Prieš Latvijos nepriklausomybės dieną – ypatinga pažintis

Fo­tog­ra­fuo­ja po­rtre­tus, nes... dau­giau nie­ko ne­mo­ka

I. Ru­ka – Lat­vi­jos fo­tog­ra­fi­jos kla­si­kė, nuo 9-ojo de­šimt­me­čio pa­bai­gos su­ren­gu­si dau­giau kaip 20 au­to­ri­nių pa­ro­dų Lat­vi­jo­je ir už­sie­ny­je, da­ly­va­vu­si dau­ge­ly­je gru­pi­nių pa­ro­dų vi­sa­me pa­sau­ly­je. Fo­tog­ra­fei skir­ta Lat­vi­jos dai­li­nin­kų są­jun­gos pre­mi­ja (2003 m.), taip pat ji įver­tin­ta aukš­čiau­siu Lat­vi­jos ap­do­va­no­ji­mu „Tri­jų žvaigž­du­čių or­di­nu“. Me­ni­nin­kės dar­bų ga­li­ma ras­ti Lat­vi­jos na­cio­na­li­nia­me dai­lės mu­zie­ju­je, Es­ti­jos, Da­ni­jos, Švei­ca­ri­jos, Vo­kie­ti­jos, JAV ir ki­tų ša­lių mu­zie­jų rin­ki­niuo­se.

Plun­gė­je vie­šė­ju­si me­ni­nin­kė yra po­rtre­ti­nės fo­tog­ra­fi­jos meist­rė. Jos dar­bai pri­ski­ria­mi do­ku­men­ti­nei fo­tog­ra­fi­jai, nors tai nė­ra tik nuo­ga do­ku­men­ti­ka. Ji po­rtre­tuo­ja žmo­nes jų na­tū­ra­lio­je ap­lin­ko­je, ne­gau­do lem­tin­gų žvilgs­nių, nuo­tai­kų, o dir­ba lė­tai.

Vieš­nia pa­sa­ko­jo, kad kol pa­ruo­šia apa­ra­tū­rą, žmo­nės spė­ja pa­pa­sa­ko­ti sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­jas. Kai ku­rios jų fo­tog­ra­fę la­bai smar­kiai su­jau­di­na, to­dėl daž­nai ne­pa­žįs­ta­mie­ji tam­pa be­veik gi­mi­nė­mis, jos gy­ve­ni­mo da­li­mi.

I. Ru­ka iš­si­ski­ria dar ir tuo, kad fo­tog­ra­fuo­ja „Rol­leif­lex“ ka­me­ra nuo šta­ty­vo, vi­sa­da tik na­tū­ra­lio­je švie­so­je. Ji spaus­di­na tik si­dab­ro at­spau­dus ran­ki­niu bū­du, nors dau­gu­mai tai jau at­gy­ve­na. Ir nuo­trau­kos vi­sa­da – tik juo­dai bal­tos.

Kai­mo žmo­nės iš­mo­kė ne­bi­jo­ti

Ren­gi­nio me­tu me­ni­nin­kė ne kar­tą pa­brė­žė, kad au­go dar­bi­nin­kų šei­mo­je ir apie me­ną jo­kio su­pra­ti­mo ne­tu­rė­jo. „Ta­ry­bi­niais me­tais vi­si už­siė­mė fo­tog­ra­fi­ja. Už­si­da­rę vo­nio­je ar vir­tu­vė­je pa­tys nuo­trau­kas ryš­kin­da­vo. Vi­si no­rė­jo įam­žin­ti sa­vo ar­ti­muo­sius, gi­mi­nai­čius, drau­gus. O atė­ję į sve­čius var­ty­da­vo al­bu­mus. Tik dėl šios prie­žas­ties ir aš no­rė­jau iš­mok­ti fo­tog­ra­fuo­ti“, – pri­si­mi­nė.

Fo­tog­ra­fuo­ti ji pra­dė­jo ta­da, kai mo­kyk­los bai­gi­mo pro­ga do­va­nų iš ma­mos ga­vo fo­toa­pa­ra­tą. Pra­dė­jo lan­ky­ti fo­tog­ra­fi­jos kur­sus, bet bu­vo la­bai ne­drą­si, bi­jo­jo žmo­nių. Ga­vu­si pir­mą­ją už­duo­tį, iš­va­žia­vo į sa­vo tė­viš­kę – Bal­vi mies­te­lį, esan­tį prie Ru­si­jos sie­nos (Lat­ga­los kraš­te). Ten įvy­ko jos per­si­lau­ži­mas, nes bū­tent kai­me ji su­pra­to, kad žmo­nių bi­jo­ti ne­rei­kia. Ji fo­tog­ra­fuo­da­vo, po to at­vež­da­vo jau pa­da­ry­tas nuo­trau­kas ir vėl fo­tog­ra­fuo­da­vo. Taip ir gi­mė nuo­trau­kų cik­las „Ma­no kraš­to žmo­nės“, eks­po­nuo­ja­mas .

Mo­te­ris sa­kė tu­rin­ti ir „nor­ma­lų“ dar­bą. Ke­tu­rias die­nas per sa­vai­tę I. Ru­ka dir­ba va­ly­to­ja Ry­go­je, Šve­di­jos am­ba­sa­do­je, o li­ku­sias tris pa­ski­ria fo­tog­ra­fi­jai. Bū­tent to­dėl cik­lą „Ama­li­jos gat­vė 5a“ ji fo­tog­ra­fa­vo tris va­sa­ras. Šio cik­lo nuo­trau­kas su­si­rin­ku­sie­siems ji pa­de­monst­ra­vo ek­ra­ne. Šis cik­las uni­ka­lus tuo, kad nuo­trau­ko­se už­fik­suo­ti vi­si iki vie­no žmo­nės, gy­ve­nę vie­na­me di­džiu­lia­me se­na­me na­me. Be au­to­rės vaiz­din­go pa­sa­ko­ji­mo apie tų žmo­nių gy­ve­ni­mą, is­to­ri­jas, jų li­ki­mus, nuo­trau­kos tik­riau­siai bū­tų tik žmo­nių po­rtre­tai, at­spin­din­tys to laik­me­čio ma­dą ir dva­sią.

Me­tus lauk­tas su­si­ti­ki­mas

Svei­kin­da­ma ir dė­ko­da­ma vieš­niai, bib­lio­te­kos di­rek­to­rė Vio­le­ta Skie­rie­nė pa­si­džiau­gė, kad me­tus lauk­tas su­si­ti­ki­mas pa­ga­liau įvy­ko. Ir nors Lat­vi­jos ne­prik­lau­so­my­bės die­na mi­ni­ma lapk­ri­čio 18 d., bet kai­my­ni­nės vals­ty­bės vė­lia­va bib­lio­te­kos bal­ko­nė­ly­je iš­di­džiai ple­vė­sa­vo dar ke­lias die­nas prieš tai.

Už­su­kę į bib­lio­te­ką taip pat ga­li­te pa­ma­ty­ti do­ku­men­ti­nį fil­mą apie Dai­ną, gy­ve­nan­čią Lat­ga­lo­je, ne­to­li Ru­si­jos sie­nos. Ji gy­ve­na trys ki­lo­met­rai nuo ar­ti­miau­sio ke­lio, be elekt­ros ir van­dens. Mo­ters abu vai­kai emig­ra­vę. Šis fil­mas – apie žmo­gaus gy­ve­ni­mo pa­si­rin­ki­mą, už­si­spy­ri­mą, mei­lę ir iš­da­vys­tę. Dai­ną ir jos šei­mą I. Ru­ka fo­tog­ra­fa­vo 30 me­tų. O jos drau­gė šve­dė apie ją su­kū­rė fil­mą. Nors jis ir lat­vių kal­ba, bet pa­ma­ty­tas vie­ni­šos mo­ters gy­ve­ni­mas kai­mo glū­du­mo­je tik­rai ne­pa­liks abe­jin­gų.

Pa­ro­dą Plun­gės sa­vi­val­dy­bės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je ga­li­ma ap­lan­ky­ti iki gruo­džio 16 die­nos.