Irenos LIŠKUVIENĖS asmeninio albumo nuotraukos
Didžiausia Irenos Liškuvienės aistra – kelionės
Retas Rietavo savivaldybės gyventojas nežino optimizmu spinduliuojančios ir visada besišypsančios Irenos Liškuvienės. Lopaitiškė yra lyg magnetas, aplink save sutraukiantis būrius žmonių ir prikaustantis dėmesį nesibaigiančiomis viena už kitą įdomesnėmis istorijomis apie nuostabų Rietavo kraštą.

Darbščiausi – kaimo gyventojai

I. Liškuvienė yra tikra žemaitė, gimė Rietavo savivaldybės Pupžiubių kaime. Vėliau šeima persikėlė į nuostabaus grožio Lopaičių kaimą, kuriame Irena ir užaugo, o mokyklą lankė Tveruose. Šeimoje augo visas pulkas vaikų – net septyni: trys seserys ir keturi broliai. Vis tik pašnekovė juokauja, kad kitam toks būrys vaikų gal ir atrodo didelis, bet tik ne jai.

„Kad mūsų yra daug sakom tik tada, jeigu užklumpa kokia nelaukta bėda. Tokiu atveju juokaujam, kad bėda yra viena, o mūsų – daug ir tikrai įveiksim visas užklupusias negandas.“

Tarp jauniausio ir vyriausio brolių – net 27-erių metų skirtumas, tad gimus mažiesiems, vyresnieji jau buvo suaugę ir savarankiškai kūrė savo gyvenimus.

I. Liškuvienės tėveliai visada buvo ne tik labai darbštūs žmonės, bet ir užsitarnavę aplinkinių pagarbą. Savo vaikus nuo mažumės mokė nebijoti darbo, kiekvieną jų atlikti atsakingai ir nepriekaištingai. Gal dėl to šeimoje niekada nesijautė vargo ar nepritekliaus.

Veikiau atvirkščiai – kaime šią šeimą visi laikė pasiturinčia, nes ji pirmoji įsigijo televizorių, šaldytuvą, dujinę viryklę, o vėliau – ir automatinę skalbimo mašiną, įsirengė centrinio šildymo sistemą ir kitus patogumus. Tėtis dirbo kolūkyje, o mama buvo namų šeimininkė, kuri rūpinosi buitimi ir augino vaikus.

Nugalėjo tėvynės ilgesys

Baigusi Tverų vidurinę mokyklą Irena įstojo į tuometį Kauno chemijos technologijos universitetą, bet dar tą patį rudenį nusprendė atsiimti dokumentus, nes studijos pasirodė labai neįdomios. Tuomet išlaikė stojamuosius egzaminus Kauno Mičiurino technikume, bet nepateko į trokštamą specialybę ir išėjo mokytis siuvėjos amato vienoje Kauno profesinių mokyklų.

Bet net ir įgijusi siuvėjos specialybę pagal šią profesiją dirbo labai trumpai. Visada linksma, gerai nusiteikusi ir su plačia šypsena veide I. Liškuvienė nusprendė tekėti už žavaus vyriškio. Apsigyveno jiedu Lopaičių kaime. Vėliau šeimoje gimė dvi dukros ir sūnus, o tada ėmė griūti kolūkiai ir prasidėjo pertvarkos laikai, nebeliko darbų, tad moteris nebeturėjo kitos išeities kaip tik tapti namų šeimininke bei ūkininke.

„Su Petru mudu buvom pažįstami jau seniai, dar nuo mokyklos suolo. Kartu užauginom tris nuostabius vaikus. Deja, bet po 25-erių bendro gyvenimo metų mūsų keliai išsiskyrė, o prieš šešetą metų jis iškeliavo Anapilin. Vaikams užaugus, baigus mokyklas ir išsivažinėjus, likau viena, tad nutariau išvykti ir kurį laiką padirbėti užsienyje. Bet ilgai ten neužsibuvau. Tėvynės ilgesys padarė savo ir galiausiai supratau, kad savoj žemėj man gyventi yra geriausia, kad čia yra tikrieji mano namai“, – pasakojo I. Liškuvienė, dabar skaičiuojanti jau penkioliktus gražios draugystės su gyvenimo pakeleiviu Kazimieru metus.

Sceną pamilo dar vaikystėje

Sugrįžusi iš užsienio į gimtąjį kraštą, moteris 2005 metais pradėjo dirbti Tverų turizmo centre. Tai buvo puiki galimybė realizuoti save ir parodyti tikrąją meilę gimtajam kraštui. Tą daro iki šiol – mielai priima į Žemaitiją atvykstančias turistų grupes, aprodo joms gražiausias lankytinas vietas ir pripasakoja daugybę dėmesį kaustančių istorijų.

Viena jos pačios mėgstamiausių vietų – Lopaičių piliakalnis, kur tvyro kažkokia nepaaiškinama atmosfera. Tą patvirtina čia atvykę lankytojai iš visos Lietuvos ir užsienio. Tiesa, Tverų turizmo centre lopaitiškė dirbo dešimt metų, kol galiausiai jo neliko. Tačiau gidės darbo moteris neatsisakė.

Prie savo krašto gerovės Irena aktyviai prisideda ir dalyvaudama Tverų bendruomenės veikloje. Taip pat dainuoja Tverų folkloro ansamblyje „Kermušie“, yra Rietavo kultūros centro choro „Jūrava“ dalyvė. Ir tai nestebina – prisimena dar vaikystėje sunkiai galėdavusi nulipti nuo scenos, visada buvusi itin aktyvi ir drąsi.

nuotrauka
Liaudies dainos ir šokiai yra neatsiejama Irenos gyvenimo dalis
​​​​​

„Nuo mažų dienų mėgau dainuoti, vaidinti, deklamuoti, todėl mokykloje lankiau visus meninius būrelius, dalyvaudavau dailiojo skaitymo konkursuose. Patiko scena ir dėmesys. Mano tėvelio giminėje buvo labai daug meniškų žmonių, matyt, šitie genai persidavė ir man“, – pasakojo lopaitiškė.

Svajoti reikia drąsiai

Dar vienas I. Liškuvienės pomėgis – fotografija. Atradusi jį moteris visada keliauja su fotoaparatu. Apie dvidešimt jos fotografijų puošia praėjusiais metais išleistą fotografijų ir poezijos knygą „Yra tokia šalis Tverai“. Ne vieną savo nuotraukų albumą lopaitiškė yra sukūrusi ir pati – mėgsta tokius dovanoti artimiesiems įvairiomis progomis. Tai gali būti įspūdžių iš kelionių, renginių, gamtos peizažų ar trijų anūkų gyvenimo akimirkų albumai – priklausomai nuo to, kam numatyta įteikti tokią dovaną.

Šiuo metu I. Liškuvienė dirba Rietavo savivaldybės kultūros centro Tverų filialo kultūrinių renginių organizatore. Turėdama laisvo laiko mėgsta siūti, auginti ir puoselėti gėles bei antram gyvenimui prikelti senus baldus, traukia ir įvairūs protų mūšiai, kur galima pasitikrinti savo žinias.

Dar vienas moters pomėgis yra kelionės po Lietuvą ir užsienį. Kol kas šalių aplankyta, anot pašnekovės, dar nedaug, keliavo po Vokietiją, Švediją, Angliją, Lenkiją, Latviją, Estiją, Čekiją, Slovakiją ir Portugaliją. Svečiose šalyse įdomu viskas: nuo žmonių elgsenos, jų papročių ir istorijos, iki architektūros ir gamtos grožybių.

O didžiausia I. Liškuvienės gyvenimo svajonė – sulaukti gražios, energingos ir veiksmo kupinos senatvės.