Me­no pus­ry­čiai

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Vi­sam pro­ce­sui va­do­va­vo iš Es­ti­jos at­vy­ku­si me­ni­nin­kė Kal­li Pi­kas – cho­reog­ra­fė, ta­py­to­ja, šo­kė­ja ir šo­kio mo­ky­to­ja. Gau­siai su­si­rin­ku­sių per­for­man­so da­ly­vių vi­sų pir­ma ji pa­pra­šė už­ra­šy­ti po sa­vo mėgs­ta­mą mu­zi­kos kū­ri­nį. Skam­bant šiems kū­ri­niams, vi­si kvies­ti tru­pu­tį pa­ju­dė­ti, imi­tuo­jant po­ri­nin­ko pa­si­rink­tus ju­de­sius, at­lik­ti ki­tas imp­ro­vi­za­ci­nes už­duo­tis.

Na, o ta­da im­ta­si ta­py­bos. Tie­sa, prieš tai me­ni­nin­kė at­li­ko ne­di­de­lį ty­ri­mą ir pa­pra­šė vi­sų įvar­din­ti po mėgs­ta­miau­sią spal­vą. Tarp įvar­din­tų spal­vų daž­niau­siai kar­to­jo­si mė­ly­na, vio­le­ti­nė ir gel­to­na, tad nu­spręs­ta ta­py­ti bū­tent šio­mis spal­vo­mis.

Bend­rą kū­ry­bi­nį re­zul­ta­tą ga­li­ma iš­vys­ti Vie­no kū­ri­nio ga­le­ri­jo­je Se­na­mies­čio aikš­tė­je. O „Že­mai­tis“ K. Pi­kas tei­ra­vo­si, ar per­for­man­sas pa­vy­ko.

– Ar pir­mą kar­tą vie­ši­te Lie­tu­vo­je?

– Kaip me­ni­nin­kė – pir­mą. Esu čia vie­šė­ju­si su sa­vo vy­ru kaip tu­ris­tė, ta­čiau sa­vo me­ni­nį pro­jek­tą Lie­tu­vo­je ir ap­skri­tai už­sie­nio ša­ly­je įgy­ven­di­nau pir­mą kar­tą.

– Ar pa­vy­ko įgy­ven­din­ti sa­vo su­ma­ny­mą iki ga­lo?

– Ma­no už­duo­tis bu­vo įtrauk­ti vi­sus į pro­ce­są. Bu­vo ir to­kių, ku­rie vi­są vyks­mą ste­bė­jo iš ša­lies, ir tai ir­gi ge­rai – nė­ra jo­kios prie­vo­lės ak­ty­viai da­ly­vau­ti. Man pa­čiai tai bu­vo ne­ma­žas iš­ban­dy­mas, nes ne­ži­no­jau, ko­kia pub­li­ka ateis, ar žmo­nės bus gir­dė­ję apie pa­čią už­duo­tį, kas jų lau­kia. Su­si­ta­rėm su To­mu (To­mas Da­ni­le­vi­čius, Vie­no kū­ri­nio ga­le­ri­jos įkū­rė­jas – aut.), kad ren­gi­nio skel­bi­me ne­nu­ro­dy­si­me, jog per­for­man­se bus ir šo­kio ele­men­tų, nes žmo­nes pa­pras­tai gąs­di­na kvie­ti­mas vie­šai pa­šok­ti.

– Vis dėl­to dau­giau ar ma­žiau vi­si įsi­trau­kė, net ir kvie­ti­mą pa­šok­ti dau­ge­lis priė­mė en­tu­zias­tin­gai.

– Iš tik­rų­jų, ir la­bai džiau­giuo­si dėl to. Vi­są gy­ve­ni­mą aš pa­ti la­bai bi­jo­jau vie­šai šok­ti, to­dėl pil­nai su­pran­tu tuos, ku­rie pa­si­rin­ko pro­ce­są ste­bė­ti iš ša­lies, pa­tys į jį neį­sit­rauk­da­mi. Tai ir­gi tam tik­ras da­ly­va­vi­mo bū­das.

– Sa­vo kū­ry­bo­je ap­jun­gia­te skir­tin­gas me­no ša­kas: šo­kį, dai­na­vi­mą, ta­py­bą, vai­dy­bą. Ko­dėl jums svar­bus toks tarp­dis­cip­li­niš­ku­mas?

– Vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą su­kau­si tarp dvie­jų sri­čių: šo­kio ir ta­py­bos. Iš pra­džių bai­giau šo­kio aukš­tą­ją mo­kyk­lą, vė­liau – dai­lės. Ir il­gą lai­ką bu­vau ka­muo­ja­ma sa­vo­tiš­ko kal­tės jaus­mo, kad blaš­kau­si tarp šių dvie­jų sri­čių, ne­skir­da­ma pa­kan­ka­mai dė­me­sio ir lai­ko nei vie­nai, nei ki­tai. Pa­me­nu, ma­no ba­le­to dės­ty­to­ja ra­gi­no ma­ne liau­tis blaš­ky­tis ir at­si­dė­ti ba­le­tui. O man pa­čiai vis at­ro­dė, kad tu­riu dar aug­ti, dar dau­giau stu­di­juo­ti, mo­ky­tis, kol ra­siu at­sa­ky­mą į klau­si­mą, ku­riuo ke­liu pa­suk­ti. Bet sy­kį su­sap­na­vau sap­ną, kur kaž­koks bal­sas man pa­sa­kė – tu jau pa­kan­ka­mai mo­kei­si, da­bar da­lin­kis sa­vo ži­nio­mis su ki­tais.

Taip 2020 me­tais at­si­ra­do ma­no šo­kio ir me­no stu­di­ja „Kal­lid ja Pai“, ku­rio­je per šo­kį, ta­py­bą, dai­na­vi­mą, ga­lų ga­le – per bend­ra­vi­mą ir bu­vi­mą ka­ru ku­riu sau­gią ir jau­kią erd­vę kiek­vie­no kū­ry­biš­ku­mui skleis­tis.

– Dir­ba­te dau­giau su vai­kais ar ir su suau­gu­siai­siais?

– Ir su vai­kais, ir su suau­gu­siai­siais. Ve­du už­siė­mi­mus ir se­ne­lių glo­bos na­muo­se. Kiek­vie­na am­žiaus gru­pė rei­ka­lau­ja tam tik­ro priė­ji­mo. Pa­vyz­džiui, se­nu­kai ne­ga­li smar­kiai įsi­trauk­ti į šo­kio da­lį, bet už­ten­ka ir to, kad pa­siū­buo­ja ran­ko­mis ar­ba pa­kil­no­ja pe­čius – tai ir­gi ju­de­sys.

– Ką pa­ste­bė­jo­te per­for­man­so Plun­gė­je me­tu – ar lie­tu­vių pub­li­ka smar­kiai ski­ria­si nuo es­tų?

– Sa­ky­čiau, tiek lie­tu­viai, tiek es­tai yra la­bai pa­na­šūs. Vi­si vie­no­dai iš pra­džių jau­čia­si ne­jau­kiai, ypač pa­pra­šy­ti pa­šok­ti. Gal­būt čia bend­ras bal­tų bruo­žas. Kai ku­riuo­se sa­vo už­siė­mi­muo­se kvie­čiu pub­li­ką ir pa­dai­nuo­ti, bet čia nu­spren­džiau at­si­sa­ky­ti šio ele­men­to, kad dar la­biau neiš­gąs­din­čiau su­si­rin­ku­sių­jų.

– Plun­gė­je jū­sų at­lik­tas per­for­man­sas bu­vo Vie­no kū­ri­nio ga­le­ri­jos pro­jek­to „Praė­jus Čiur­lio­niui“ da­lis. Kaip ma­no­te, jei Čiur­lio­nis bū­tų da­ly­va­vęs šia­me ren­gi­ny, ką bū­tų pa­sa­kęs apie jį.

– Ge­ras klau­si­mas (juo­kia­si – aut.). Ma­nau, jis bu­vo va­kar kar­tu su mu­mis, nes žmo­gus gy­vas tol, kol gy­vas pri­si­mi­ni­mas apie jį. Tie­są pa­sa­kius, apie Čiur­lio­nį iki tol nie­ko ne­ži­no­jau. Pra­dė­jau do­mė­tis juo su­lau­ku­si To­mo kvie­ti­mo at­vyk­ti į Plun­gę ir su­da­ly­vau­ti šia­me pro­jek­te. Man pa­da­rė įspū­dį jo, kaip kū­rė­jo, vi­sa­pu­siš­ku­mas.

– Ta pra­sme esa­te kaž­kuo pa­na­šūs: sa­vo kū­ry­bo­je jūs in­teg­ruo­ja­te ta­py­bą ir šo­kį, o M. K. Čiur­lio­nis ir ta­pė, ir kū­rė mu­zi­ką.

– Sma­gu tą gir­dė­ti (juo­kia­si – aut), ačiū. Mes kiek­vie­nas sa­vy­je tu­ri­me neiš­ma­tuo­ja­mus kū­ry­bi­nius klo­dus. Ir tai ypač leng­va pa­ste­bė­ti bend­rau­jant su vai­kais. Ta­čiau au­gant tas kū­ry­biš­ku­mas pa­si­sle­pia kaž­kur gi­liai gi­liai, tam­pa­me sa­vik­ri­tiš­ki, bi­jo­me pieš­ti, šok­ti, dai­nuo­ti, nes gal­vo­je vis kir­ba min­tis – ką ki­ti pa­sa­kys. Ma­no tiks­las ir pa­grin­di­nė už­duo­tis yra pa­dė­ti žmo­nėms nu­til­dy­ti sa­vy­je tą kri­ti­ko bal­są, su­kur­ti erd­vę skleis­tis kiek­vie­no kū­ry­bi­niam pra­dui.