Iš Rie­ta­vo – į di­džią­sias teat­ro sce­nas

Si­mo­no DO­VI­DAUS­KO as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

– Užau­go­te Rie­ta­ve. Ką jums reiš­kia šis mies­tas, ko­kie vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai la­biau­siai įsi­rė­žė į at­min­tį?

– Na, Rie­ta­vas – ma­žas mies­tas, ta­čiau su la­bai gi­lia is­to­ri­ja ir tra­di­ci­jo­mis. Grei­čiau­siai ta Rie­ta­vo is­to­ri­ja šiek tiek tu­rė­jo įta­kos to­li­mes­niam ma­no gy­ve­ni­mui ir su­for­ma­vo ma­no as­me­ny­bę. Kai gy­ve­ni mies­te, kur kaž­ka­da bu­vo ati­da­ry­ta pir­mo­ji pro­fe­sio­na­li mu­zi­kos mo­kyk­la, pa­nai­kin­ta bau­džia­va, įžieb­ta pir­mo­ji lem­pu­tė, at­si­ra­do elekt­ra, nu­ties­ta pir­mo­ji te­le­fo­no li­ni­ja – no­ri ne­no­ri, tai da­ro įta­ką. To­dėl la­bai džiau­giuo­si, kad Rie­ta­vas yra ma­no gim­ta­sis mies­tas. O vai­kys­tė bu­vo pa­pras­ta, kaip ir kiek­vie­no vai­ko: mo­kyk­la, drau­gai, sma­gūs žai­di­mai, va­sa­ros ato­sto­gos ir ne­si­bai­gian­čios mau­dy­nės…
Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Žemaitis“ 2025 m. rugsėjo 02 d. numeryje (Nr. 67).