Juo­zas Gru­šys: „Ko­dėl kan­čios aš trokš­tu, jūs ne­klaus­kit“

Stal­gė­nų kul­tū­ros na­mų nuo­tr.

Su­kak­tį pa­ly­dė­jo po­smais ir dai­no­mis

Kaip „Že­mai­čiui“ sa­kė Stal­gė­nų kul­tū­ros na­mų ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė Vi­li­ja Raz­mie­nė, min­tis pa­gerb­ti J. Gru­šio at­mi­ni­mą gi­mė dar me­tų pra­džio­je – iš no­ro ak­cen­tuo­ti ir pa­ro­dy­ti, kad mū­sų kraš­tas tu­ri dau­giau iš čia ki­lu­sių ar čia gy­ve­nu­sių žy­mių as­me­ny­bių: ne tik Že­mai­tę, Vy­tau­tą Ma­čer­nį ar Mi­ka­lo­jų Kons­tan­ti­ną Čiur­lio­nį.

„Ka­dan­gi Stal­gė­nų kul­tū­ros na­mai pri­klau­so Ku­lių kul­tū­ros cent­rui, ži­no­jau, kad iš pa­sta­rų­jų yra ki­lęs J. Gru­šys. Šie­met mi­ni­mos jo gi­mi­mo 110-osios me­ti­nės, tad gi­mė su­ma­ny­mas ta pro­ga pri­si­min­ti jo gy­ve­ni­mą ir ei­les“, – sa­kė J. Raz­mie­nė.

Poe­to gi­mi­mo me­ti­nių pa­mi­nė­ji­mas ta­po gra­žia pro­ga į Stal­gė­nus pa­kvies­ti bū­rį cho­ris­tų ir an­samb­lių na­rių. Jų pa­trio­ti­nės dai­nos su­šil­dė ren­gi­nio at­mos­fe­rą ir pri­mi­nė il­gą bei su­dė­tin­gą mū­sų ša­lies ke­lią į lais­vę ir ne­prik­lau­so­my­bę.

Vi­sus ypač su­ža­vė­jo Ša­tei­kių Šv. evan­ge­lis­to Mor­kaus baž­ny­čios vai­kų ir jau­ni­mo cho­ro „Ži­bu­rys“ pa­si­ro­dy­mas. Sve­čiuo­se su­lauk­ta ir tik­riau­siai vie­nin­te­lio re­gio­ne li­ku­sio trem­ti­nių ko­lek­ty­vo – Tel­šių kul­tū­ros cent­ro po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių cho­ro „Trem­ties ai­dai“. Sce­no­je pa­si­ro­dė ir Mi­la­šai­čių mu­zi­ki­nė gru­pė „So­džiu­kai“ bei Ši­la­lės kul­tū­ros cent­ro mo­te­rų an­samb­lis „Auš­ri­nė“.

Skam­bė­jo ne tik pa­trio­ti­nės dai­nos, bet ir J. Gru­šio ei­lės, ku­rio­se sklei­džia­si ko­vo­to­jų drą­sa ir mei­lė Lie­tu­vai – tar­si pri­mi­ni­mas, kad lais­vė nė­ra duo­ty­bė, ji iš­ko­vo­ta krau­ju ir dva­sios stip­ry­be.

Knyg­ne­šių vai­kas

J. Gru­šys gi­mė 1915 m. Ku­lių vals­čiu­je, knyg­ne­šių Ie­vos ir Juo­zo šei­mo­je. Yra iš­li­kę duo­me­nų, kad tė­vas Ku­liuo­se tu­rė­jo kios­ką, ku­ria­me pre­kia­vo mal­dak­ny­gė­mis ir ro­žan­čiais, ele­men­to­riais, o ma­ma ku­rį lai­ką tar­na­vo kle­bo­nui. Ku­liuo­se Juo­zas bai­gė 6-ių sky­rių mo­kyk­lą ir pa­trau­kė mo­ky­tis į Bir­žų pa­šo­nė­je esan­čią Na­ra­da­vo že­mės ūkio mo­kyk­lą.

Ją bai­gęs grį­žo į Ku­lius ir mė­gi­no ūki­nin­kau­ti iš te­tos pa­vel­dė­ta­me ūky­je, ta­čiau ne­su­lau­kė ar­ti­mų­jų pa­lai­ky­mo. Tie­sa, iš moks­lų jau­nuo­lis grį­žo ne vie­nas – par­si­ve­žė čia su­tik­tą sa­vo iš­rink­tą­ją Mag­da­le­ną. Jau­na­ve­džių šei­mai be­si­lau­kiant ant­ro­sios duk­ros Juo­zas bu­vo pa­šauk­tas į ka­ri­nę tar­ny­bą, me­tus tar­na­vo Tau­ra­gės 3-ia­ja­me dra­gū­nų Ge­le­ži­nio Vil­ko pul­ke. Pat­rio­tiš­kai nu­si­tei­kęs uo­lus jau­nuo­lis bu­vo pa­ste­bė­tas ir įver­tin­tas – jam bu­vo su­teik­tas pus­ka­ri­nin­kio laips­nis.

Neilgt­ru­kus po tar­ny­bos ant­ro­sios nau­ja­gi­mės ne­te­ku­si Gru­šių šei­ma per­si­kė­lė prie Kau­no, Juo­zas įsi­dar­bi­no Kau­no van­dens ke­lių ruo­že rašt­ve­džiu. Bet šia­me dar­be neuž­si­bu­vo – bu­vo pa­kvies­tas į Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­tą (VSD) dirb­ti… sek­liu. Lie­tu­vai at­ga­vus sos­ti­nę Vil­nių, bu­vo pa­siųs­tas į Vil­nių or­ga­ni­zuo­ti VSD se­ki­mo da­lį. Vė­liau slaps­tė­si nuo so­vie­tų val­džios. Ku­rį lai­ką dir­bo Ne­ries jė­gai­nės sta­ty­bo­je bu­hal­te­riu, o va­ka­rais Vil­niaus uni­ver­si­te­te krim­to gam­tos moks­lus.

1941 m. grį­žo į Kau­ną, tais pa­čiais me­tais da­ly­va­vo bir­že­lio su­ki­li­me. Lai­ki­na­jai Vy­riau­sy­bei pa­ra­gi­nus, grį­žo dirb­ti į Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­tą.

Vo­kie­čių oku­pa­ci­jos pra­džio­je J. Gru­šys įsi­jun­gė į Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vo­to­jų Są­jun­gos (LLKS) re­zis­ten­ci­nę veik­lą. Pla­ti­no po­grin­di­nę spau­dą, vež­da­vo ją Že­mai­ti­jos re­gio­no pla­tin­to­jams. Da­ly­va­vo pa­gro­biant vo­kie­čių val­džiai pri­klau­siu­sią spaus­di­ni­mo ma­ši­ną. Pa­ren­gė bro­šiū­rą-inst­ruk­ci­ją po­grin­di­nin­kams „Agen­tū­ri­nis ir išo­ri­nis se­ki­mas“, inst­ruk­tuo­da­vo juos kons­pi­ra­ci­niais klau­si­mais. Rin­ko LLK Są­jun­gai au­kas ir gink­lus, juos slė­pė sa­vo bu­te.

Ka­tor­gos me­tai

Grį­žus so­vie­tams, 1944 m. J. Gru­šys bu­vo areš­tuo­tas. Pra­si­dė­jo tar­dy­mai ir žiau­rūs kan­ki­ni­mai. Už par­ti­za­ni­nę, an­ti­ta­ry­bi­nę veik­lą, po­grin­di­nio laik­raš­tė­lio „Tė­vy­nė“ pla­ti­ni­mą ir tar­ny­bą VSD ku­liš­kis nu­teis­tas 20 me­tų ka­tor­gos dar­bams. Nie­ko ne­lau­kiant iš­vež­tas į Vor­ku­tos ang­lies ka­syk­las.

Vor­ku­to­je ne­tru­kus paaiš­kė­jo, kad po tar­dy­mų ir kan­ki­ni­mų vi­siš­kai iš­se­kęs J. Gru­šys ka­syk­los dar­bams ne­tin­ka. Nuo mir­ties jį iš­gel­bė­jo gy­dy­to­jas Sta­sys Žvirb­lis – su jo re­ko­men­da­ci­ja J. Gru­šys įdar­bin­tas fel­če­riu.

At­ga­vęs jė­gas ku­liš­kis grį­žo prie po­grin­di­nės veik­los. Pra­si­dė­jus ang­lia­ka­sių strei­kams, jis bu­vo įta­ria­mas ne­ra­mu­mų or­ga­ni­za­vi­mu, at­si­šau­ki­mų, pa­ra­šy­tų ant pa­klo­džių, pla­ti­ni­mu. Vėl tar­dy­tas, baus­tas, ga­liau­siai iš­vež­tas į kri­mi­na­li­nių nu­si­kal­tė­lių la­ge­rį.

1947 me­tais ei­lė­raš­ty­je „Nek­laus­kit“ suei­lia­vo: „Ko­dėl kan­čios aš trokš­tu, jūs ne­klaus­kit, Į nak­tį juo­dą vie­nas kai ei­nu. Ko­dėl blaš­kaus nak­ty kaip aud­ros paukš­tis, Ne­te­kęs skry­dy­je eik­lių spar­nų. Vie­lų spyg­liais į šir­dį smin­ga skaus­mas, Ir il­ge­sys… Vėl ko­vai pa­bun­du. Blaš­kaus nak­ty. Ir vėt­ros gaus­mo, Ir pra­smę ne­ri­mo čia at­ran­du.“

Mi­rus Sta­li­nui, 1955 me­tais J. Gru­šys su­lau­kė ma­lo­nės – kaip in­va­li­dui jam bu­vo leis­ta grįž­ti į Lie­tu­vą, vy­res­nio­sios duk­ters glo­bon. Įsi­dar­bi­no Kau­no žve­jų ap­rū­pi­ni­mo koo­pe­ra­ty­ve re­vi­zo­riu­mi. Vė­liau dir­bo Kau­no šil­ko-pliu­šo kom­bi­na­te, Ry­šių maz­ge.

Vi­suo­me­ni­nė veik­la

Net ir bū­nant tė­vy­nė­je per­se­kio­ji­mai ne­si­lio­vė. Ku­liš­kis nuo­lat bu­vo se­ka­mas so­vie­tų sau­gu­mie­čių, kont­ro­liuo­ja­ma jo ko­res­pon­den­ci­ja, te­le­fo­ni­niai po­kal­biai, bu­te ir ko­lek­ty­vi­nia­me so­de ne kar­tą at­lik­tos kra­tos, ku­rių me­tu kon­fis­kuo­ta ne­ma­ža da­lis jo kū­ry­bos.

Kaip ant ada­tų gy­ven­ta daug me­tų. 1973 m., po Ro­mo Ka­lan­tos mir­ties me­ti­nių, J. Gru­šys bu­vo suim­tas ir tar­do­mas dėl at­si­šau­ki­mų prieš so­vie­ti­nę oku­pa­ci­ją pla­ti­ni­mo.

Leng­viau at­si­kvėp­ti bu­vo ga­li­ma tik pra­si­dė­jus at­gi­mi­mui. Bet ir ta­da ku­liš­kis ne­sė­dė­jo su­dė­jęs ran­kų: il­gus me­tus va­do­va­vo Kau­no knyg­ne­šių ai­niams, bu­vo Kraš­to­ty­ros drau­gi­jos, Nep­rik­lau­so­mų ra­šy­to­jų są­jun­gos gar­bės na­riu. Da­ly­va­vo po­li­ti­nių ka­li­nių są­jun­gos, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sa­va­no­rių kū­rė­jų są­jun­gos, In­va­li­dų drau­gi­jos, Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos ir ki­tų or­ga­ni­za­ci­jų veik­lo­je.

J. Gru­šio pa­stan­go­mis ir rū­pes­čiu įam­žin­tas Že­mai­čių su­ki­lė­lių va­do An­ta­no Vaiš­vi­los ir jo tė­vų knyg­ne­šių at­mi­ni­mas Ku­lių ka­pi­nė­se, Pet­ra­šiū­nų ka­pi­nė­se pa­sta­ty­tas pa­mink­las knyg­ne­šiui Pet­rui Ru­sec­kui.

Gau­sus kū­ry­bi­nis pa­li­ki­mas

Ku­liš­kis pa­ra­šė daug straips­nių ir ei­lė­raš­čių pa­trio­ti­ne ir kraš­to­ty­ros te­ma­ti­ka, jie pub­li­kuo­ti Lie­tu­vos ir už­sie­nio spau­do­je.

Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, iš­lei­do ke­lio­li­ka kny­gų: ei­lė­raš­čių rin­ki­nius „Jon­va­ba­lių krau­jas“ (1993), „Šiau­rės pa­švais­tės“ (1994), „Žalt­vyks­lės“ (1995), ku­riuo­se ly­riš­kai reiš­kia­mi as­me­ni­niai iš­gy­ve­ni­mai, gau­su re­zis­ten­ci­jos mo­ty­vų.

Su­kū­rė trum­pų poe­mų, ei­liuo­tų laiš­kų, ba­la­džių, pa­sa­kė­čių (kny­ga „Pa­mink­las monst­rui“, 1996), pa­ro­di­jų („Poe­ma apie Sta­li­ną“, 1997), ei­liuo­tą pje­sę le­gen­dą apie Jo­ni­nių nak­tį „Pa­nas ir mer­gy­tė“ (1995), iš­lei­do R. Ka­lan­tos at­mi­ni­mui skir­tą apy­brai­žą „Po ug­nies ženk­lu“ (1998), is­to­ri­nę apy­brai­žą apie bol­še­vi­ki­nę ir na­cis­ti­nę re­zis­ten­ci­ją („Lauk­ti ne­bu­vo ka­da“, 2000), pa­ren­gė lei­di­nį „Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vo­to­jų Są­jun­ga, 1940–2000“ (2001).

1992–1993 m. pro­diu­se­rė Van­da Po­de­ry­tė su­kū­rė ke­tu­rių da­lių do­ku­men­ti­nį te­le­vi­zi­jos fil­mą „Lauk­ti ne­bu­vo ka­da“ apie bir­že­lio 22–28 d. su­ki­li­mą prieš bol­še­vi­ki­nius oku­pan­tus, jų vyk­dy­tas ma­si­nes žu­dy­nes Lie­tu­vo­je, bir­že­lio 23-io­sios Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės pa­skel­bi­mą per Kau­no ra­dio­fo­ną ir LLKS re­zis­ten­ci­nę veik­lą vo­kie­čių oku­pa­ci­jos lai­ko­tar­piu. Pre­teks­tas fil­mo siu­že­tui bu­vo J. Gru­šio pri­si­mi­ni­mų frag­men­tai.

1994 m. Kau­no te­le­vi­zi­jos re­dak­to­rius Vy­tau­tas And­rie­jai­tis ir ope­ra­to­rius Sta­sys Dar­gis iš ke­lio­nės su J. Gru­šiu po Že­mai­ti­ją fil­muo­tos juos­tos ir ke­lių anks­čiau fil­muo­tų re­por­ta­žų su­da­rė vi­deo­fil­mą „Prie gim­ti­nės slenks­čio“. Šie fil­mai bu­vo ro­do­mi per LRT ir TV3 te­le­vi­zi­jas.

Prieš mir­tį J. Gru­šys ap­do­va­no­tas Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kū­rė­jų sa­va­no­rių me­da­liu už nuo­pel­nus ku­riant ir stip­ri­nant Lie­tu­vos Res­pub­li­kos kraš­to ap­sau­gą; Tau­tos fon­do, Kau­no mies­to sa­vi­val­dy­bės ir ki­tų vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų pa­dė­kos raš­tais už vi­suo­me­ni­nę veik­lą.

Mag­da­le­na Gru­šie­nė taip pat daug me­tų tal­ki­no sa­vo vy­rui re­zis­ten­ci­nė­je veik­lo­je, dėl to ir­gi ta­po po­li­ti­ne ka­li­ne, pra­lei­do še­še­rius me­tus Vor­ku­tos la­ge­riuo­se bei trem­ty­je Kras­no­jars­ko kraš­te. Jai su­teik­tas Lais­vės ko­vų da­ly­vio sta­tu­sas.

Mag­da­le­na mi­rė 1999 me­tų va­sa­rį, Juo­zas – 2002 m. sau­sį. Abu pa­lai­do­ti Kau­ne.