Jū­sų dė­me­siui – pa­šė­lę ir nuo­tai­kin­gi „Diedā“

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Kai mu­zi­ka – lyg vais­tas

An­samb­ly­je „Diedā“ muzikuoja še­ši na­riai: va­do­vas ir kla­vi­ši­nin­kas And­rius Juš­ka, būg­ni­nin­kas Juo­zas Jo­naus­kas, gi­ta­ris­tai Ri­man­tas Gri­cius ir Al­vy­das Be­niu­šis, bo­sis­tas Ro­meo Pi­ne­vi­čius ir so­lis­tas Si­gi­tas Šim­kus.

Šie hu­mo­ro jaus­mo ne­sto­ko­jan­tys ir į gy­ve­ni­mą su pla­čia šyp­se­na žvel­gian­tys vy­ru­kai su­tar­ti­nai tvir­ti­na, kad mu­zi­ka yra jų gy­ve­ni­mo va­ro­mo­ji jė­ga, ji ra­mi­na, at­pa­lai­duo­ja ir pa­de­da nors trum­pam pa­mirš­ti vi­sus gy­ve­ni­mo sun­ku­mus bei li­ki­mo siųs­tus smū­gius.

„Kai už­gro­ja­me ir pra­de­da­me dai­nuo­ti, ro­dos, nie­kas ne­bes­kau­da, stai­ga dings­ta vi­si rū­pes­čiai ir taip ge­ra da­ro­si šir­dy­je… Ne­re­tai po re­pe­ti­ci­jų ar kon­cer­tų pa­si­ju­nti lyg bū­tum grį­žęs iš ko­kio me­di­ta­ci­nio sean­so“, – sa­ko A. Be­niu­šis.

Neį­ga­lių­jų drau­gi­jos pir­mi­nin­kė E. Kur­mie­nė ne­gai­li gra­žių žo­džių šiam nuo­sta­biam vy­riš­kam ko­lek­ty­vui, ku­ris mėgs­ta pa­šmaikš­tau­ti ir sma­giom kal­bom pa­kel­ti nuo­tai­ką. O kai už­trau­kia dai­ną, tai tie­siog už šir­dies grie­bia ir net aša­rą kar­tais iš­spau­džia.

„Diedā“ su sa­vo me­ni­ne pro­gra­ma jau spė­jo ap­lan­ky­ti ne vie­ną Lie­tu­vos mies­tą, mat vis pa­kvie­čia­mi gro­ti per šven­tes ar ki­tų ra­jo­nų neį­ga­lių­jų drau­gi­jų su­si­bū­ri­muo­se. Ne kar­tą te­ko su­da­ly­vau­ti ir Lie­tu­vos neį­ga­lių­jų drau­gi­jų me­no ko­lek­ty­vų ren­gia­ma­me kon­kur­se „Vil­ties paukš­tė“, ku­ris praė­ju­siais me­tais vy­ko Plun­gė­je.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Ves­tu­vių mu­zi­kan­tas ir vers­li­nin­kas

Kiek­vie­nas an­samb­lio na­rys trum­pai pa­pa­sa­ko­jo apie sa­ve. Va­do­vas A. Juš­ka bai­gė Klai­pė­dos Sta­sio Šim­kaus kon­ser­va­to­ri­ją – cho­ro di­ri­ga­vi­mo spe­cia­ly­bę. Gy­ve­ni­me jam te­ko iš­ban­dy­ti įvai­rių pro­fe­si­jų, bet mu­zi­ka vi­sa­da bu­vo ar­čiau­siai šir­dies.

Vy­ras 15 me­tų dir­bo mu­zi­kos pe­da­go­gu, o 1979 me­tais ap­si­gy­ve­no Plun­gė­je ir čia su­bū­rė est­ra­di­nį ko­lek­ty­vą, be to, net 25-erius me­tus bu­vo ves­tu­vių mu­zi­kan­tas. Su žmo­na su­si­lau­kė tri­jų duk­rų ir šiuo me­tu džiau­gia­si dviem anū­kais.

J. Jo­naus­ką mu­zi­ka taip pat ly­di ko­ne vi­są gy­ve­ni­mą. Jo Ana­pi­lin iš­ke­lia­vu­si su­tuok­ti­nė bu­vo Plun­gės me­no mo­kyk­los mo­ky­to­ja ir išug­dė ne vie­ną kar­tą ga­bių mo­ki­nių, įskai­tant ir sa­vo pa­čios vai­kus. Duk­ra Gin­ta­rė Sa­ba­liaus­kie­nė šiuo me­tu dir­ba Rie­ta­vo My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je for­te­pi­jo­no mo­ky­to­ja, ug­do jau­nuo­sius ta­len­tus bei ski­na lau­rus įvai­riuo­se kon­kur­suo­se. Sū­nus Juo­zas taip pat bu­vo ga­bus mu­zi­kan­tas ir tarp­tau­ti­nių akor­deo­no kon­kur­sų lau­rea­tas, bet vie­ną die­ną mu­zi­ka­vi­mą iš­mai­nė į tiks­liuo­sius moks­lus.

„Grį­žęs iš ka­riuo­me­nės pra­dė­jau šiek tiek gro­ti gi­ta­ra, tad ne­tru­kus ga­vau pa­kvie­ti­mą pri­si­jung­ti prie Sta­ne­lių kul­tū­ros na­mų mu­zi­ki­nio ko­lek­ty­vo. Anuo­met dar la­bai skep­tiš­kai žiū­rė­jau ir ne­ti­kė­jau, kad ga­li kvies­ti est­ra­di­nį an­samb­lį į sa­vo ves­tu­ves. Bet nė ne­pa­ju­to­me, kaip grei­tai ta­po­me po­pu­lia­rūs vi­so­je Že­mai­ti­jo­je ir vos spė­da­vo­me su­ktis tarp gau­sy­bės už­sa­ky­mų. Ga­liau­siai te­ko įsi­gy­ti ir rim­tes­nę mu­zi­kos apa­ra­tū­rą, kad pa­si­ro­dy­mai bū­tų aukš­tes­nės ko­ky­bės. Taip ne­ju­čia ir pra­lė­kė 25 me­tai, gro­jant ves­tu­vė­se ir ki­to­se šven­tė­se“, – pa­sa­ko­jo J. Jo­naus­kas.

Vė­liau vy­ras nė­rė į vi­siš­kai ki­tą veik­lą, Plun­gė­je ati­da­rė gė­lių sa­lo­ną. Sa­ve J. Jo­naus­kas va­di­na už­kie­tė­ju­siu žve­ju ir džiau­gia­si įspū­din­gais lai­mi­kiais, o di­džiau­sias – 14,8 kg svė­ru­si ly­de­ka.

Prieš sep­ty­ne­rius me­tus J. Jo­naus­kas pri­si­jun­gė prie Plun­gės neį­ga­lių­jų drau­gi­jos ir įsi­lie­jo į ko­lek­ty­vą.

Pla­nuo­ja steig­ti pa­ras­par­nių klu­bą

R. Gri­cius gi­mė Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je, ko­lū­kie­čių šei­mo­je, gal to­dėl nuo anks­ty­vos jau­nys­tės tu­rė­jo po­lin­kį į tech­ni­ką. Bai­gęs aš­tuon­me­tę mo­kyk­lą su­si­dū­rė su rim­to­mis svei­ka­tos pro­ble­mo­mis. Pra­si­dė­jo ke­lio­nės po gy­dy­mo įstai­gas. 1973 me­tais įsto­jo į Ma­žei­kių ra­jo­no Viekš­nių kai­mo pro­fe­si­nę mo­kyk­lą, įgi­jo me­cha­ni­za­ci­jos spe­cia­ly­bę ir pra­dė­jo dirb­ti Var­du­vos ko­lū­ky­je.

„Ta­me ko­lū­ky­je ne­ti­kė­tai pra­si­dė­jo ma­no mu­zi­ki­nė kar­je­ra. Nors gi­ta­ra mo­kė­jau gro­ti gal tik tris akor­dus, pri­si­jun­giau prie est­ra­di­nės mu­zi­kos an­samb­lio. Mu­zi­ka vi­sa­da bu­vo ma­no ho­bis, bū­da­mas gal 10-ies sa­va­ran­kiš­kai pra­mo­kau gro­ti akor­deo­nu“, – pa­sa­ko­jo mu­zi­kan­tas.

R. Gri­cius su žmo­na už­gau­gi­no net še­šis vai­kus. Šie taip pat su­si­do­mė­jo mu­zi­ka, to­dėl ne­li­ko nie­ko ki­to, kaip tik su­bur­ti šei­mi­nį an­samb­lį. Ne kar­tą Gri­cių na­muo­se lan­kė­si ko­res­pon­den­tai, šei­ma ro­dy­ta per te­le­vi­zi­ją, kvies­ta kon­cer­tuo­ti į įvai­rius ren­gi­nius. Vai­kams užau­gus ir pa­li­kus na­mus an­samb­lis iši­ro, ta­čiau da­bar Gri­ciai džiau­gia­si gau­siu bū­riu anū­kų, ku­rių skai­čiaus pa­šne­ko­vui ne­si­se­kė pri­si­min­ti. O štai proa­nū­kius tuoj pat su­skai­čia­vo – jų net ke­tu­ri.

Be­siš­ne­kant Ri­man­tas nu­ste­bi­no pra­si­ta­ręs apie sa­vo ne­tra­di­ci­nį lais­va­lai­kį. Pa­si­ro­do, per­nai, bū­da­mas 69-erių, vie­nos šven­tės me­tu jis pa­si­nau­do­jo ga­li­my­be ir iš­pil­dė sa­vo se­ną sva­jo­nę pa­skrai­dy­ti su pa­ras­par­niu. Nuo ta­da sa­ko ne­be­ga­lin­tis be šios veik­los ra­miai gy­ven­ti.

Ri­man­to GRI­CIAUS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

„Su­sir­gau šia li­ga su­si­pa­ži­nęs su vie­nu kai­my­nu, ku­ris jau skrai­do dau­giau nei de­šimt me­tų. O kai­mo šven­tės me­tu pa­ma­čiau skel­bi­mą, kvie­čian­tį iš­ban­dy­ti ekst­re­ma­lią pra­mo­gą ir už­si­re­gist­ruo­ti pa­skrai­dy­mui su mo­to skrai­dyk­le. Nuo jau­nys­tės do­mė­jau­si avia­ci­ja, tad kai pa­si­tai­kė to­kia pui­ki pro­ga, ne­ga­lė­jau jos pra­leis­ti. O da­bar bran­di­nu min­tį įsteig­ti pa­ras­par­nių klu­bą“, – at­vi­ra­vo sen­jo­ras.

Gi­ta­rą į ran­kas paė­mė po il­gos per­trau­kos

Gi­ta­ris­tas A. Be­niu­šis gi­mė ir au­go Plun­gė­je, pri­klau­sė tuo me­tu itin po­pu­lia­riai „ke­pyk­li­nių“ jau­nuo­lių gru­pei, ku­ri var­žė­si su ki­tais mik­ro­ra­jo­nų vy­rio­kais. O vė­liau, kaip ir dau­ge­lis jau­nuo­lių, iš­vy­ko į Vil­nių, mo­kė­si apie elekt­ro­che­mi­nes dan­gas. Vie­no­je iš sos­ti­nė­je vei­kian­čių ga­myk­lų tuo me­tu su­si­kū­rė an­samb­lis, ja­me A. Be­niu­šis gro­jo gi­ta­ra 10 me­tų. O vė­liau dėl as­me­ni­nių ap­lin­ky­bių su žmo­na grį­žo gy­ven­ti į gim­tą­ją Plun­gę.

Tik prieš pus­me­tį A. Be­niu­šis pri­si­jun­gė prie Plun­gės ra­jo­no neį­ga­lių­jų drau­gi­jos ir po il­gos per­trau­kos į ran­kas vėl paė­mė gi­ta­rą. Vy­riš­kis pa­sa­ko­jo ne­ga­lin­tis at­si­džiaug­ti, kad kaip se­nais ge­rais lai­kais vėl ga­li braz­din­ti gi­ta­ra.

A. Be­niu­šis kar­tu su žmo­na užau­gi­no tris vai­kus ir džiau­gia­si ke­tu­riais anū­kais. Tu­ri dar­žą, so­dą, lai­ko viš­tų. Kai yra ūpas, ga­mi­na grū­dams mal­ti skir­tus me­ta­li­nius ma­lū­nus ir šak­nia­vai­sių smul­kin­tu­vus. Šiais ran­kų dar­bo ga­mi­niais sek­ma­die­niais pre­kiau­ja Rie­ta­vo tur­gu­je.

Prie po­kal­bio ne­ga­lė­jo pri­si­jung­ti ato­sto­gau­jan­tys ki­ti du ko­lek­ty­vo na­riai: R. Pi­ne­vi­čius ir S. Šim­kus, bet apie juos ki­ti an­samb­lio na­riai at­si­lie­pė itin šil­tais žo­džiais. Kar­tu pa­si­džiau­gė, kad į ko­lek­ty­vą su­si­bū­rė ne tik ta­len­tin­gi, bet ir drau­giš­ki žmo­nės.

O kaip ir kam gi­mė min­tis an­samb­lį pa­va­din­ti to­kiu šyp­se­ną ke­lian­čiu pa­va­di­ni­mu?

Anot vy­rų, pa­va­di­ni­mas „Diedā“ ne iš pirš­to lauž­tas, o paim­tas iš gy­ve­ni­mo ir at­spin­din­tis jų kas­die­ny­bę.

„Mes vi­si tik­rą­ją šio žo­džio pra­sme esa­me die­du­kai, įko­pę į aš­tun­tą de­šim­tį. Ki­taip sa­kant – sen­jo­rai, bet ne šiaip ko­kie, o pa­šė­lę. Nė vie­nas iš mū­sų ne­no­ri­me sė­dė­ti na­muo­se, to­dėl ieš­ko­me pra­smin­gų veik­lų, sten­gia­mės į sa­vo gy­ve­ni­mus įneš­ti kuo įvai­res­nių spal­vų ir, ži­no­ma, my­li­me mu­zi­ką“, – kal­bė­jo an­samb­lio na­riai.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas