Armonikierius iš Plungės

Pomė­gis iš rei­ka­lo

„Prieš išei­da­mas į pen­siją gal­vo­jau, ką reikės veik­ti. Žu­vaut ne­la­bai mėgstu, med­žiot ir­gi ne. Sumąs­čiau, kad rei­kia pra­dėt ar­mo­ni­kas rinkt. Tuo me­tu va­žinė­jom po kai­mus su to­kiu žmo­gum, dra­bu­žiais  pre­kia­vom. Kur atei­na ko­kios mo­terėlės pirkt, tuoj klau­siu, ar yra kai­me likę senųjų mu­zi­kantų. „Ne, iš­mirę jau vi­si“, – jos man. „O gal jų mu­zi­kos (ar­mo­ni­kos – aut.) pa­likę?“ – vėl klau­siu. „Va­žiuo­kit, žiūrė­kit...“ Duo­da man ad­resą. Taip ir at­ran­di ką nors“, – sa­vo po­mėgio pra­džią pri­si­minė D. Nar­mon­tas.
Vėliau, kai gar­sas apie šį jo už­siė­mimą pa­skli­do pla­čiau, ar­mo­ni­kos ko­ne pa­čios pas plun­giškį pra­dėjo plauk­ti. „Atei­na pi­jokė­lis koks: „ Klau­syk, aš no­riu iš­gert, nu­pirk nuo manęs...“ Taip per 10 metų ir pri­si­rin­ko jų.“
D. Nar­mon­tas ir pa­ts mu­zi­kuo­ja – Plungės kultū­ros cent­ro liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­lo­je „Mi­ni­ja“ gro­ja ar­mo­ni­ka bei akor­deo­nu. Tu­ri ir bend­ra­min­čių, su ku­riais sma­gu su­si­ti­kus pa­gro­ti. „Anks­čiau dar ir po bur­nelę iš­lenk­da­vom. Bet da­bar dėl am­žiaus ne­be­ga­lim, tai pa­li­kom tik ant mu­zi­kos“, – juo­kia­si plun­giš­kis.
Ir kvie­čia pa­žiūrė­ti sa­vo­sios ko­lek­ci­jos. Jai pa­skir­tas at­ski­ras kam­ba­rys, Da­nie­liaus dirb­tuvė­mis va­di­na­mas. Čia ga­li iš­vys­ti ir būgnų, klar­netų, lūpi­nių ar­mo­nikė­lių, net ba­la­laiką. Bet dau­giau­siai – ar­mo­nikų.


Ne už­si­dirb­ti rūpi

Vy­ras sa­ko jų ne­kau­pian­tis – net skel­bimą į laik­raš­ty yra įdėjęs, kad par­duo­da. Prieš tai su­tvar­ko, su­re­mon­tuo­ja, jei rei­kia, su­de­ri­na akor­dus. O kiek pra­šan­tis? „Kar­tais 200, kar­tais ir 250 eurų gau­nu, įvai­riai. Žiū­rint, kaip iš­si­laikęs inst­ru­men­tas.“
O pa­čiam už vie­na ar­mo­niką ir 500 eurų yra tekę pa­klo­ti. Šio­ji, Vo­kie­čių įmonės „Hoh­ner“ ga­my­bos – bran­giau­sia jo ko­lek­ci­jo­je. Plun­giš­kis įsi­ti­kinęs, kad par­davęs ją to­kios su­mos ne­be­gautų, bet tai jam ma­žai rūpi. Sa­ko, pen­siją ne­blogą gau­nan­tis, dar prie jos pri­si­du­rian­tis re­mon­tuo­da­mas ir par­duo­da­mas au­to­mo­bi­lius, o ar­mo­ni­koms pirkėjų ieš­ko ne už­dar­bio be­si­vai­ky­da­mas.
„Kam jų reikės po manęs? Kai nu­mir­siu, anū­kai su­rinkę prie šiukš­lių kon­tei­ne­rio su­kraus. Jei pro­tin­gas ras, džiaug­sis, o jei­gu dur­ne­lis koks... Vie­nas pa­sa­ko­jo, kaip sykį nu­va­žia­vo į kaimą te­le­vi­zo­riaus tai­syt. Žiū­ri – vai­kai ar­mo­niką prie dvi­ra­čio pri­si­rišę val­kio­ja... Tas žmo­ge­lis ir sa­ko šei­mi­nin­kui: „Aš tau te­le­vi­zo­rių už dyką su­tai­sy­siu, tik tu man tą ar­mo­niką ati­duok“. Taip ir su­derė­jo. Par­si­vežęs su­tvarkė ją ir dar ne­blo­gai ga­vo par­davęs.“


Su ar­mo­ni­kom – kaip ir su mo­te­rim

Ir pa­čiam D. Nar­mon­tui yra tekę įvai­riau­sių nuo­ty­kių pa­tir­ti po kai­mus be­si­bas­tant ir ar­mo­nikų ieš­kant. Yra buvę net taip, kad kvie­čia re­mon­tuo­ti ko­kios vi­sai jau se­nutėlės. Da­nie­lius pa­var­to ją ran­ko­se, pa­tam­po, galvą pa­krapš­to ir sa­ko šei­mi­nin­kui, kad bran­giai re­mon­tas kai­nuos, esą nau­din­giau ją par­duo­ti, kol dar pelės vi­siš­kai ne­sug­raužė. Žiūrėk, jau ir su­ka na­mo džiaug­da­ma­sis sėkmin­gu pir­ki­niu.
„Su tom ar­mo­ni­kom – kaip ir su mo­te­rim: vieną ga­li leng­viau pri­si­kal­bint, dėl ki­tos ten­ka dau­giau pa­vargt“, – juo­kus vieną po ki­to rai­to plun­giš­kis. Ir tuoj pri­du­ria, kad tiek per­kant ar­mo­ni­kas, tiek bend­rau­jant su mo­te­ri­mis, sėkmės jam nie­ka­da ne­trūko. Štai ir da­bar, nors yra iš­sis­kyręs, draugę tu­ri, ne­se­niai jai au­to­mo­bilį pir­ko, dar pa­re­mon­ta­vo tru­putį, ir da­bar ši va­žinė­jan­ti kaip su nau­ju, at­si­džiaug­ti ne­ga­lin­ti.


„Toks no­ras bu­vo“

O kaip at­si­ti­ko, kad visą gy­ve­nimą vai­ruo­to­ju dirbęs D. Nar­mon­tas stai­ga mu­zi­ka su­si­domė­jo? Plun­giš­kis ir čia tu­ri sma­gią is­to­riją pa­pa­sa­ko­ti.
„Kai­my­nystėj toks mu­zi­kantė­lis gy­ve­no. Sykį at­ėjęs pra­si­tarė, kad nu­si­pir­ko mu­ziką. Aš jam: „Vy­tai, kiek tu mokė­jai? Aš tau dau­giau su­mokė­siu ir bu­telį deg­tinės dar pri­dėsiu, tik tu at­nešk man tą mu­ziką“. Jis ir at­nešė. Išgėrėm tą bu­telką, o ta­da pa­pra­šiau, kad ma­ne pa­mo­kytų gro­ti. Pirmą dieną šį tą pa­rodė, ant­rą dieną vėl kaž­kiek, o po to jis iš­va­žia­vo kaž­kur. Ir aš pa­ts po tru­putį, po tru­putį... Būda­vo, at­si­budęs rytą gro­ju, pietų grįžęs gro­ju, va­ka­re po dar­bo vėl sėdu grot. Toks no­ras bu­vo.“
Tai­gi, groti Da­nie­lius ėmė jau pra­dėjęs sep­tintą de­šimtį. Ir da­bar di­de­liu mu­zi­kan­tu savęs ne­va­di­na, tik mėgėju. Vėliau iš ki­to pa­žįsta­mo nu­si­žiūrė­jo, kaip mu­zi­kos inst­ru­men­tus re­mon­tuo­ti, akor­dus su­de­rin­ti. Sa­ko, tuo at­žvil­giu esan­tis la­biau anų laikų kir­pi­mo, ka­da žmonės mokė­da­vo sa­vo ran­ko­mis daug ką su­meist­rau­ti, o po darbų dar ir oho ko­kias va­ka­ruš­kas iš­tai­sy­da­vo.
„Da­bar už­ten­ka te­le­fo­no. Įsi­jun­gi Ka­tuns­kytę, pa­lei­di gar­sin­tu­vus – ir jau va­karė­lis“, – šyp­so­si. Bei pri­du­ria, kad ir sa­vo inst­ru­men­tus per­leid­žian­tis tik to­kiems „trenk­tiems“ kaip jis pa­ts, kad šie to­liau gy­vuotų bei džiu­gintų ap­lin­ki­nius gy­va mu­zi­ka.