„Esam la­bai lai­min­gi, var­gai iš­varg­ti…“

Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.

Gy­ve­ni­mo iš­mė­gi­ni­mai – nuo pat vai­kys­tės

Joa­nos vai­kys­tė bu­vo pa­ženk­lin­ta skau­džių ne­tek­čių. Bū­da­ma vos sep­ty­ne­rių me­tų ne­te­ko tė­ve­lio – jis tra­giš­kai žu­vo po­ka­rio ne­ra­mu­mų me­tais. Tas įvy­kis gi­liai įsi­rė­žė į Joa­nos šir­dį, iki šiol ji sun­kiai už­mie­ga, o pri­si­mi­nus tuos lai­kus akys be­re­gint pri­si­pil­do aša­rų. „Bu­vau ma­ža mer­gai­tė, daug ma­čiau ne­tei­sy­bės, mu­ša­mų žmo­nių, skaus­mo… To nie­ka­da ne­pa­mir­šiu“, – sa­ko ji.

Jos ma­ma, Kons­tan­ci­ja, po vy­ro Juo­zo mir­ties li­ko vie­na su ke­tu­rio­mis duk­ro­mis. Ta­čiau ne­pa­lū­žo, ma­ža to, bu­vo stip­ry­bės šal­ti­nis vi­siems. Ir nie­ka­da neieš­ko­jo ki­to vy­ro: „Vie­ną kar­tą my­lė­jau – ir už­te­ko“, – sa­ky­da­vo. Sa­vo pa­vyz­džiu mo­kė duk­ras nuo ma­žų die­nų dirb­ti, da­lin­tis ir bū­ti jaut­rioms ki­tų skaus­mui. Tą mei­lę ir at­jau­tą Joa­na iš­sau­go­jo vi­sam gy­ve­ni­mui ir no­riai da­li­ja ki­tiems.

Nuotr. iš as­me­ni­nio Kau­nų šei­mos al­bu­mo

Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Žemaitis“ 2025 m. birželio 13 d. numeryje (Nr. 45).