Plungės viešosios bibliotekos nuotr.– Papasakokite, kaip gimė festivalio idėja?
– Kai 2016 metų sausį pradėjau dirbti bibliotekoje, prireikė maždaug metų „apsišlifuoti“ su aplinka. Supratau, kuo ši biblioteka ypatinga, kokioje ji vietoje, kokį potencialą turi. Pamažu ėmė ryškėti mintis, kad biblioteka gali būti ne tik tradicinės kultūros skleidėja, bet ir kitokios, alternatyvios kultūros vieta – tokios, kokios dažnai Plungėje trūkdavo.
Su kolege Uršule Padagiene pradėjome kalbėtis apie tai, kad mums pačioms artimesni išskirtinesni, neįprasti kultūriniai reiškiniai. O jei mums įdomu, gal ir kitiems būtų. Pagalvojome – kam važinėti į Vilnių ar kitus didžiuosius miestus, jei galima kažką alternatyvaus atsivežti čia, į Plungę?! Taip žmonės pamažu priprastų prie kitokių dalykų.
Stebėdamos šalia tekančią Babrungo upę, sugalvojome festivalio pavadinimą – „Upė“. Prie šios idėjos ir pavadinimo prisidėjo ir šviesaus atminimo bibliotekos direktorės pavaduotoja Zita Paulauskaitė. Ji pasiūlė į Plungę pakviesti ir slemo poezijos atstovus. Tad pirmieji du festivaliai buvo labai stipriai susiję su slemo scena. Vėliau natūraliai perėjome prie muzikinių programų – pradėjo kurtis ryšiai, plėstis tinklas, atsirado daugiau galimybių ir finansavimo.
– Kaip festivalis pasikeitė nuo pirmų dienų iki šiandien?
– Festivalis per keletą metų išties stipriai pasikeitė. Pirmiausia – žmonių reakcija. Iš pradžių visi buvo gana nedrąsūs, pirmus dvejus metus susirinkdavo mažai publikos. Tuo metu festivalį dar skaidydavome į mažesnius renginius – rengdavome ciklus pagal metų laikus, nes neturėdavome reikiamo finansavimo.
Kai pradėjome gauti daugiau lėšų, atsirado galimybė statyti sceną, kviesti žinomus muzikantus. Pavyzdžiui, pas mus koncertavo Dalius Naujokaitis ir Johnatan Hafner iš Niujorko (JAV). Festivalis tapo tarptautiniu. Dabar „Upė“ jau surenka apie 500 žiūrovų. Žmonės laukia šio festivalio, visi jį žino. Ir net kai bibliotekoje organizuojame kokį netradicinį renginį, dažnai išgirstame: „Ai, tai čia toks „Upės“ stilius“, upiškas renginukas“. Pats pavadinimas tapo savotišku ženklu, kuris reiškia kokybę ir išskirtinumą.
Didžiausias mūsų pasiekimas – tai, kad šiemet „Upė“ įtraukta į Savivaldybės strateginių renginių programą. Be to, šio festivalio idėją pateikiau tarptautinei tinklaveikai – rudenį vyksiu į Japoniją pristatyti „Upės“ ir galbūt pradėti bendradarbiavimą su šiuolaikinio meno kūrėjais iš ten. Tai dar tik ateityje, bet jau dabar matosi, kaip festivalis auga ir plečiasi.
– Kaip apibūdintum festivalio dalyvį?
– Kai pradėjome organizuoti festivalį, pastebėjome – ateina kitokie žmonės. Tokie, kurių kasdien bibliotekos kieme nesutiksi. Jie atrodė lyg atsiradę iš kažkur – nematyti, išskirtiniai. Tačiau laikui bėgant vis dažniau matome ir pažįstamų veidų: senjorų klubo narius, nuolatinius skaitytojus, bendruomenės narius. Festivalis vis labiau apjungia įvairius žmones.
Man atrodo, „Upė“ vis dar siūlo netradicinius, alternatyvius dalykus, bet kartu kiekvienas gali atrasti tai, kas sujaudina ar sudomina. Smalsumas – labai stiprus motyvas. Daugelis galvoja: „Kas čia tokio bus?“ Ypač kai kviečiame menininkus, kurie žinomi didžiuosiuose miestuose, bet Plungėje dar negirdėti. Tad žiūrovų ratas išsiplėtė nuo jaunų šeimų iki senjorų. Ir tai labiausiai džiugina: festivalis nebeturi siauros nišos. Net kalbėdami apie alternatyvią kultūrą, matome, kad žmonės įsitraukia, domisi ir apie „Upę“ vieni kitiems pasakoja.
– Gal galėtum papasakoti apie Viešosios bibliotekos orkestrą? Kuo jis ypatingas?
– Tai vienas iš ypatingiausių mūsų projektų. Jis gimė iš noro burti bendruomenę per kūrybą, parodyti, kad muzikuoti gali visi, nepriklausomai nuo amžiaus ar muzikinio pasirengimo. Čia groja labai įvairūs žmonės – mokiniai, bibliotekininkai, kultūros darbuotojai, vietos gyventojai, kurie niekada anksčiau nėra stovėję scenoje ar laikę instrumento rankose.
Orkestrui vadovauja Dalius Naujokaitis – būgnininkas, kompozitorius, improvizacinės muzikos meistras, kurio ženklai ir vedimo metodika paremta intuicija ir paprastumu. Jis naudoja gestų kalbą, kuri padeda aiškiai perduoti muzikinius signalus – kada groti, kada sustoti, kada keisti ritmą ar nuotaiką. Dėl šios metodikos kiekvienas dalyvis jaučiasi saugiai, net jei nėra muzikantas. Vietoj tradicinių instrumentų dažnai naudojame ir buities objektus – nuo popieriaus šnaresio iki stiklinėse burbuliuojančio vandens. Tokie garsai skatina kūrybiškumą ir išlaisvina iš įprastų rėmų.
Šis orkestras nėra tik apie muziką. Jis apie bendrystę, pasitikėjimą, savo baimių įveikimą ir patirtį, kuri lieka ilgam. Kiekvienas koncertas – tai tarsi vienkartinis gyvas paveikslas, sukurtas kartu.
– Kokie lūkesčiai ar svajonės ateičiai, kur matote festivalio viziją?
– Kalbant apie ateitį, visada norisi svajoti atsargiai, bet aiškia kryptimi. Man svarbiausia – bendruomenė. Norėčiau, kad „Upės“ festivalyje dar aktyviau dalyvautų vietos kūrėjai. Pastaruoju metu atrodo, kad jų mažiau girdime, bet juk menas gimsta ne tik sostinėse. Labai norėtųsi įtraukti vietinius mėgėjus, kuriems rūpi kitokia muzika, alternatyvūs menai. Norėtųsi sujungti profesionalų ir mėgėjišką meną – kad jie vieni iš kitų mokytųsi, dalintųsi.
Trečius metus iš eilės organizuojamas improvizacinio orkestro pasirodymas – puikus pavyzdys, kaip bendruomenė gali įsitraukti. Kai žmonės tampa ne tik stebėtojais, bet ir kūrėjais, atsiranda visai kitas patyrimas, gilesnis ryšys, o pats festivalis tampa prasmingesnis.
Savo vizijoje matau ir platesnius horizontus – tarptautinį bendradarbiavimą, pavyzdžiui, su Japonijos menininkais. Norėčiau, kad „Upė“ taptų trijų dienų festivaliu, kad apie jį sužinotų daugiau žmonių iš viso regiono – ne tik iš Plungės, bet ir iš Telšių, Klaipėdos.
Ir dar viena svajonė – kurti instaliacijas, kurios išliktų ilgesniam laikui, ne tik trims festivalio dienoms. Jos galėtų džiuginti lankytojus visą vasarą, skleisti meno dvasią net ir tada, kai scena jau nurimsta.
– Koks bus šių metų festivalis?
– Šiemet „Upė“ bus ypatinga. Programa truks dvi dienas, o tema – pauzė. Beje, mūsų festivaliai vadinami „neskubėjimo“ festivaliais. Jau nuo pat pirmosios „Upės“ mes kvietėme stabtelėti. Taigi ir šiemet primename, kad turime neskubėti gyventi, o ne lėkti strimgalviais, kaip paratuoju metu esame įpratę. Norime pakviesti truputį sustoti, atsikvėpti, pradėti tekėti nuo ramesnės, lengvesnės bangos. Todėl pirmoji diena skirta parodoms ir performansams – tarsi įžanga, įkvėpimas prieš antrąją, muzikinę dieną.
Festivalį atidarysime žygiuodami per Plungės Laisvės alėją – bet tegul smulkmenos lieka staigmena. Tą pačią dieną atversime net kelias parodas – Dariaus Jurevičiaus, Arūno Kulikausko, Elenos Laurinavičiūtės – bei stebėsime Liucijos Teodoros Mikučionytės, Kristinos Švenčionytės ir Artūro Ustinovo performansą.
Antrąją dieną nersime į gilesnį srautą – džiazo improvizacijas ir muzikines programas. Simboliškai sugrįšime į pirmojo festivalio atidarymo vietą – dviejų būgnininkų pasirodymas „Pause“ abiejuose upės krantuose pažymės šį sugrįžimą. Tęsiant programą, laukia Viktorijos Juzefos Venckutės meninės instaliacijos „Miesto replika“ pristatymas, grupės „Meškaragis“ pasirodymas, o vėliau – netikėtumais alsuojantis trio: Marius Mockevičius, Rokas Kašėta ir Dalius Naujokaitis. Kulminacijai – Plungės viešosios bibliotekos orkestras, kaip visada įtraukiantis, gyvas ir unikalus.
Ir dar viena graži žinia – šiemet kuriame tiltą tarp Dzūkijos ir Žemaitijos. Su festivalio „Aritmija“ organizatoriumi Algimantu Černiausku susipažinome per „Upę“, o dabar susijungiame festivalių mainais: jie atvyksta pas mus su savo programa, o mūsų bibliotekoje gimęs orkestras važiuos pasirodyti į „Aritmiją“ Merkinėje. Tai didelis žingsnis – kai regioniniai, nedideli festivaliai susijungia, auga bendruomenės, dalijamasi idėjomis ir kūrybinėmis erdvėmis.
Ir visa tai prasideda čia – nuo bibliotekos, kuri dovanoja žmonėms ne tik knygas, bet ir galimybę kurti, improvizuoti ir būti kartu.
