Kai muzika – lyg vaistas
Ansamblyje „Diedā“ muzikuoja šeši nariai: vadovas ir klavišininkas Andrius Juška, būgnininkas Juozas Jonauskas, gitaristai Rimantas Gricius ir Alvydas Beniušis, bosistas Romeo Pinevičius ir solistas Sigitas Šimkus.
Šie humoro jausmo nestokojantys ir į gyvenimą su plačia šypsena žvelgiantys vyrukai sutartinai tvirtina, kad muzika yra jų gyvenimo varomoji jėga, ji ramina, atpalaiduoja ir padeda nors trumpam pamiršti visus gyvenimo sunkumus bei likimo siųstus smūgius.
„Kai užgrojame ir pradedame dainuoti, rodos, niekas nebeskauda, staiga dingsta visi rūpesčiai ir taip gera darosi širdyje… Neretai po repeticijų ar koncertų pasijunti lyg būtum grįžęs iš kokio meditacinio seanso“, – sako A. Beniušis.
Neįgaliųjų draugijos pirmininkė E. Kurmienė negaili gražių žodžių šiam nuostabiam vyriškam kolektyvui, kuris mėgsta pašmaikštauti ir smagiom kalbom pakelti nuotaiką. O kai užtraukia dainą, tai tiesiog už širdies griebia ir net ašarą kartais išspaudžia.
„Diedā“ su savo menine programa jau spėjo aplankyti ne vieną Lietuvos miestą, mat vis pakviečiami groti per šventes ar kitų rajonų neįgaliųjų draugijų susibūrimuose. Ne kartą teko sudalyvauti ir Lietuvos neįgaliųjų draugijų meno kolektyvų rengiamame konkurse „Vilties paukštė“, kuris praėjusiais metais vyko Plungėje.




Vestuvių muzikantas ir verslininkas
Kiekvienas ansamblio narys trumpai papasakojo apie save. Vadovas A. Juška baigė Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją – choro dirigavimo specialybę. Gyvenime jam teko išbandyti įvairių profesijų, bet muzika visada buvo arčiausiai širdies.
Vyras 15 metų dirbo muzikos pedagogu, o 1979 metais apsigyveno Plungėje ir čia subūrė estradinį kolektyvą, be to, net 25-erius metus buvo vestuvių muzikantas. Su žmona susilaukė trijų dukrų ir šiuo metu džiaugiasi dviem anūkais.
J. Jonauską muzika taip pat lydi kone visą gyvenimą. Jo Anapilin iškeliavusi sutuoktinė buvo Plungės meno mokyklos mokytoja ir išugdė ne vieną kartą gabių mokinių, įskaitant ir savo pačios vaikus. Dukra Gintarė Sabaliauskienė šiuo metu dirba Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokykloje fortepijono mokytoja, ugdo jaunuosius talentus bei skina laurus įvairiuose konkursuose. Sūnus Juozas taip pat buvo gabus muzikantas ir tarptautinių akordeono konkursų laureatas, bet vieną dieną muzikavimą išmainė į tiksliuosius mokslus.
„Grįžęs iš kariuomenės pradėjau šiek tiek groti gitara, tad netrukus gavau pakvietimą prisijungti prie Stanelių kultūros namų muzikinio kolektyvo. Anuomet dar labai skeptiškai žiūrėjau ir netikėjau, kad gali kviesti estradinį ansamblį į savo vestuves. Bet nė nepajutome, kaip greitai tapome populiarūs visoje Žemaitijoje ir vos spėdavome suktis tarp gausybės užsakymų. Galiausiai teko įsigyti ir rimtesnę muzikos aparatūrą, kad pasirodymai būtų aukštesnės kokybės. Taip nejučia ir pralėkė 25 metai, grojant vestuvėse ir kitose šventėse“, – pasakojo J. Jonauskas.
Vėliau vyras nėrė į visiškai kitą veiklą, Plungėje atidarė gėlių saloną. Save J. Jonauskas vadina užkietėjusiu žveju ir džiaugiasi įspūdingais laimikiais, o didžiausias – 14,8 kg svėrusi lydeka.
Prieš septynerius metus J. Jonauskas prisijungė prie Plungės neįgaliųjų draugijos ir įsiliejo į kolektyvą.
Planuoja steigti parasparnių klubą
R. Gricius gimė Žemaičių Kalvarijoje, kolūkiečių šeimoje, gal todėl nuo ankstyvos jaunystės turėjo polinkį į techniką. Baigęs aštuonmetę mokyklą susidūrė su rimtomis sveikatos problemomis. Prasidėjo kelionės po gydymo įstaigas. 1973 metais įstojo į Mažeikių rajono Viekšnių kaimo profesinę mokyklą, įgijo mechanizacijos specialybę ir pradėjo dirbti Varduvos kolūkyje.
„Tame kolūkyje netikėtai prasidėjo mano muzikinė karjera. Nors gitara mokėjau groti gal tik tris akordus, prisijungiau prie estradinės muzikos ansamblio. Muzika visada buvo mano hobis, būdamas gal 10-ies savarankiškai pramokau groti akordeonu“, – pasakojo muzikantas.
R. Gricius su žmona užgaugino net šešis vaikus. Šie taip pat susidomėjo muzika, todėl neliko nieko kito, kaip tik suburti šeiminį ansamblį. Ne kartą Gricių namuose lankėsi korespondentai, šeima rodyta per televiziją, kviesta koncertuoti į įvairius renginius. Vaikams užaugus ir palikus namus ansamblis iširo, tačiau dabar Griciai džiaugiasi gausiu būriu anūkų, kurių skaičiaus pašnekovui nesisekė prisiminti. O štai proanūkius tuoj pat suskaičiavo – jų net keturi.
Besišnekant Rimantas nustebino prasitaręs apie savo netradicinį laisvalaikį. Pasirodo, pernai, būdamas 69-erių, vienos šventės metu jis pasinaudojo galimybe ir išpildė savo seną svajonę paskraidyti su parasparniu. Nuo tada sako nebegalintis be šios veiklos ramiai gyventi.
„Susirgau šia liga susipažinęs su vienu kaimynu, kuris jau skraido daugiau nei dešimt metų. O kaimo šventės metu pamačiau skelbimą, kviečiantį išbandyti ekstremalią pramogą ir užsiregistruoti paskraidymui su moto skraidykle. Nuo jaunystės domėjausi aviacija, tad kai pasitaikė tokia puiki proga, negalėjau jos praleisti. O dabar brandinu mintį įsteigti parasparnių klubą“, – atviravo senjoras.
Gitarą į rankas paėmė po ilgos pertraukos
Gitaristas A. Beniušis gimė ir augo Plungėje, priklausė tuo metu itin populiariai „kepyklinių“ jaunuolių grupei, kuri varžėsi su kitais mikrorajonų vyriokais. O vėliau, kaip ir daugelis jaunuolių, išvyko į Vilnių, mokėsi apie elektrochemines dangas. Vienoje iš sostinėje veikiančių gamyklų tuo metu susikūrė ansamblis, jame A. Beniušis grojo gitara 10 metų. O vėliau dėl asmeninių aplinkybių su žmona grįžo gyventi į gimtąją Plungę.
Tik prieš pusmetį A. Beniušis prisijungė prie Plungės rajono neįgaliųjų draugijos ir po ilgos pertraukos į rankas vėl paėmė gitarą. Vyriškis pasakojo negalintis atsidžiaugti, kad kaip senais gerais laikais vėl gali brazdinti gitara.
A. Beniušis kartu su žmona užaugino tris vaikus ir džiaugiasi keturiais anūkais. Turi daržą, sodą, laiko vištų. Kai yra ūpas, gamina grūdams malti skirtus metalinius malūnus ir šakniavaisių smulkintuvus. Šiais rankų darbo gaminiais sekmadieniais prekiauja Rietavo turguje.
Prie pokalbio negalėjo prisijungti atostogaujantys kiti du kolektyvo nariai: R. Pinevičius ir S. Šimkus, bet apie juos kiti ansamblio nariai atsiliepė itin šiltais žodžiais. Kartu pasidžiaugė, kad į kolektyvą susibūrė ne tik talentingi, bet ir draugiški žmonės.
O kaip ir kam gimė mintis ansamblį pavadinti tokiu šypseną keliančiu pavadinimu?
Anot vyrų, pavadinimas „Diedā“ ne iš piršto laužtas, o paimtas iš gyvenimo ir atspindintis jų kasdienybę.
„Mes visi tikrąją šio žodžio prasme esame diedukai, įkopę į aštuntą dešimtį. Kitaip sakant – senjorai, bet ne šiaip kokie, o pašėlę. Nė vienas iš mūsų nenorime sėdėti namuose, todėl ieškome prasmingų veiklų, stengiamės į savo gyvenimus įnešti kuo įvairesnių spalvų ir, žinoma, mylime muziką“, – kalbėjo ansamblio nariai.