Il­gos ir lai­min­gos san­tuo­kos pa­slap­tis – veng­ti gin­čų

Ne­ti­kė­tos pirš­ly­bos

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Vi­da ir Juo­zas – abu su­val­kie­čiai, gi­mę ir užau­gę Kaz­lų Rū­dos ra­jo­ne, gre­ti­muo­se kai­muo­se. Juo­zas užau­go Kvie­tiš­kio kai­me, ma­mos Ma­ri­jos ir tė­ve­lio Fe­lik­so Bar­šaus­kų šei­mo­je kar­tu su dviem se­se­ri­mis ir dviem bro­liais. Gy­ve­no ūkiš­kai, au­gi­no pul­ką gy­vu­lių, dir­bo že­mę. Kai Juo­zui bu­vo vos tre­ji me­tu­kai, ne­te­ko ma­mos, ku­rią ne­ti­kė­tai anks­ty­vo­je jau­nys­tė­je už­klu­po li­ga.

Juo­zo tė­ve­lis bu­vo stip­rus ir be­są­ly­giš­kai at­si­da­vęs šei­mai žmo­gus, pa­mo­tės į na­mus taip nie­ka­da ir ne­par­ve­dė, vie­nas užau­gi­no pen­kis vai­kus. Nuo ma­žų die­nų vi­si vai­kai šei­mo­je bu­vo mo­ko­mi uo­liai ir at­sa­kin­gai dirb­ti, vie­nas ki­tam pa­dė­ti, at­jaus­ti, o šiek tiek ūg­te­lė­ję vi­si išė­jo tar­nau­ti pas ūki­nin­kus.

Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Žemaitis“ 2025 m. birželio 3 d. numeryje (Nr. 42).