„Fotografuodamas atrandu save“

– Pa­sa­kok apie sa­ve.

– Kaip jau ži­no­te, esu iš Tverų. Šis mies­te­lis man – be ga­lo gra­žus sa­vo apy­linkė­mis, kraš­to­vaizd­žiais. Kaip fo­tog­ra­fas ran­du akį trau­kian­čių vaizdų ne tik pa­čia­me mies­te­ly­je, bet ir ap­link jį. Daug jų jau įam­ži­nau. O šiaip esu lai­min­gas žmo­gus, nes laimę ran­du pa­pras­tuo­se, ma­žuo­se da­ly­kuo­se.

– Kaip į ta­vo gy­ve­nimą at­ėjo fo­tog­ra­fi­ja?

– Fo­tog­ra­fo gys­lelę sa­vy­je už­čiuo­piau maž­daug prie­š tre­jetą metų. Vis­kas įvy­ko sa­vai­me. Ne­ju­čia. Tie­siog te­le­fo­nu pra­dėjau fo­tog­ra­fuo­ti saulė­lyd­žius. Jie – iš­ties įspūdin­gi. Kiek vėliau ma­no dėmesį ėmė kaus­ty­ti gam­ta – kraš­to­vaizd­žiai, au­ga­lai, gam­tos reiš­ki­niai ar pa­pras­čiau­sias ra­sos la­še­lis ant ža­liuo­jan­čio la­po. Taip pa­ma­žu šis už­siė­mi­mas ma­ne įtraukė ir ta­po ma­no ho­biu.

Il­gai­niui su­pra­tau, kad te­le­fo­nu da­ro­mos nuo­trau­kos manęs ne­be­ten­ki­na, tad nu­si­pir­kau pro­fe­sio­nalų fo­toa­pa­ratą ir lei­dau­si į ar­ti­mesnę pa­žintį su fo­tog­ra­fi­jos me­nu, apa­ra­to ga­li­mybė­mis.

– Ta­vo nuo­trau­kos iš­duo­da, kad tau pa­vy­ko su­si­drau­gau­ti tiek su fo­toa­pa­ra­tu, tiek su pa­čia fo­tog­ra­fi­ja. Žvelg­da­mas į ta­vo nuo­trau­kas ma­tai ne tik jos grožį, bet ir is­to­riją. Kas tau šian­dien yra fo­tog­ra­fi­ja? Ko­kią vietą ji uži­ma ta­vo gy­ve­ni­me?

– Tai ma­no ho­bis. Per jį aš iš­reiš­kiu at­rastą grožį, jaus­mus. Fo­tog­ra­fuo­da­mas taip pat ieš­kau ir at­ran­du sa­ve – kas­kart vis ki­tokį. Vi­sur, kur ei­nu, ke­liau­ju, su ma­ni­mi kar­tu yra ir fo­toa­pa­ra­tas. Sten­giuo­si vi­sa­da už­fik­suo­ti svar­bias ir ne­tikė­tas aki­mir­kas. Ir to­liau do­miuo­si fo­tog­ra­fi­jos ga­li­mybė­mis, skai­tau spe­cia­li­zuotą li­te­ratūrą, kon­sul­tuo­juo­si su pro­fe­sio­na­lais. Galbūt atei­ty­je fo­tog­ra­fi­ja taps nuo­la­ti­niu dar­bu.

– Ko­kias aki­mir­kas la­biau­siai pa­tin­ka su­stab­dy­ti?

– La­biau­siai mėgstu fo­tog­ra­fuo­ti gam­to­vaizd­žius, nes gam­ta kiek­vieną kartą – vis ki­to­kia. Pa­va­sarį, va­sarą, ru­denį, žiemą... Kas kartą ji – skir­tin­ga, nu­si­da­žiu­si vis ki­to­mis spal­vo­mis, pa­si­puo­šu­si vis ki­to­kiais vaiz­dais.

Tai at­si­spin­di ir šiuo me­tu Tel­šių re­gio­ni­nio pro­fe­si­nio mo­ky­mo cent­ro bib­lio­te­ko­je eks­po­nuo­ja­mo­je pa­ro­do­je „Nuo Tel­šių iki Dre­ver­nos“. Į jo­je pri­sta­to­mas nuo­trau­kas per­kėliau Tel­šių mies­to pa­no­ramą, ru­dens gam­to­vaizdį. Ši pa­ro­da – tar­si ke­lionė vaiz­dais nuo Tel­šių iki Dre­ver­nos.

Už­fik­sa­vau ne tik Tel­šių mies­to grožį, bet ir ke­lionė­je į Dre­verną pa­ma­ty­tas ir man pa­ti­ku­sias so­dy­bas, ru­dens ry­to saulė­lydį, ru­de­nio spal­vo­mis nu­si­da­žiu­sius med­žius, šer­mukš­nio ša­ke­les... Ke­lionė baigė­si pa­čios Dre­ver­nos vaiz­dais.

– Ar ši pa­ro­da – pir­mo­ji?

– Tik­rai ne. Ir anks­čiau jų būta. Pirmą­kart su sa­vo fo­tog­ra­fi­jo­mis vi­suo­me­nei pri­si­sta­čiau dar mo­ky­da­ma­sis Tverų gim­na­zi­jo­je. Te­ko da­ly­vau­ti ne vie­na­me so­cia­li­nių tinklų kon­kur­se.

– Reikš­min­giau­sias įvy­kis, kurį te­ko už­fik­suo­ti?

– Krikš­ty­nos. Man tai bu­vo iššū­kis bei did­žiulė at­sa­ko­mybė. Ži­no­ma, ir ver­tin­ga pa­tir­tis, nes vai­kus fo­tog­ra­fuo­ti nėra taip pa­pras­ta. Juk jie – la­bai judrūs, blaš­ko­si, su jais sun­kiau su­si­tar­ti. No­rint pa­siek­ti no­rimą re­zul­tatą, rei­kia juos ap­žais­ti. Apsk­ri­tai, as­me­ninės fo­to­se­si­jos ar svar­bių šven­čių fo­tog­ra­fa­vi­mas – vi­sai kas ki­ta, nei gam­to­vaizd­žių įam­ži­ni­mas. Fo­tog­ra­fuo­jant žmogų, svar­biau­sia pa­gau­ti jo nuo­taiką, emo­ciją. Gal man tai se­ka­si, nes už­sa­kymų fo­to­se­si­joms tu­riu.

– Matė­me, jog tu­ri feis­bu­ko pa­skyrą, ku­rio­je pri­sta­tai sa­vo fo­to­pa­veiks­lus. Kaip gimė idė­ja juos kur­ti?

– Ka­dan­gi fo­tog­ra­fuo­ju daug gam­tos vaizdų, nu­sprend­žiau pa­ban­dy­ti nuo­trau­kas su jais įrėmin­ti. Ma­no aki­mis, to­kiu būdu gam­tos gro­žis dar la­biau at­si­skleid­žia. Aš tik ne­se­niai pra­dėjau kur­ti fo­to­pa­veiks­lus ir siū­ly­ti jų įsi­gy­ti žmonėms. Dar ne­ži­nau, ar jie taps pa­klausūs. Bet ti­kiuo­si, kad žmonėms pa­tiks ir tai taps ne tik po­mėgiu, bet ir pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­niu.

– Šiuo me­tu Tel­šiuo­se mo­kai­si sta­ty­bi­nin­ko-ap­dai­li­nin­ko spe­cia­lybės. Atei­ty­je pla­nuo­ji dirb­ti šį darbą ar vis dėlto sa­ve ma­tai kaip aki­mir­kos meistrą?

– Džiau­giuo­si, kad jau tu­riu ne­mažą ratą už­sa­kovų, ku­rie no­ri, jog įam­žin­čiau svar­bias jų gy­ve­ni­mo aki­mir­kas. Atei­ty­je pla­nuo­ju de­rin­ti pro­fe­siją ir po­mėgį. Čia kaip li­ki­mas viską su­dėlios. Jei teks dirb­ti pa­gal įgytą spe­cia­lybę, fo­tog­ra­fi­ja liks ho­biu, tei­kian­čiu pa­pil­domų pa­jamų.