Didžioji Šarnelėje gyvenusios šeimos paslaptis

Na­mai – pil­ni kuž­de­sių ir pa­slap­čių

„Bu­vau la­bai smal­si, to­dėl na­muo­se pra­si­dė­ju­sių keis­te­ny­bių pro akis taip leng­vai ne­pra­lei­dau. Net­ru­kau iš­šniukš­ti­nė­ti, kad po grin­di­mis nu­ši­lęs plu­ša ma­no tė­ve­lis. Nak­ti­mis, kai vi­sa šei­my­na su­gul­da­vo, jis po al­kie­riu­mi ka­sė bun­ke­rį. Žvy­rą pil­da­vo į mai­šus ir sta­ty­da­vo priean­gy, vė­liau ne­šda­vo į dar­ži­nę. Ten iš­py­lęs iš­ly­gin­da­vo ir už­klo­da­vo šiau­dais bei pa­kra­tais. Man pa­si­tei­ra­vus, kam šis bun­ke­ris, tė­ve­lis bu­vo ne­kal­bus. Te­pa­sa­kė, jog nuo vo­kie­čių čia slėps grū­dus, mė­są, dra­bu­žius. Tik pri­gra­sė nie­kam apie tai ne­pra­si­tar­ti“, – pa­sa­ko­ji­mą apie di­džią­ją sa­vo tė­vų, šar­ne­liš­kių Juo­zo ir Bro­nis­la­vos Striau­pių , o kar­tu ir vi­sos šei­mos pa­slap­tį tę­sė Šven­to­jo­je da­bar gy­ve­nan­ti Bro­nis­la­va Bi­ru­tė Je­re­mi­nie­nė.

Bi­ru­tė pa­ža­do lai­kė­si, bet aiš­kiai su­pra­to, kad kaž­kas nuo jos sle­pia­ma. Net bū­da­ma vai­kas ji jau­tė na­muo­se tvy­ro­ju­sią įtam­pą, ku­rios anks­čiau ne­bū­da­vo. Mer­gai­tė ma­ty­da­vo, kaip vis daž­niau tė­vai ir ba­bū­ne­lė ato­kiau kaž­ką kuž­dė­da­vo­si, o jai pri­siar­ti­nus – tuoj nu­til­da­vo ar­ba im­da­vo kal­bė­ti apie gy­vu­lius ir ki­tus ūkio rei­ka­lus.

Kad kaž­kas ne taip, iš­da­vė ir tai, jog mer­gai­tės tė­vas vis daž­niau kaž­kur iš­vyk­da­vo, o na­muo­se li­ku­sios ma­ma ir ba­bū­ne­lė stver­da­vo į ran­kas po ro­žan­čių ir im­da­vo kal­bė­ti po­te­rius.

Ne­sup­ran­ta­ma mer­gai­tei bu­vo ir tai, ko­dėl ma­ma ėmė kep­ti dau­giau duo­nos. Kas sa­vai­tę ji pri­kep­da­vo po dvy­li­ka ke­pa­lų. „Kaip grei­tai mes su­val­go­me duo­ną... Anks­čiau il­giau už­tek­da­vo“, – tuo­met svars­tė Bi­ru­tė, ku­riai bu­vo 8-eri. Kiek įsi­drą­si­nu­si ji to pa­klau­sė ma­mos. O ši, nė kiek ne­sut­ri­ku­si, paaiš­ki­no, jog dar­bi­nin­kai dau­giau dir­ba, dėl to ir val­gy­ti jiems ati­tin­ka­mai rei­kia.

Apie pa­si­kei­ti­mus na­muo­se Bi­ru­tė ra­šė ir sa­vo „Pri­si­mi­ni­muo­se“: „Šven­ta tie­sa, da­bar pus­ry­čiams, pie­tums ir va­ka­rie­nei ma­ma vir­da­vo kur kas di­des­nį ka­ti­lą. At­si­sė­du­si prie sta­lo ėmiau ste­bė­ti, kas ir kiek val­go. Ma­no nuo­sta­bai vi­si val­gė tiek pat, kiek ir anks­čiau, tik ka­ti­le bu­vo dar ge­ras du­buo sriu­bos ir ke­li ga­ba­lė­liai mė­sos.

Di­džio­ji pa­slap­tis

Vie­ną ry­tą pa­pus­ry­čia­vus, šei­my­na iš­si­skirs­tė prie dar­bų. Be­si­su­kio­da­ma vir­tu­vė­je nu­žiū­rė­jau, kad ma­ma iš ka­ti­lo į du­be­nį su­dė­jo nuo pus­ry­čių li­ku­sią pus­marš­ko­nę ko­šę, už­py­lė pa­mir­ka­lu. Du­be­nį įsta­tė į rė­tį, ku­riuo ne­šda­vo viš­toms le­sa­lą, įdė­jo ke­lis me­di­nius šaukš­tus. Į di­de­lį mo­li­nį ąso­tį įpy­lė rū­gu­sio pie­no, po pri­juos­te pa­slė­pė ge­rą rie­kę duo­nos ir sku­biai išė­jo.“

Tą kar­tą Bi­ru­tė iš­sliū­ki­no pa­skui ma­mą. Šiai jau ra­ki­nant viš­ti­dės du­ris, mer­gai­tė pri­šo­ku­si pa­klau­sė, kam ji ne­ša tą ko­šę. Bet ma­ma jai lie­pė at­sto­ti ir ne­slan­kio­ti iš pa­skos kaip ko­kiam še­šė­liui. Dar pri­dū­rė, kad viš­tas ei­na le­sin­ti.

„Ge­rai! Ko­šė – viš­toms. Bet kam šaukš­tai? Ar­gi viš­tos jais val­go?“ – ne­pa­si­da­vė smal­su­mo už­val­dy­ta mer­gai­tė ir ma­mos pri­myg­ti­nai pra­šė pa­sa­ky­ti, kas nuo jos sle­pia­ma ir ko­dėl. Juk ji apie pa­kly­dė­lius ir bun­ke­rį nie­kam nė žo­de­liu ne­pra­si­ta­rė.

Bi­ru­tė iki šiol me­na sa­vos ma­mos žvilgs­nį, ku­pi­ną ne­vil­ties. Šar­ne­liš­kė su­pra­to, kad trauk­tis nė­ra kur, kad duk­ra – per daug smal­si. Ver­čiau jai vis­ką pa­pa­sa­ko­ti, pri­saik­di­nus nie­kam nė žo­de­liu ne­pra­si­tar­ti, ant­raip ga­li tek­ti dėl jos lan­du­mo skau­džiai nu­ken­tė­ti.

„It tai bū­tų nu­ti­kę va­kar, pri­si­me­nu, kaip abi su ma­ma su­sė­do­me ant slenks­čio ir ėmė­me kal­bė­tis. Ma­ma iš­kart įspė­jo pa­sa­ky­sian­ti la­bai svar­bų da­ly­ką. Ji kal­bė­jo ra­miai, bet kiek­vie­nas jos žo­dis bu­vo aiš­kes­nis nei bet ka­da.

„At­mink vi­sa­da, jei bent kas su­ži­nos mū­sų pa­slap­tį, ku­rią da­bar iš­gir­si, vo­kie­čiai su­šau­dys vi­są mū­sų šei­mą ir dar daug ne­kal­tų žmo­nių, o na­mus su­de­gins.

Ati­džiai klau­sy­kis – tai ne tik mū­sų šei­mos, tai dau­ge­lio žmo­nių gy­vy­bės ir mir­ties klau­si­mas. Mes pri­va­lo­me pa­dė­ti pa­smerk­tiems mir­ti žmo­nėms iš­gy­ven­ti. Pri­si­me­ni pa­kly­dė­lius? Vai­ke­li, juos at­ve­žė tė­ve­lis iš Tel­šių ge­to, tai – žy­dai, ku­riuos vo­kie­čiai pa­smer­kė mir­čiai. Juos už­da­rė į ge­tą, bū­riais va­ro į miš­ką ir šau­do. Tuos, ku­riuos ma­tei, ir­gi bū­tų su­šau­dę, jei tė­ve­lis ne­bū­tų iš­ve­dęs iš ge­to ir par­ve­žęs į mū­sų na­mus“, – ma­mos žo­džius šven­to­jiš­kė su­gul­dė į sa­vo „Pri­si­mi­ni­mus“.

Lem­tin­ga pa­žin­tis

Mo­te­ris at­si­me­na, jog tą aki­mir­ką jos šir­de­lė spur­dė­jo iš bai­mės. Ji su­pra­to, ko­kia ži­nia jai pa­ti­kė­ta ir koks gre­sia pa­vo­jus kam nors ją at­sklei­dus. Bet šį ne­ri­mą ne­tru­ko pa­si­vy­ti ki­tas. Bi­ru­tei rū­pė­jo, kur šiuo me­tu tie žmo­nės, ar jų dar ne­su­ra­do, ar ne­su­šau­dė? „Pa­dė­ki­me jiems, ma­my­te“, – iš­ta­rė mer­gai­tė.

Ma­ma pa­sa­kė, kad nuo šiol ir ji pri­va­lo pa­dė­ti juos sau­go­ti. Link­sė­da­ma ma­ža gal­ve­le, mer­gai­tė pri­sie­kė tai da­ry­ti ir nie­kam apie juos ne­pa­sa­ko­ti. Jai bu­vo la­bai jų gai­la. „Kur jie da­bar, varg­še­liai?“ – pri­si­me­na pa­klau­su­si ma­mos. Ši, pa­ki­lu­si nuo slenks­čio, at­ra­ki­no viš­ti­dės du­ris.

Šį mo­men­tą Bi­ru­tė vėl­gi ap­ra­šė sa­vo „Pri­si­mi­ni­muo­se“: „Su­ku­da­ka­vo, su­kle­go di­džiu­lis viš­tų pul­kas. Iš­vai­kiau viš­tas, ku­rios ki­šo gal­vas į rė­tį, į in­dą su ko­še. Įė­jo­me į ant­rą viš­ti­dės kam­ba­rį. Ja­me viš­tų ne­lai­kė­me. Ten tė­ve­lis bu­vo įsi­tai­sęs meis­tar­nę. Vi­du­ry­je sto­vė­jo vars­to­tas, pa­sie­ny­je – len­ty­na, pri­krau­ta sta­liaus įran­kių, ant grin­dų mė­tė­si ke­li lent­ga­liai ir krū­va sa­kais kve­pian­čių skied­rų. Ant pa­lan­gės ir rąs­ti­ga­lio bu­vo pa­dė­ta len­ta. Kai įė­jo­me į meis­tar­nę, ant jos sė­dė­jo še­ši žmo­nės. Tai bu­vo žmo­nės, su ku­riais man bu­vo lem­ta tą die­ną su­si­pa­žin­ti, su ku­riais bend­ra­vau vi­są gy­ve­ni­mą.

„Tai, Bi­ru­tė­le, su­si­pa­žink, – pa­sa­kė ma­ma. – Ji jau vis­ką ži­no apie jus. Ne­bi­jo­ki­te, ji ty­lės“, – pri­dū­rė.

Pir­mo­ji prie ma­nęs priė­jo jau­na juo­dap­lau­kė, la­bai gra­žaus vei­do mer­gai­tė, ap­ka­bi­no, ty­liai pa­sa­kė: „Va­dink ma­ne Van­da, tu bū­si ma­no ma­žo­ji se­su­tė vi­są gy­ve­ni­mą“ ir pra­vir­ku­si nu­si­su­ko. Ant­ro­sios mer­gai­tės var­das bu­vo Ma­nia, pa­skui priė­jo Do­vy­das, Bla­tie­nė, Bla­tas ir To­do­sie­nė. Jie vi­si bu­čia­vo ma­ne ir pra­šė, kad tik nie­kad nie­kam ne­pra­si­tar­čiau apie juos. Pa­ža­dė­jau ty­lė­ti.

„Da­bar mes jau pa­žįs­ta­mi, – nu­si­juo­kė Do­vy­das. – Aš ta­ve pri­si­me­nu nuo ta­da, kai žie­mos nak­tį sto­vė­jai tarp­du­ry­je vien­marš­ki­nė. Bū­da­mi už sie­nos, al­kie­riu­je, gir­dė­jo­me, kaip kar­tą nak­tį rė­kei, kad ta­ve „bai­do“. Se­niai no­rė­jo­me su ta­vi­mi su­si­pa­žin­ti, bet vis bi­jo­jo­me.“

Vė­liau Bi­ru­tė su­ži­no­jo, jog pir­ma­sis bun­ke­ris bu­vo al­kie­riu­je, ant­ra­sis – viš­ti­dė­je. Jis bu­vo iš­kas­tas po viš­tų lak­to­mis. Prie jų bu­vo su­dė­tin­ga priei­ti. Be to, rei­kė­da­vo pa­si­dė­ti lent­ga­lį, jei ne­no­rė­jai iš­si­tep­ti ko­jų.

O die­ną jų glo­bo­ti­niai lai­ką leis­da­vo meis­tar­nė­je. Ten ne­dvo­kė, bu­vo švie­su ir jau­ku, nors jos ir viš­ti­dės lan­gai iš vi­daus bu­vo už­tep­ti kal­kė­mis. Nak­tis žy­dai leis­da­vo bun­ke­ry­je, kur tu­rė­jo vie­ną bend­rą guo­lį. Kad į jį pa­tek­tų oro, pa­ma­te bu­vo iš­kal­ta sky­lė.

Taip ir slin­ko die­nos Striau­pių so­dy­bo­je. Nors ne­ri­mas ir bai­mė iš čia ne­si­trau­kė, ki­tur bū­ta bai­ses­nių da­ly­kų. Žy­dus pri­glau­du­sią šar­ne­liš­kių šei­mą pa­siek­da­vo vis šiur­pes­nės ži­nios apie vo­kie­čių žiau­ru­mą. Ge­to gy­ven­to­jai bu­vo be gai­les­čio nai­ki­na­mi...

Tę­si­nys – ki­ta­me „Že­mai­čio“ nu­me­ry­je