
Naujausios

Pomėgis iš reikalo
„Prieš išeidamas į pensiją galvojau, ką reikės veikti. Žuvaut nelabai mėgstu, medžiot irgi ne. Sumąsčiau, kad reikia pradėt armonikas rinkt. Tuo metu važinėjom po kaimus su tokiu žmogum, drabužiais prekiavom. Kur ateina kokios moterėlės pirkt, tuoj klausiu, ar yra kaime likę senųjų muzikantų. „Ne, išmirę jau visi“, – jos man. „O gal jų muzikos (armonikos – aut.) palikę?“ – vėl klausiu. „Važiuokit, žiūrėkit...“ Duoda man adresą. Taip ir atrandi ką nors“, – savo pomėgio pradžią prisiminė D. Narmontas.
Vėliau, kai garsas apie šį jo užsiėmimą pasklido plačiau, armonikos kone pačios pas plungiškį pradėjo plaukti. „Ateina pijokėlis koks: „ Klausyk, aš noriu išgert, nupirk nuo manęs...“ Taip per 10 metų ir prisirinko jų.“
D. Narmontas ir pats muzikuoja – Plungės kultūros centro liaudiškos muzikos kapeloje „Minija“ groja armonika bei akordeonu. Turi ir bendraminčių, su kuriais smagu susitikus pagroti. „Anksčiau dar ir po burnelę išlenkdavom. Bet dabar dėl amžiaus nebegalim, tai palikom tik ant muzikos“, – juokiasi plungiškis.
Ir kviečia pažiūrėti savosios kolekcijos. Jai paskirtas atskiras kambarys, Danieliaus dirbtuvėmis vadinamas. Čia gali išvysti ir būgnų, klarnetų, lūpinių armonikėlių, net balalaiką. Bet daugiausiai – armonikų.
Ne užsidirbti rūpi
Vyras sako jų nekaupiantis – net skelbimą į laikrašty yra įdėjęs, kad parduoda. Prieš tai sutvarko, suremontuoja, jei reikia, suderina akordus. O kiek prašantis? „Kartais 200, kartais ir 250 eurų gaunu, įvairiai. Žiūrint, kaip išsilaikęs instrumentas.“
O pačiam už viena armoniką ir 500 eurų yra tekę pakloti. Šioji, Vokiečių įmonės „Hohner“ gamybos – brangiausia jo kolekcijoje. Plungiškis įsitikinęs, kad pardavęs ją tokios sumos nebegautų, bet tai jam mažai rūpi. Sako, pensiją neblogą gaunantis, dar prie jos prisiduriantis remontuodamas ir parduodamas automobilius, o armonikoms pirkėjų ieško ne uždarbio besivaikydamas.
„Kam jų reikės po manęs? Kai numirsiu, anūkai surinkę prie šiukšlių konteinerio sukraus. Jei protingas ras, džiaugsis, o jeigu durnelis koks... Vienas pasakojo, kaip sykį nuvažiavo į kaimą televizoriaus taisyt. Žiūri – vaikai armoniką prie dviračio prisirišę valkioja... Tas žmogelis ir sako šeimininkui: „Aš tau televizorių už dyką sutaisysiu, tik tu man tą armoniką atiduok“. Taip ir suderėjo. Parsivežęs sutvarkė ją ir dar neblogai gavo pardavęs.“
Su armonikom – kaip ir su moterim
Ir pačiam D. Narmontui yra tekę įvairiausių nuotykių patirti po kaimus besibastant ir armonikų ieškant. Yra buvę net taip, kad kviečia remontuoti kokios visai jau senutėlės. Danielius pavarto ją rankose, patampo, galvą pakrapšto ir sako šeimininkui, kad brangiai remontas kainuos, esą naudingiau ją parduoti, kol dar pelės visiškai nesugraužė. Žiūrėk, jau ir suka namo džiaugdamasis sėkmingu pirkiniu.
„Su tom armonikom – kaip ir su moterim: vieną gali lengviau prisikalbint, dėl kitos tenka daugiau pavargt“, – juokus vieną po kito raito plungiškis. Ir tuoj priduria, kad tiek perkant armonikas, tiek bendraujant su moterimis, sėkmės jam niekada netrūko. Štai ir dabar, nors yra išsiskyręs, draugę turi, neseniai jai automobilį pirko, dar paremontavo truputį, ir dabar ši važinėjanti kaip su nauju, atsidžiaugti negalinti.
„Toks noras buvo“
O kaip atsitiko, kad visą gyvenimą vairuotoju dirbęs D. Narmontas staiga muzika susidomėjo? Plungiškis ir čia turi smagią istoriją papasakoti.
„Kaimynystėj toks muzikantėlis gyveno. Sykį atėjęs prasitarė, kad nusipirko muziką. Aš jam: „Vytai, kiek tu mokėjai? Aš tau daugiau sumokėsiu ir butelį degtinės dar pridėsiu, tik tu atnešk man tą muziką“. Jis ir atnešė. Išgėrėm tą butelką, o tada paprašiau, kad mane pamokytų groti. Pirmą dieną šį tą parodė, antrą dieną vėl kažkiek, o po to jis išvažiavo kažkur. Ir aš pats po truputį, po truputį... Būdavo, atsibudęs rytą groju, pietų grįžęs groju, vakare po darbo vėl sėdu grot. Toks noras buvo.“
Taigi, groti Danielius ėmė jau pradėjęs septintą dešimtį. Ir dabar dideliu muzikantu savęs nevadina, tik mėgėju. Vėliau iš kito pažįstamo nusižiūrėjo, kaip muzikos instrumentus remontuoti, akordus suderinti. Sako, tuo atžvilgiu esantis labiau anų laikų kirpimo, kada žmonės mokėdavo savo rankomis daug ką sumeistrauti, o po darbų dar ir oho kokias vakaruškas ištaisydavo.
„Dabar užtenka telefono. Įsijungi Katunskytę, paleidi garsintuvus – ir jau vakarėlis“, – šypsosi. Bei priduria, kad ir savo instrumentus perleidžiantis tik tokiems „trenktiems“ kaip jis pats, kad šie toliau gyvuotų bei džiugintų aplinkinius gyva muzika.