Įk­vėp­ta M. K. Čiur­lio­nio, lat­vių me­ni­nin­kė Plun­gė­je pri­sta­tė pa­ro­dą

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

 Pel­nė dau­gy­bę ap­do­va­no­ji­mų
Vie­no kū­ri­nio ga­le­ri­jos įkū­rė­jas To­mas Da­ni­le­vi­čius vi­siems su­si­rin­ku­siems į pa­ro­dos ati­da­ry­mą pa­pa­sa­ko­jo, kad tai jau ant­ro­ji pa­ro­da, pri­sta­to­ma pa­gal VšĮ „Van­dens bokš­tas“ vyk­do­mą pro­jek­tą „Praė­jus Čiur­lio­niui“.

Šį kar­tą Vie­no kū­ri­nio ga­le­ri­jo­je eks­po­nuo­ja­mas vieš­nios iš Lat­vi­jos, Gul­be­nės mies­to, dar­bas. Pir­mą kar­tą Lie­tu­vo­je vie­šin­ti me­ni­nin­kė džiau­gė­si už­si­mez­gu­sia pa­žin­ti­mi su T. Da­ni­le­vi­čiu­mi ir sa­kė tu­rin­ti vil­tį Lie­tu­vo­je su­reng­ti dar ne vie­ną sa­vo dar­bų pri­sta­ty­mą.

L. Vec­ma­ne sa­ve iš­reiš­kia per ke­lias kla­si­ki­nes ir eks­pe­ri­men­ti­nes kū­ry­bi­nes me­di­jas – ta­py­bą, fo­tog­ra­fi­ją, miš­rią tech­ni­ką, efe­me­ri­nį me­ną, ke­ra­mi­ką ir skulp­tū­rą. Bai­gė Lat­vi­jos dai­lės aka­de­mi­ją, stu­di­ja­vo me­ną Da­ni­jo­je ir Is­pa­ni­jo­je, o jos eks­po­nuo­ja­mų dar­bų ga­li­ma ras­ti Pa­ry­žiu­je, Lon­do­ne, Sid­nė­ju­je, Briu­se­ly­je, Da­ni­jo­je, Edin­bur­ge, taip pat Lat­vi­jo­je, Aust­ra­li­jo­je, kur ji pra­lei­do ke­lio­li­ka me­tų, ki­to­se Eu­ro­pos ša­ly­se.

Ta­len­tin­ga me­ni­nin­kė ne kar­tą ap­do­va­no­ta už skulp­tū­ros ir ta­py­bos dar­bus, 2008 me­tais ta­po ab­so­liu­čia nu­ga­lė­to­ja „Al­bert Foun­da­tion Grand Prix“ ta­py­bos dar­bų kon­kur­se. 2024 me­tais ga­vo Lat­vi­jos kul­tū­ros ka­pi­ta­lo fon­do kū­ry­bi­nę sti­pen­di­ją bei pel­nė ki­tus gar­bin­gus ap­do­va­no­ji­mus. Šiuo me­tu Gul­be­nės mies­te gy­ve­nan­ti L. Vec­ma­ne ak­ty­viai da­ly­vau­ja tarp­tau­ti­niuo­se pro­jek­tuo­se, re­zi­den­ci­jo­se bei pa­ro­do­se vi­so­je Eu­ro­po­je ir Aust­ra­li­jo­je.

Su­si­ža­vė­jo M. K. Čiur­lio­nio ta­len­tu ir kū­ry­ba
Kaip mi­nė­ta, L. Vec­ma­ne kū­ry­ba – itin pla­taus spekt­ro. Vie­no kū­ri­nio ga­le­ri­jo­je šiuo me­tu ga­li­ma iš­vys­ti jos ke­ra­mi­kos dar­bą, su­si­de­dan­tį iš še­šių da­lių. Be to, ka­vos ba­ro „Ex­Lib­ris“ erd­vė­se eks­po­nuo­ja­mi me­ni­nin­kės ta­py­bos ir fo­tog­ra­fi­jos dar­bai.

Kaip juo­kau­ta pa­ro­dos pri­sta­ty­mo me­tu, Vie­no kū­ri­nio ga­le­ri­jo­je eks­po­nuo­ja­mas L. Vec­ma­ne dar­bas sa­vo­tiš­kai su­lau­žė nu­si­sto­vė­ju­sią tai­syk­lę – vie­toj vie­no kū­ri­nio vieš­nia at­ve­žė net še­šis.

Pa­ti au­to­rė ti­ki­no, kad su­kur­ti pa­ro­dai vie­ną vie­nin­te­lį dar­bą ar at­si­rink­ti iš esa­mų – di­džiu­lė at­sa­ko­my­bė. Šiek tiek leng­viau yra tu­rė­ti kryp­tį, į ku­rią ga­li­ma su­telk­ti dė­me­sį. Šiuo at­ve­ju L. Vec­ma­ne ins­pi­ra­vo M. K. Čiur­lio­nio 150-ųjų gi­mi­mo me­ti­nių pa­mi­nė­ji­mas ir įpras­mi­ni­mas.

„Aš dvy­li­ka me­tų gy­ve­nau ir kū­riau Aust­ra­li­jo­je, o do­mė­tis Lie­tu­va ir M. K. Čiur­lio­nio kū­ry­ba pra­dė­jau tik su­si­pa­ži­nu­si su T. Da­ni­le­vi­čiu­mi. Sug­rį­žu­si gy­ven­ti į Lat­vi­ją, Gul­be­nės mies­te pa­no­rau įleis­ti gi­lias šak­nis, do­mė­tis vie­ti­niais me­ni­nin­kais, o taip pat kai­my­ni­ne Lie­tu­va ir jos me­ni­nin­kais. Man la­biau­siai im­po­nuo­ja švel­nios spal­vos, ku­rio­mis ta­pė M. K. Čiur­lio­nis. Di­džiu­lį įspū­dį da­ro tai, kad jis kaip me­ni­nin­kas ge­bė­jo ap­rėp­ti tiek daug – mu­zi­ką, ta­py­bą“, – kal­bė­jo vieš­nia.

Kū­ry­bos šal­ti­nis – gam­ta
Me­ni­nin­kė pa­sa­ko­jo, kad su­grį­ži­mas na­mo į gim­tą­jį kraš­tą tu­rė­jo įta­kos ir jos pa­čios kū­ry­bai. Il­gą lai­ką pra­lei­du­si įsta­baus gro­žio gam­tos ap­sup­ty­je, miš­ko pa­kraš­ty­je, mo­te­ris sa­vo be­si­ver­žian­čią kū­ry­bi­nę ener­gi­ją pa­no­ro iš­reikš­ti ran­kų pri­si­lie­ti­mais. Taip gi­mė su­si­do­mė­ji­mas ke­ra­mi­ka.

Dė­me­sys gam­tai ir jos de­ta­lėms at­si­spin­di „Ex­Lib­rio“ ka­vos ba­re eks­po­nuo­ja­mo­je ki­to­je L. Vec­ma­ne pa­ro­do­je „Efe­me­riš­kas žai­di­mo lai­kas“, ku­rio­je ga­li­ma iš­vys­ti iš­skir­ti­nes au­ga­lų ir jų mo­ty­vų fo­tog­ra­fi­jas. Anot pa­ro­dos au­to­rės, gy­vo­sios gam­tos ele­men­tų sa­vy­bės at­sklei­džia pa­sau­lio nuo­sta­bu­mą, taip pat pa­grin­di­nius jo geo­met­ri­nės san­da­ros prin­ci­pus.

Mo­te­ris įsi­ti­ki­nu­si, kad įsi­klau­sy­mas į gam­tą ir jos rit­mus mo­ko žmo­gų bū­ti lais­ves­niu. Pa­sak me­ni­nin­kės, jei žmo­gus su­pras ir pa­jus sa­vo ry­šį su že­me ir gam­tos sti­chi­jo­mis, taps sėk­min­ges­nis įvai­rio­se sri­ty­se, be to, iš­moks sau­go­ti ir tau­so­ti gam­tą, nes, kaip be­bū­tų, žmo­gus yra jos da­lis.

„Ma­ne trau­kia ty­ri­nė­ti įvai­rių or­ga­ni­nių me­džia­gų es­te­ti­ką įvai­riais jų rai­dos eta­pais: nuo sėk­los iki iri­mo sta­di­jos. Įvai­rios for­mos, spal­vos, rit­mai su­tei­kia ga­li­my­bę at­skleis­ti nau­ją is­to­ri­ją. Efe­me­riš­kos me­no kom­po­zi­ci­jos ku­ria­mos aki­mir­kai ir įam­ži­na­mos fo­tog­ra­fi­jo­se. Fo­tog­ra­fi­ja yra vie­na iš ma­no kū­ry­bi­nių iš­raiš­kų jau dau­ge­lį me­tų. To­kį me­no kū­ri­mo bū­dą iš­gy­ve­nu kaip po­kal­bį tarp sa­vęs ir ap­lin­kos. Tai sa­vo­tiš­ka me­di­ta­ci­nė pra­kti­ka, ku­ri pa­dė­jo iš­siug­dy­ti įgū­dį in­tui­ty­viai jaus­ti tai, kas ma­ne su­pa“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Vi­si au­to­rės dar­buo­se už­fik­suo­ti au­ga­lai yra ne­pa­lies­ti žmo­gaus ran­kos. Aust­ra­li­jos džiung­lė­se su­ra­du­si tam tik­ros rū­šies la­pus, mo­te­ris leis­da­vo jiems na­tū­ra­liai iš­džiū­ti. Toks pro­ce­sas rei­ka­lau­ja kant­ry­bės, kruopš­tu­mo ir, ži­no­ma, bo­ta­ni­nių ži­nių. Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad Aust­ra­li­jo­je gy­ve­na iš­skir­ti­nių dru­ge­lių rū­šis, ku­ri val­go bū­tent tik tuos la­pus, ku­riuos L. Vec­ma­ne įam­ži­no fo­toa­pa­ra­tu. Jei­gu tų me­džių nie­kas ne­so­din­tų – dru­ge­liai tie­siog iš­nyk­tų.

L. Vec­ma­ne pa­ro­dą pri­sta­tan­tis pro­jek­tas „Praė­jus Čiur­lio­niui“, ku­rį vyk­do VšĮ „Van­dens bokš­tas“, yra fi­nan­suo­ja­mas Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­bos ir re­mia­mas Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės.

Vie­no kū­ri­nio ga­le­ri­jo­je L. Vec­ma­ne dar­bai bus eks­po­nuo­ja­mi iki ge­gu­žės 13 die­nos.