Didžioji Šarnelėje gyvenusios šeimos paslaptis

Gin­ta­rės KAR­MO­NIE­NĖS nuotr.
Bro­nis­la­va Bi­ru­tė Je­re­mi­nie­nė pa­pa­sa­ko­jo, kaip jos tė­vų na­mai Šar­ne­lė­je ta­po iš­si­gel­bė­ji­mu ant mir­ties slenks­čio at­si­dū­ru­siems žy­dams
Lie­tin­ga praė­ju­sio ant­ra­die­nio po­pie­tė. Va­žiuo­ju Šven­to­sios mies­te­lio link. Šir­dy­je – leng­vas jau­du­lys, o gal­vo­je knibž­da dau­gy­bė min­čių. Ir klau­si­mas, kaip at­sar­giai „pri­si­lies­ti“ prie iš­ties neei­li­nės šei­mos is­to­ri­jos. Ki­ta ver­tus, mes jau tris de­šimt­me­čius gy­ve­na­me ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je, to­dėl drą­siai ga­li­me „var­ty­ti“ sa­vo is­to­ri­jos pus­la­pius. Net ir tuos, ku­riuo­se – anuo­met po de­vy­niais už­rak­tais sau­go­tos pa­slap­tys.
Vie­ną to­kių iki šiol at­min­ty­je ir šir­dy­je ne­šio­ja­si Bro­nis­la­va Bi­ru­tė Je­re­mi­nie­nė – 87-erių šven­to­jiš­kė, ku­rios tė­vai per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą iš­gel­bė­jo net de­vy­nias žy­dų šei­mas. Tuo me­tu Šar­ne­lė­je gy­ve­nę Bro­nis­la­va ir Juo­zas Striau­piai iš mir­ties gniauž­tų iš­va­da­vo 26 gy­vy­bes, ne­pai­sant to, kad jų šei­mai grė­sė bū­ti su­šau­dy­tai.
Mir­ties bai­mę iki šiol pui­kiai pri­si­me­na ir Bi­ru­tė. Tuo­met dar ma­ža mer­gai­tė bu­vo pri­saik­din­ta ty­lė­ti apie jų na­muo­se sle­pia­mus žy­dus. Neį­ma­no­ma pa­mirš­ti ir to, kaip vir­pė­jo jos ma­ža šir­de­lė, kuo­met Bi­ru­tę tą­sė kra­tą jų na­muo­se at­li­kę vo­kie­čių ka­rei­viai. Bet net ir to­kią aki­mir­ką ji ne­pa­mir­šo tė­vams duo­to pa­ža­do bet ko­kia kai­na ty­lė­ti. Lik­ti ne­by­liai net ta­da, kai į akis žvelgs gil­ti­nė. Apie tai mo­te­ris su­ti­ko pa­pa­sa­ko­ti sa­vo gim­to­jo kraš­to žmo­nėms.
Nuot­rau­ka iš B. B. Je­re­me­ni­nie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo
Striau­piai su sa­vo vai­kais: Jad­vy­ga, Juo­zu ir Bi­ru­te (de­ši­nė­je)

No­ri pra­skleis­ti už­marš­ties šy­dą

Ke­lio­nės į Šven­tą­ją me­tu ka­ma­vęs ne­ri­mas din­go aki­mirks­niu, kai ma­ne dar beiš­li­pan­čią iš ma­ši­nos pa­si­ti­ko pla­čiai be­si­šyp­san­ti Bi­ru­tė. Gar­baus am­žiaus mo­ters akys spin­du­liuo­ja ge­ru­mu ir švel­nu­mu. Neį­ma­no­ma ne­pas­te­bė­ti ir jos su pa­pras­tu­mu per­si­py­nu­sio in­te­li­gen­tiš­ku­mo.

Bi­ru­tė – bu­vu­si mo­ky­to­ja. Pap­ra­šiu­si va­din­ti ją var­du ji ma­lo­niai pa­kvie­tė užei­ti į bu­tą, ku­ria­me su ar­ba­ti­nu­ku bei sal­du­my­nais mū­sų jau lau­kė jos duk­ra Sil­vi­ja. Pils­ty­da­ma į puo­de­lius kvap­nią ar­ba­tą, ji pa­sa­ko­jo iš ma­mos lū­pų dau­gy­bę kar­tų gir­dė­tą is­to­ri­ją. Mo­te­ris ži­no net men­kiau­sias de­ta­les ir ti­ki­no, kad jau­čia­si taip, lyg pa­ti bū­tų vis­ką iš­gy­ve­nu­si.

Striau­pių šei­mos žyg­dar­biui nu­grimz­ti už­marš­tin ne­lei­do ne tik Bi­ru­tės pri­si­mi­ni­mai, bet ir ne­nut­rūks­tan­tis ry­šys su iš­gel­bė­tais žy­dais, jų pa­li­kuo­niais. „Jie mums – tar­si pa­tys ar­ti­miau­si gi­mi­nai­čiai“, – pri­si­pa­ži­no Sil­vi­ja. Jai pri­ta­rė ir ma­ma, ku­riai svar­bu, kad apie skau­džius XX a. įvy­kius ir jų aki­vaiz­do­je at­si­sklei­du­sį ano me­to did­vy­rių ryž­tą da­lin­tis li­ki­mu ir duo­nos rie­ke su per­se­kio­ja­ma žy­dų tau­ta su­ži­no­tų kuo dau­giau žmo­nių.

„No­riu pra­skleis­ti už­marš­ties šy­dą, kad žmo­nės ga­lė­tų pa­ma­ty­ti tai, kas va­di­na­ma kas­die­niu gy­ve­ni­mu, kuo ket­ve­rius me­tus gy­ve­no mū­sų šei­ma ir dau­ge­lis to me­to Lie­tu­vos žmo­nių“, – sa­kė Bi­ru­tė.

Pa­bė­gi­mas iš ge­to

Tą pa­tį ji pa­žy­mė­jo ir sa­vo „Pri­si­mi­ni­muo­se“. Juo­se šven­to­jiš­kė smul­kiai ap­ra­šė ir tai, kaip jų na­muo­se at­si­ra­do še­ši žy­dai. „Už­ra­šiau vis­ką, ką ma­čiau ir ką iš­gy­ve­no ma­no, tuo­met dar vai­ko, šir­dis“, – sa­kė mo­te­ris, žvelg­da­ma ra­miu žvilgs­niu. Tų pa­čių akių mė­ly­je at­si­spin­di vi­si jos, o kar­tu ir jos šei­mos iš­gy­ve­ni­mai, pa­tir­tys, bai­mės...

Bai­me per­smelk­to fil­mo siu­že­tą pri­me­nan­čiuo­se „Pri­si­mi­ni­muo­se“ ra­šo­ma: „Sek­ma­die­nį, po Mi­šių, šven­to­riu­je bu­ria­vo­si žmo­nės, pa­sa­ko­jo šiur­pias is­to­ri­jas apie tai, kad vo­kie­čiai pra­dė­jo šau­dy­ti žy­dus, ku­riuos lai­kė už­da­ry­tus ge­tuo­se.

Ne­be­bu­vo ir kal­va­ri­jiš­kio krau­tu­vi­nin­ko Be­re­lio, jo par­duo­tu­vė­lės lan­gai iš­dau­žy­ti, už­kal­ti lent­ga­liais, du­rys iš­lauž­tos, pra­vi­ros, už­riš­tos vir­va­ga­liu. Gy­ve­no ir dau­giau žy­dų Kal­va­ri­jo­je (Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je – aut. pa­st.), jų na­mai ir­gi nu­siaub­ti, žvel­gė į mies­te­lį juo­do­mis iš­dau­žy­tų lan­gų vai­duok­liš­ko­mis aki­duo­bė­mis...

Ne­jau­ku ei­ti per mies­te­lį, ne­bė­ra įpras­to sek­ma­die­ni­nio šur­mu­lio, žmo­nės lyg iš­bai­dy­ti paukš­čiai greit iš­si­slaps­tė sa­vo gūž­to­se.

Par­va­žia­vę iš baž­ny­čios, ra­do­me te­tą Emi­li­ją. Ji pa­sa­ko­jo, kad Al­sė­džiuo­se su­šau­dė daug žy­dų: se­nių, mo­te­rų ir vai­kų, kad ruo­šia­ma­si nai­kin­ti Tel­šių ge­tą. Il­gai ta­rė­si, kaip pa­dė­ti žmo­nėms. Gal neil­gai truks tos sker­dy­nės...

„Aš jo­siu į Tel­šius, sa­vom akim no­riu pa­ma­ty­ti, kas ten da­ro­si, ne­ga­liu pa­ti­kėt, kad taip, be jo­kios kal­tės, žmo­nes ga­la­by­tų“, – pa­sa­kė tė­ve­lis.

Te­ta ir ma­ma mė­gi­no at­kal­bė­ti tė­ve­lį nuo šios ke­lio­nės, bet vel­tui. Tik praau­šus jis sė­do ant šir­mio ir iš­jo­jo. Ke­lias to­li­mas – dvi­de­šimt pen­ki ki­lo­met­rai.

Ge­tas bu­vo ne­to­li Mas­čio eže­ro, mies­te­lio pa­kraš­ty­je. Ša­lo, bet ne­sni­go. Tė­vas vaikš­ti­nė­jo pae­že­re, iš to­lo ste­bė­da­mas ge­to gy­ve­ni­mą, ap­ti­ko nuo­tė­kų šu­li­nį. Įsid­rą­si­no priei­ti prie tvo­ros. Už spyg­liuo­tos vie­los ap­tva­ro ma­tė­si žmo­nės. Dvi mer­gi­nos ir vai­ki­nas bu­vo ar­čiau ir tė­vas juos ty­liai pa­šau­kė. Ap­si­dai­rę, ar nie­kas ne­ma­to, jie ne­drą­siai priė­jo. Bu­vo la­bai nu­si­mi­nę, sa­kė, kad jų ar­ti­muo­sius su­šau­dė, po ke­lių die­nų ir juos nu­va­rys prie duo­bės... Pra­dė­jo pra­šy­ti, kad kaip nors pa­dė­tų iš­si­gel­bė­ti.

Tė­vas pa­pra­šė pa­žiū­rė­ti, ar ge­te nė­ra nuo­tė­kų šu­li­nių. Mer­gai­tės nuė­jo į vie­ną pu­sę, vy­ru­kas – į ki­tą. Tė­ve­lis iš to­lo ste­bė­jo ge­tą. Pa­ma­tęs grįž­tan­tį vy­ru­ką, ir jis grį­žo prie tvo­ros. Iš jo su­ži­no­jo, kad ne­la­bai to­li nuo šios vie­tos ge­te yra šu­li­nys. Su­ta­rė nak­tį su­si­tik­ti. Vy­ru­kas tu­rė­jo su švie­se­le bū­ti prie šu­li­nio – tė­vas pa­mė­gins ras­ti ke­lią į ge­tą nuo­tė­kų vamz­džiais. Jei pa­si­sek­tų, bū­tų ga­li­ma pa­mė­gin­ti or­ga­ni­zuo­ti pa­bė­gi­mą. Ki­tos išei­ties ne­bu­vo.

Iš­sis­ky­rė. Su­te­mus, pa­siė­męs žieb­tu­vė­lį, tė­ve­lis nuė­jo į pae­že­rę, su­si­ra­do nuo­tė­kų šu­li­nį ir tris kar­tus mirk­te­lė­jo žieb­tu­vė­liu. Ge­te pa­ma­tė vie­ną mirks­nį. Tai reiš­kė, kad ap­link ra­mu – vi­si mie­ga...

Ati­da­ręs dang­tį, įlin­do į šu­li­nį. Rei­kė­jo ras­ti ke­lią į ge­tą. Jei pa­si­sek­tų, ga­lė­tų iš­gel­bė­ti žmo­nes... Pa­siš­vies­da­mas žieb­tu­vė­liu ro­po­jo dvo­kian­čiu vamz­džiu, kol pa­ma­tė švie­se­lę. Ji reiš­kė – čia ge­to te­ri­to­ri­ja... Tė­vo lau­kė tas pa­ts vy­ru­kas, su ku­riuo die­ną kal­bė­jo­si prie tvo­ros. Įki­šęs ran­ką jis švi­ti­no žieb­tu­vė­liu – tai bu­vo jų su­tar­tas ženk­las, su­si­ti­ki­mo vie­ta.

Iš šu­li­nio tė­vas neiš­li­po, su­si­ta­rė, kad ki­tą nak­tį at­va­žiuos jų iš­si­vež­ti, kad pa­si­ruo­šę lauk­tų sig­na­lo. Svar­biau­sia – nie­kam ne­pra­si­tar­ti.

Pas­ku­bom iš­si­sky­rė. Tė­vas na­mus pa­sie­kė auš­tant. Pa­pa­sa­ko­jo ma­mai, kaip pa­te­ko į ge­tą, kad su­ra­do „gy­vy­bės ke­lią“, ku­riuo, jei pa­si­seks, ga­li­ma bus iš­gel­bė­ti žmo­nes. Ma­ma ir ba­bū­ne­lė ne­prieš­ta­ra­vo. Vi­si su­ta­rė – rei­kia pa­dė­ti žmo­nėms, at­si­dū­ru­siems ant mir­ties slenks­čio...

Įdie­no­jus tė­vas pa­si­kin­kė „po­ri­nin­ką“ ve­ži­mą, įdė­jo šie­no, pri­py­lė ke­lis mai­šus spa­lių, tai – „mil­tai“. Tel­šius pa­sie­kė tems­tant. Su­tar­tą va­lan­dą nuė­jo į pae­že­rę, nu­kė­lė nuo­tė­kų šu­li­nio dang­tį ir tris kar­tus mirk­te­lė­jo žybs­niu. Ge­te ir­gi žyb­te­lė­jo švie­se­lė – tai reiš­kė, kad jie lei­džia­si į šu­li­nį.

Praė­jo ke­lios ne­ra­maus lau­ki­mo aki­mir­kos... Pir­mas pa­si­ro­dė vy­ru­kas, po to – jo se­suo ir drau­gė. Jau no­rė­jo už­stum­ti dang­tį, kai iš šu­li­nio pa­si­gir­do mal­dau­jan­tis bal­sas: „Dėl Die­vo mei­lės, ne­pa­li­ki­te mū­sų...“

Iš šu­li­nio iš­lin­do dar trys žmo­nės: vy­ras ir dvi mo­te­rys. Tė­vas su­tri­ko. Na­miš­kiams sa­kė, kad par­veš tris, o da­bar jau – še­ši.

– Ką pa­da­ry­si, kaip jau bus, taip, gal pa­si­seks, – pa­gal­vo­jo ir už­stū­mė dang­tį. Trum­pai pa­si­ta­rę, skir­tin­gais ke­liais vi­si nu­sku­bė­jo į su­tar­tą vie­tą, ne­to­li ge­le­žin­ke­lio per­va­žos.

Tė­vas jau sė­dė­jo ve­ži­me. Su­gul­dė vi­sus į šie­ną kaip sil­kes sta­ti­nė­je ir iš vir­šaus už­me­tė mai­šus su spa­liais. Nie­kie­no ne­pas­te­bė­ti pa­li­ko Tel­šius ir siau­bin­gą­jį ge­tą – mir­ties sto­vyk­lą.

Tai bu­vo pir­ma­sis tė­vo mes­tas iš­šū­kis su­žvė­rė­ju­siems na­ciams. Jis su­ra­do „gy­vy­bės ke­lią“. Pap­ras­tas kai­mie­tis iš­drį­so pa­sa­ky­ti mir­čiai NE... Šiuo „gy­vy­bės ke­liu“ dar ne kar­tą ve­žė žmo­nes iš bai­sio­jo mir­ties priean­gio į gy­ve­ni­mą...

Ma­ma ir ba­bū­ne­lė, pa­ma­čiu­sios ne tris, o še­šis iš­si­gan­du­sius pa­bė­gė­lius, ne juo­kais su­ne­ri­mo, kaip rei­kės iš­slaps­ty­ti, kad nie­kas ne­pa­ma­ty­tų ir ne­su­ži­no­tų.

Nuo šios aki­mir­kos jie ta­po mū­sų šei­mos na­riais. Ma­ma ir tė­vas jiems bu­vo „ma­my­tė“ ir „tė­ve­lis“. Pa­si­sa­kė, kas jie. Jau­na­sis vy­ras – Do­vy­das Kap­la­nas, gy­dy­to­jas iš Var­nių, jo se­suo Ma­nia ir drau­gė Tau­bė – stu­den­tės. Bla­tas ir Bla­tie­nė – gy­dy­to­jai iš Tel­šių ir se­ny­vo am­žiaus Bla­tie­nės ma­ma To­do­sie­nė. Vė­liau mes juos „per­krikš­ti­jo­me“ sa­vaip: Do­vy­das, Ma­nė, Van­da (Tau­bė), Mi­ra (Bla­tie­nė), ba­ba (To­do­sie­nė) ir Bla­tas.“

Ėmė dė­tis keis­ti da­ly­kai

„Taip pas mus at­si­ra­do pa­kly­dė­liai, ku­riuos pir­mą kar­tą pa­ma­čiau tą nak­tį, kai tė­ve­lis juos par­ve­žė, lau­ke siau­čiant pū­gai“, – pri­si­mi­nė Bi­ru­tė. Anot jos, ta nak­tis bu­vo ypa­tin­gai šal­ta. Jai ta­da bu­vo vos aš­tuo­ne­ri, bet lyg tai bū­tų įvy­kę va­kar pri­si­me­na, kaip snie­go sū­ku­riuo­se pa­sken­do vi­sa jų so­dy­ba, o kar­tu – ir vi­sas kai­mas.

Iš jos at­min­ties neiš­di­lo ir ki­ti Striau­pių šei­mos kas­die­ny­bę pa­kei­tę įvy­kiai. Šven­to­jiš­kė pri­si­mi­nė, kad ją tą­nakt pa­ža­di­no laik­ro­džio dū­žiai. Pro pra­vi­rų du­rų ply­šį mer­gai­tė ma­tė ant sta­lo de­gan­čią di­džią­ją ži­ba­li­nę lem­pą, sklei­du­sią jau­kią švie­są, ap­švie­tu­sią ne tik šei­my­ni­ne va­din­to kam­ba­rio du­ris, bet ir ja­me bu­vu­sių žmo­nių vei­dus.

Bi­ru­tė ne­sup­ra­to, iš kur vi­dur­nak­tį per to­kią pū­gą jų na­muo­se at­si­ra­do tie sve­ti­mi žmo­nės. Keis­tas jai at­ro­dė ir ty­lus jų bei jos tė­ve­lių kuž­dė­ji­ma­sis. Mer­gai­tė net ne­sup­ra­to, ką tie sve­ti­mi žmo­nės sa­ko, nes kal­bė­jo ne taip, kaip jie. Ve­da­ma smal­su­mo ji pri­sliū­ki­no prie du­rų ir pla­čiai jas ati­da­rė. Ta­da dar la­biau nu­ste­bo – nie­ka­da ne­ma­ty­ti žmo­nės vil­kė­jo kaž­ko­kius keis­tus dra­bu­žius.

Mer­gai­tę tarp­du­ry­je iš­vy­dę žmo­nės kaip mat nu­ti­lo. Mir­ti­ną ty­lą blaš­kė tik vir­tu­vė­je ke­pa­mos kiau­ši­nie­nės su la­ši­nu­kais spir­gė­ji­mas. Kas to­liau vy­ko tą va­ka­rą, Bi­ru­tė ne­ži­no, mat tė­ve­lis jai lie­pė ei­ti mie­go­ti.

O ry­te ma­ma jai te­pa­sa­kė, kad į jų na­mus per pū­gą už­kly­do su­ša­lę žmo­nės. Esą tė­vai juos pa­mai­ti­no, lei­do su­šil­ti ir iš­ly­dė­jo. Mer­gai­tei keis­ta bu­vo tik tai, kad jai pri­sa­ky­ta apie pa­kly­dė­lius nie­kam ne­pa­sa­ko­ti.

Pa­sak Bi­ru­tės, po tos nak­ties jų na­muo­se ėmė dė­tis keis­ti da­ly­kai. Ji ne­sup­ras­da­vo, ko­dėl ne­be­vaikš­čio­ja­ma po al­kie­rių, kur bū­da­vo pa­klo­tos lo­vos sve­čiams, ko­dėl vis gir­di­si ty­lūs žings­niai, ato­dū­siai, šnibž­de­siai. Ste­bi­no po grin­di­mis gir­di­mas gar­sas – tar­si kas žvy­rą bū­tų ka­sęs. Ma­nė, jog na­muo­se vai­duok­liai ap­si­gy­ve­no. Ir tai tę­sė­si iki pat pa­va­sa­rio.

Tę­si­nys – ki­ta­me „Že­mai­čio“ nu­me­ry­je

Gin­ta­rės KAR­MO­NIE­NĖS nuotr.
Striau­pių so­dy­ba Šar­ne­lė­je

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.