Kū­ry­ba – bū­das mąs­ty­ti apie pa­sau­lį

Mo­ni­kos DOMB­RAUS­KY­TĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Kū­ry­bi­nio įkvė­pi­mo se­mia­si gam­to­je

Vi­sa M. Domb­raus­ky­tės šei­ma ki­lu­si iš Plun­gės kraš­to, tad ir sa­ve mo­te­ris lai­ko tik­ra že­mai­te ir džiau­gia­si kiek­vie­na ga­li­my­be su­grįž­ti į gim­ti­nę.

Nuo ma­žų die­nų Mo­ni­ka sa­ve pri­si­me­na kaip la­bai mąs­lų, jaut­rų, kū­ry­biš­ką ir gam­tą my­lin­tį vai­ką.

„Iki šiol pa­me­nu, kiek daug ma­lo­nu­mo man teik­da­vo ty­ri­nė­ti au­ga­lus, ak­me­nis, ka­si­nė­ti že­mę. Kar­tą tė­čio iš­kas­to­je duo­bė­je ra­dau mo­lio. Man ta­da bu­vo ko­kie 9 me­tai, bet tą nuo­sta­bą, kad že­mės grums­tas pa­klūs­ta ma­no pirš­tams, pa­me­nu iki šiol. Daug pieš­da­vau, tad tė­vai nu­ve­dė ma­ne į Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lą, už ką esu la­bai jiems dė­kin­ga.“
Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Žemaitis“ 2025 m. rugpjūčio 05 d. numeryje (Nr. 59).

Mo­ni­kos DOMB­RAUS­KY­TĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Mo­ni­kos DOMB­RAUS­KY­TĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Mo­ni­kos DOMB­RAUS­KY­TĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Mo­ni­kos DOMB­RAUS­KY­TĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.