Didžioji Šarnelėje gyvenusios šeimos paslaptis

Iš­gel­bė­ta dar vie­na šei­ma

„Vaikš­ti­nė­da­ma“ pri­si­mi­ni­mais, skai­čiuo­jan­čiais be­veik aš­tuo­nis de­šimt­me­čius, da­bar Šven­to­jo­je gy­ve­nan­ti bu­vu­si šar­ne­liš­kė Bro­nis­la­va Bi­ru­tė Je­re­mi­nie­nė pa­sa­ko­jo, kad jos tė­ve­lis – Juo­zas Strau­pis – neap­si­ri­bo­jo anks­čiau mi­nė­tų še­šių žy­dų iš­gel­bė­ji­mu. Jo ge­ra šir­dis blaš­kė­si krū­ti­nė­je, mat mir­tis į nu­ga­rą kvė­pa­vo ir dau­ge­liui ki­tų pa­smerk­tų­jų.

La­biau­siai šar­ne­liš­kį ne­ra­mi­no iš pa­žįs­ta­mo mi­li­ci­nin­ko iš­girs­ta ži­nia, jog ne­tru­kus ge­te at­si­durs ir Al­sė­džiuo­se gy­ve­nu­si Fak­to­rų šei­ma. Juo­zas ge­rai pa­ži­no­jo šios šei­mos gal­vą – jis dir­bo kai­lia­dir­biu Al­sė­džiuo­se. Bu­vo ne­tur­tin­gas žy­das, tu­rė­jo daug vai­kų, se­ną mo­ti­ną.

Vo­kie­čiai šios šei­mos ne­sku­bė­jo pa­siųs­ti į mir­ties sto­vyk­lą, mat Fak­to­ras jiems bu­vo nau­din­gas – jam bu­vo pri­sa­ky­ta iš­dirb­ti odą ba­tams, avi­kai­lius – kai­li­niams. Mo­kė­ju­sių tą da­ry­ti dau­giau ne­bu­vo.

J. Strau­pis, su­ži­no­jęs, kad ir Fak­to­rus ke­ti­na­ma pa­tal­pin­ti į ge­tą, ne­sė­dė­jo su­dė­jęs ran­kų. Įsi­me­tęs į ve­ži­mą ke­lis avi­kai­lius, jis iš­dar­dė­jo į Al­sė­džius. At­va­žia­vęs čia, įspė­jo Fak­to­rą apie tai, kas lau­kia jo šei­mos. Vy­rai ta­rė­si, kaip bū­tų ga­li­ma iš­si­gel­bė­ti. Fak­to­ras verk­da­mas mal­da­vo ne­pa­lik­ti jo šei­mos bė­do­je.

Šar­ne­liš­kis to ir ne­ke­ti­no da­ry­ti. Pri­saik­di­nęs kai­lia­dir­bį ty­lė­ti ir to­liau lyg nie­ko ne­bū­tų įvy­kę dirb­ti, jis grį­žo na­mo. Su sa­viš­kiais nu­spren­dė, jog rei­kia kreip­tis į kai­my­nus Juo­zą ir Adol­fi­ną Ker­paus­kus, ku­rie taip pat pa­ži­no­jo Fak­to­rų šei­mą. J. Strau­pis pra­šė, kad kai­my­nas leis­tų iš­kas­ti že­mi­nę jo miš­ke ne­lai­mė­liams pa­slėp­ti. J. Ker­paus­kas nė ne­mirk­te­lė­jęs su­ti­ko.

Dar­bų im­ta­si iš­kart po va­ka­rie­nės. Bi­ru­tė pri­si­mi­nė, jog pa­gal­bon tė­vas pa­si­kvie­tė pas juos tar­na­vu­sį ber­ną An­ta­ną Vir­ke­tį, kad šis pa­tal­kin­tų. Prie jų pri­si­jun­gė ir pa­ti­ki­mas bi­čiu­lis Jus­ti­nas Se­lu­tis.

Vy­rai plu­šė­jo ne vie­ną die­ną, kol iki ga­lo bu­vo įreng­tas Fak­to­rams gy­ven­ti skir­tas bun­ke­ris. Jo sie­nos su­ręs­tos iš rąst­ga­lių ir len­tų, bu­vo ir grin­dys bei lu­bos. Ži­no­ma, vi­sa tai že­mi­nę įren­gę vy­rai kruopš­čiai už­mas­ka­vo, kad ne­kil­tų nė men­kiau­sias įta­ri­mas.

Kai že­mi­nė bu­vo baig­ta, J. Strau­pis lei­do­si į Al­sė­džius par­si­ga­ben­ti Fak­to­rų. Kar­tu su juo ve­ži­me par­va­žia­vo du vai­kai, be­si­lau­kian­ti Fak­to­rie­nė ir jos mo­ti­na. Fak­to­ras su dviem vy­res­niais sū­nu­mis į nau­jai­siais na­mais ta­pu­sį bun­ke­rį at­my­nė dvi­ra­čiais.

Iš vi­so Ker­paus­ko miš­ke iš­kas­to­je slėp­tu­vė­je ap­si­gy­ve­no sep­ty­ni žmo­nės. O ne­tru­kus pa­sau­lį iš­vy­do ir aš­tun­ta­sis – Fak­to­rų duk­re­lė, gy­ve­nant to­kio­mis są­ly­go­mis kė­lu­si ne­ma­žai rū­pes­čių.

Šar­ne­liš­kis vis ne­nu­ri­mo

Šven­to­jiš­kė pa­sa­ko­jo, kad jos tė­vas iš­gel­bė­jo ir dau­giau žy­dų. Lais­vėn juos iš­vež­da­vo tie­siai iš Tel­šių ge­to, va­di­na­muo­ju gy­vy­bės ke­liu – nuo­te­kų šu­li­niu. Bi­ru­tė ti­ki­no, kad jos tė­ve­lis bu­vo ne­pap­ras­tai ge­ros šir­dies. Vi­sų gai­lė­jo, to­dėl dau­gy­bę kar­tų ri­zi­ka­vo sa­vo, o kar­tu ir vi­sos šei­mos gy­vy­bė­mis, kad tik iš­ties­tų pa­gal­bos ran­ką my­riop pa­siųs­tiems žy­dams.

Mo­te­riai tik ne­sup­ran­ta­ma, kaip ma­ma lei­du­si jam taip elg­tis? Juk už tai grė­sė su­šau­dy­mas. „Ma­ma bu­vo mo­ky­to­ja. Vi­sa­da tiks­li ir konk­re­ti, spren­di­mus ge­bė­ju­si priim­ti šal­tu pro­tu. To­dėl iki šiol ne­sup­ran­tu, kaip ji lei­do­si į to­kias avan­tiū­ras“, – svars­tė ne­ran­da Bi­ru­tė. Ji iki šiol pui­kiai pri­si­me­na, kaip ma­ma grieb­da­vo­si už gal­vos, kai tė­vas pra­bil­da­vo apie dar vie­nos šei­mos iš­gel­bė­ji­mą.

B. Strau­pie­nei šiau­šė­si plau­kai, mąs­tant, kaip iš­mai­tin­ti bū­rius ne­lai­mė­lių. Dar la­biau ji šiurp­da­vo nuo min­čių apie tai, jog bet ku­rią die­ną jų di­džio­ji pa­slap­tis ga­li iš­lįs­ti į die­nos švie­są. „Tu ne­su­tal­pin­si vi­so ge­to! Pra­žu­dy­si mus“, – ai­ma­nuo­da­vo mo­te­ris.

Bet vy­ras jos ne­pai­sy­da­vo. Jo krū­ti­nė­je de­gęs no­ras iš­gel­bė­ti kuo dau­giau pa­smerk­tų­jų bu­vo stip­res­nis už bet ko­kias bai­mes. Bi­ru­tė net at­si­me­na tė­vo žo­džius, kai jo vė­liau kas pa­klaus­da­vo, kaip jis ry­žo­si to­kiems žyg­dar­biams. „Taip rei­kė­jo... Net at­si­gu­lęs gir­dė­da­vau žo­džius, it kas ra­gin­tų: pa­dėk... pa­dėk... Ne­sup­ra­tau, kas tai bu­vo: įsa­ky­mas, pa­lie­pi­mas ar pra­šy­mas. Ką ga­lė­jau, tą da­riau“, – kuk­liai at­sa­ky­da­vo jis.

Bū­rys pa­gal­bi­nin­kų

Ži­no­ma, be pa­gal­bi­nin­kų J. Strau­piui ne­bū­tų pa­vy­kę pa­da­ry­ti tiek, kiek jis pa­da­rė. Jam tal­ki­no bū­rys ge­rų žmo­nių. Vie­ni to­kių – jau mi­nė­ti Ker­paus­kai. Kai pri­spir­da­vo di­de­lės bė­dos, iš­gel­bė­tus žy­dus pri­glaus­da­vo ir An­ta­nas bei Ste­fa­ni­ja Stri­kai­čiai. Yra pa­gel­bė­ju­si ir B. Strau­pie­nės se­suo Emi­li­ja Kor­zie­nė.

Apie tė­vui tal­ki­nu­sius žmo­nes Bi­ru­tė ra­šė ir sa­vo „Pri­si­mi­ni­muo­se“: „Vien tik sa­vo na­muo­se to­kios gau­sy­bės žmo­nių neiš­lai­ky­si. Te­ko kvies­tis pa­gal­bon gi­mi­nes, drau­gus, pa­žįs­ta­mus... Nė vie­nas neat­si­sa­kė pa­dė­ti!

Tė­vui tal­ki­no Puo­kės kai­me (Skuo­do r. – aut. pa­st.) gy­ve­nęs bro­lis Bro­nis­lo­vas Strau­pis, tuo­me­ti­nis Šar­ne­lės kai­mo se­niū­nas Stri­kai­tis, Že­mai­čių Kal­va­ri­jos gy­dy­to­jas Staš­kaus­kis, ūki­nin­kai ir kai­my­nai Mar­ty­nas Be­dau­kis ir Jur­gis Niu­nia­va, Se­dos ma­lū­ni­nin­kas Liu­lys, kai­my­nas Juo­zas Ker­paus­kas. Net Al­sė­džių vals­čiaus po­li­ci­nin­kas Ke­tur­va­kis pa­dė­da­vo. Su­ži­no­jęs, kur bus da­ro­mos kra­tos, įspė­da­vo.

Gel­bė­jant žy­dus, la­bai daug pa­dė­jo Že­mai­čių Kal­va­ri­jos vie­nuo­lės, kle­bo­nai Ka­čer­gis, vė­liau Po­lo­jis­kis, Al­sė­džių kle­bo­nas Vla­dis­lo­vas Taš­kū­nas.

Te­ta E. Kor­zie­nė, dir­bu­si Al­sė­džiuo­se mo­ky­to­ja, bu­vo lyg ry­ši­nin­kė tarp tuo­me­ti­nės val­džios ir gel­bė­to­jų. Ji or­ga­ni­zuo­da­vo ba­lius vals­čiaus ir ap­skri­ties po­ny­bei, no­rė­da­ma su­ži­no­ti, ką val­džia įta­ria sau­gant žy­dus, kur bus da­ro­mos kra­tos...

Te­ta tiek ap­skri­ties, tiek vals­čiaus val­di­nin­ki­ja pa­si­ti­kė­jo. Jos vy­ras Bo­les­lo­vas Kor­za bu­vo ko­mu­nis­tų žiau­riai nu­kan­kin­tas Rai­nių miš­ke­ly­je. Prie tų žu­dy­nių bu­vo pri­si­dė­ję ir kai ku­rie žy­dai. Te­ta tai ži­no­jo, bet šir­dy­je ne­tu­rė­jo kerš­to. Jis vis sa­ky­da­vo: „Kiek­vie­no­je tau­to­je yra iš­ga­mų, už jų nu­si­kal­ti­mus ne­ga­li­ma baus­ti vi­sos tau­tos. Už nu­si­kal­ti­mus tu­ri at­sa­ky­ti tie, kas juos pa­da­rė.“

Pir­mo­ji kra­ta

Bend­rau­jant su B. B. Je­re­mi­nie­ne, lai­kas tirp­te tir­po. Mo­te­ris vie­ną pri­si­mi­ni­mą kei­tė ki­tu. Kiek­vie­nas iš jų – lyg įtemp­to veiks­mo fil­mo sce­nos. Aki­mir­ko­mis net ėmiau abe­jo­ti, ar taip iš­ties ga­lė­jo bū­ti. Ma­no nuo­sta­bos ku­pi­nas akis ma­tė ir šven­to­jiš­kė. Įsi­tai­su­si pa­to­gia­me krės­le, ran­ko­se lai­ky­da­ma puo­de­lį ar­ba­tos, ji kal­bė­jo, jog per tuos ket­ve­rius me­tus (tiek Strau­piai slė­pė žy­dus) bū­ta vis­ko – ir sma­gių aki­mir­kų, ir liūd­nų. Kas­die­ne šar­ne­liš­kių šei­mos pa­ly­do­ve bu­vo ir įtam­pa.

Bi­ru­tė iki šiol su siau­bu pri­si­me­na pir­mą­ją kra­tą. Ji bu­vo pir­mo­ji, pa­ste­bė­ju­si jų so­dy­bos link be­siar­ti­nan­čius vo­kie­čių ka­rei­vius. Ne vel­tui mer­gai­tė bu­vo va­di­na­ma Strau­pių šei­mos aki­mis ir au­si­mis. Mat ji vi­sa­da pra­neš­da­vo tė­vams, jei už­li­pu­si ant kal­ve­lės pa­ma­ty­da­vo sve­ti­mus žmo­nes, įspė­da­vo apie ga­li­mas kra­tas kai­my­nus, pa­dė­ju­sius Strau­piams.

„Bū­da­vo, įsi­ka­riu į me­dį ir ste­biu ap­lin­ką. Jei pa­ma­ty­da­vau įtar­ti­nus žmo­nes, im­da­vau dai­nuo­ti. Tai bu­vo sig­na­las, kad ar­ti­na­si pa­vo­jus“, – pa­sa­ko­jo šven­to­jiš­kė. Jos at­min­ty­je gi­liai įsi­rė­žė die­na, kuo­met pir­mą kar­tą į jų na­mus įsi­ver­žė vo­kie­čiai ir ėmė kvos­ti, kur sle­pia­mi žy­dai.

„Kar­tą be­si­dai­ry­da­ma pro lan­gą pa­ma­čiau, kad į so­dy­bą va­žiuo­ja dviem ark­liais kin­ky­tas ve­ži­mas, pil­nas uni­for­muo­tų vy­rų. Apie tai su­sku­bau pa­pa­sa­ko­ti tė­čiui. Šis grei­tai din­go už na­mo, kur bu­vo di­džiu­lė viš­ti­dė ir ru­gių lau­kas. To­je viš­ti­dė­je, po lak­to­mis, kaip jau pa­sa­ko­jau, bu­vo įreng­ta žy­dų slėp­tu­vė. Tė­tis jiems spė­jo pra­neš­ti apie vo­kie­čių kra­tą ir už­mė­ty­ti viš­tų mėš­lu bun­ke­rio dang­tį. Pats pa­si­slė­pė ru­gių lau­ke“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė. Tie­sa, prieš iš­lėk­da­mas Juo­zas dar spė­jo su­šuk­ti: „Ty­lė­kit kaip že­mė, kad ir ką da­ry­tų ar sa­ky­tų. Jei ne – vi­si pra­žūs­ma.“

Koš­ma­ru vir­tu­sios 1942-ųjų va­sa­ros die­nos, kai jų na­muo­se pa­si­ro­dė vo­kie­čiai, pri­si­mi­ni­mus Bi­ru­tė at­kū­rė ir sa­vo už­ra­šuo­se: „Šau­tu­vo buo­žės trenks­mas į du­ris. Vi­si pa­šo­ko­me nuo sta­lo, ma­no du­be­nė­lis nu­kri­to ir su­du­žo, sriu­ba iš­tiš­ko po as­lą. Į šei­my­ni­nę įpuo­lė ke­tu­ri rud­marš­ki­niai, pro lan­gą kie­me ma­tė­si jų dau­giau.

„Kur gas­pa­do­rius?“ – pa­klau­sė vie­nas lie­tu­viš­kai. „Iš­va­žia­vo į ma­lū­ną“, – kiek ga­lė­da­ma ra­miau at­sa­kė ma­ma.

„Strau­pie­ne, ro­dyk grei­čiau, kur sle­piat žy­dus, jei ne – iš­pyš­kin­sim vi­sus, o na­mus su­pleš­kin­sim“, – gra­si­no prie ma­mos pri­šo­kęs ir ją pur­ty­da­mas rud­marš­ki­nis.

Bi­ru­tė pri­si­me­na, kaip ges­ta­pi­nin­kai nar­šė po vi­są so­dy­bą, dur­tu­vais ba­dė dar­ži­nė­je su­krau­tą šie­ną, iš­lan­džio­jo tvar­tus, klė­tį, pa­šiū­res, mal­ki­nę, ka­ma­ras. Ga­liau­siai at­si­dū­rė prie viš­ti­dės... Tą aki­mir­ką iš bai­mės nu­tir­po net tik Strau­pie­nės, bet ir ša­lia jos bu­vu­sios duk­re­lės Bi­ru­tės kū­nas. „O jei su­ras...“ – tik vie­na min­tis su­ko­si abie­jų gal­vo­se.

Tryp­čio­da­ma iš bai­mės links­tan­čio­mis ko­jo­mis, Bi­ru­tė mel­dė­si: „Ge­ra­sis Die­vu­lė­li, pa­dėk, kad ne­ras­tų, pa­si­gai­lėk mū­sų...“. Nei ji, nei mer­gai­tės ma­ma ne­ži­no­jo, kad tė­vas, spruk­da­mas į ru­gių lau­ką, spė­jo už­bėg­ti į viš­ti­dę, per­spė­ti apie kra­tą ir gre­sian­tį pa­vo­jų, už­da­ry­ti bun­ke­rio dang­tį bei ap­mė­ty­ti jį iš­ma­to­mis.

Bū­tent dėl to vo­kie­čiai ir ne­pas­te­bė­jo slėp­tu­vės. Pa­ma­čiu­si, kad bun­ke­ris ge­rai už­mas­kuo­tas, ra­miau at­si­du­so ir Bro­nis­la­va, ku­ri min­ty­se jau bu­vo at­si­svei­ki­nu­si su vi­sais. Šio­je si­tua­ci­jo­je pa­si­tar­na­vo ir vo­kie­čiams bū­din­ga tvar­ka ir šva­ra. Ka­rei­vius ner­vi­no ne­ma­lo­nus kva­pas ir prie bliz­gan­čių chro­mi­nių au­li­nių ba­tų lim­pan­čios viš­tų iš­ma­tos. Jie rau­kė­si, spjau­dė­si ir neil­gai ten „sve­čia­vo­si“. Išė­ję lau­kan il­gai try­nė ba­tus į žo­lę ir kei­kė­si.

Iš Bi­ru­tės pri­si­mi­ni­mų: „Iš viš­ti­dės pa­sku­ti­niai išė­jo ges­ta­pi­nin­kas ir ma­ma. Pa­ma­tę ma­ne, sė­din­čią ant ak­mens, priė­jo, iš­si­trau­kė iš ki­še­nės šo­ko­la­do ga­ba­lė­lį ir pa­sa­kė: „Ma­tau, esi pro­tin­ga mer­gai­tė, pa­sa­kyk, kur sle­pia­si žy­dai, ir aš tau duo­siu daug daug šo­ko­la­do.“ Iš­si­gan­dau. Žiū­rė­da­ma į jo tam­siai ru­das, be­veik juo­das, žai­ža­ruo­jan­čias pyk­čiu akis, pa­sa­kiau, kad pas mus jo­kių žy­dų nė­ra: yra pie­muo, vai­kis, mer­gė, ba­bū­nė, bro­lis, se­suo, ma­ma tė­tis ir aš.

Tų bai­sių akių nie­kad ne­pa­mir­šiu. Jis pa­grie­bė ma­ne už pe­čių di­džiu­lė­mis gau­ruo­to­mis ran­ko­mis, pa­kė­lė nuo ak­mens ir pra­dė­jo bai­siai pur­ty­ti rėk­da­mas: „Pa­sa­kyk, ar­ba už­mu­šiu kaip šu­ny­tį!“ Ma­ma sto­vė­jo suak­me­nė­ju­si, aša­ros ri­to­si per jos skruos­tus, o akys ta­ry­tum mal­da­vo: Bi­ru­tė­le, tik ne­pa­sa­kyk, būk tvir­ta... Aš nie­ko ne­ži­nau, pas mus nė­ra jo­kių žy­dų, – su­le­me­nau vos gir­di­mu bal­su ir pra­vir­kau.

Vo­kie­čiai pra­dė­jo tarp sa­vęs kaž­ką gar­siai kal­bė­ti, prie mū­sų priė­jo ver­tė­jas, truk­te­lė­jo už pe­ties ma­ne pur­čiu­sį ges­ta­pi­nin­ką: „Ko dur­na­vo­ji, pa­leisk tą vai­ką, ma­tai, vos be­gy­va iš bai­mės, baik dras­ky­ti. Už­teks, va­žiuo­jam, pa­ts ma­tai, kad nie­ko nė­ra, vi­sur apieš­ko­jom.“

Tę­si­nys – ki­ta­me „Že­mai­čio“ nu­me­ry­je