti jį į me­no mo­kyk­lą.

„Pir­mus dve­jus me­tus bu­vo vis­kas pui­ku, stro­piai ir su di­de­liu už­si­de­gi­mu lan­kė pa­mo­kas, bet po to įvy­ko kar­di­na­lus lū­žis, ne­be­no­rė­jo tęs­ti moks­lų. Su­sė­do­me kar­tu prie bend­ro sta­lo ir su­skai­čia­vau, kiek die­nų jis lan­kė me­no mo­kyk­lą. Pa­sa­kiau, kad jei­gu ne­be­no­ri lan­ky­ti me­no mo­kyk­los, tu­ri grą­žin­ti ati­tin­ka­mą pi­ni­gų su­mą, ku­rią tė­vai iš­lei­do me­no mo­kyk­lai per tuos dve­jus me­tus“, – pa­sa­ko­jo ma­ma.

Už­te­ko sū­nui iš­girs­ti to­kius griež­tus ma­mos žo­džius, ir nuo­mo­nę pa­kei­tė aki­mirks­niu. Sėk­min­gai bai­gė me­no mo­kyk­lą, be to, pel­nė ne vie­ną ap­do­va­no­ji­mą bei pri­zi­nę vie­tą įvai­riuo­se kon­kur­suo­se.

Ne taip se­niai Ire­ni­jus ir ke­le­tas ki­tų drau­gų su­si­bū­rė į gru­pę pa­va­di­ni­mu „Mu­zi­ki­nė avan­tiū­ra“. Anot As­tos, jos pir­ma­gi­mis nė die­nos ne­ga­li gy­ven­ti be gro­ji­mo ar dai­na­vi­mo, ne­svar­bu – na­muo­se, au­to­mo­bi­ly­je ar lau­ke, bet vi­sa­da ir vi­sur su dai­na. Ne­pai­sant to, atei­ties sie­ti su mu­zi­ka jau­nuo­lis kol kas ne­ke­ti­na, no­ri bū­ti pa­na­šus į ma­mą – vys­ty­ti pre­ky­bą ir par­da­vi­mus.

Šei­mos jau­nė­lis Ores­tas, ma­ty­da­mas mu­zi­kuo­jan­tį bro­lį, taip pat pa­reiš­kė no­rą lan­ky­ti me­no mo­kyk­lą ir jau ant­rus me­tus mo­ko­si skam­bin­ti pia­ni­nu, kaip ir bro­lis ne­pra­lei­džia pro­gos su­da­ly­vau­ti jau­nų­jų pia­nis­tų kon­kur­suo­se ir daž­nai pel­no pri­zi­nes vie­tas. Be to, sva­jo­ja iš­mok­ti gro­ti ir su gi­ta­ra bei dū­da.

A. Strau­kie­nė pa­sa­ko­jo, kad abu ber­niu­kai mu­zi­ki­nius ga­bu­mus pa­vel­dė­jo iš se­ne­lių, pro­se­ne­lių ir dė­džių, ku­rie bu­vę ga­būs mu­zi­kan­tai.

Vie­nin­te­lis to­kiu var­du vi­so­je Že­mai­ti­jo­je
Ži­no­ma, vy­res­ny­sis sū­nus Ire­ni­jus ap­lin­ki­nius ste­bi­na ne tik sa­vo mu­zi­ki­niais ga­bu­mais, bet ir re­tu var­du.

„Kai aš lau­kiau­si, ma­no ma­ma Vi­da skai­tė kaž­ko­kią kny­gą, ku­rio­je vie­nas vei­kė­jas bu­vo pa­va­din­tas Ire­ni­jaus var­du. Ma­tyt tas var­das ma­mai taip įstri­gęs, kad ėmė pri­myg­ti­nai siū­ly­ti pa­va­din­ti sū­nų bū­tent to­kiu var­du. Vis pa­sa­ko­jo, kad kny­gos vei­kė­jas Ire­ni­jus bu­vo la­bai ge­ras vai­kas, ir kar­to­jo – duok ši­tą var­dą, pa­ma­ty­si, ir ta­vo ber­niu­kas bus pa­ts ge­riau­sias vai­kas iš vi­sų.“

Mo­te­ris ti­ki­no, kad ma­mos žo­džiai iš­si­pil­dė su kau­pu, sū­nų ji api­bū­di­na kaip itin rū­pes­tin­gą, už­jau­čian­tį, švel­nų ir nuo­šir­dų žmo­gų. Pats Ire­ni­jus per­ne­lyg ne­su­reikš­mi­na to fak­to, kad jo var­das itin re­tas ir uni­ka­lus, ne­pyks­ta ir kai drau­gai ar šei­mos na­riai, trum­pin­da­mi ar no­rė­da­mi pa­juo­kau­ti, jį Iren­kos var­du pa­šau­kia. O ma­ma As­ta džiau­gia­si, kad ne tik Rie­ta­ve ir Plun­gė­je, bet ir vi­so­je Že­mai­ti­jo­je vei­kiau­siai ne­su­tik­si ki­to žmo­gaus, tu­rin­čio to­kį pa­tį var­dą kaip jos sū­nus.