Visai netrukus, vasario 24 dieną, bus minimos jau trečiosios karo Ukrainoje metinės. Pasitikdami šią sukaktį kalbėjomės su seserimis Ola Yaroshenko ir Viktorija Osypenko, kurios tik prasidėjus karui pabėgo iš savo gimtojo miesto Černihivo ir apsistojo Plungėje.
– Papasakokite, kaip prisimenate karo pradžią?
Ola: – 2022-ųjų kovo 15-ąją turėjome susirinkti prie vienos mokyklos Černihive. Buvo labai daug žmonių. Stovėjau su dukra ilgoje eilėje ir nežinojau, ko tikėtis. Buvome tik informuoti pasiimti būtiniausius daiktus. Turėjome kuprinę, kurioje buvo vaistai, pinigai, užkandis ir keletas rūbų. Tada viena moteris mums pasakė, kad autobuse yra vieta mamai su vaiku. Įsėdome į tą autobusą. Pradėjome važiuoti. Kur, kaip, kas – nieko nežinojome. Riedėjo ašaros, bet reikėjo būti stipriai dėl dukros. Paskui paaiškėjo, kad važiuojame į Kyjivą. Kelionė truko aštuonias valandas vietoj pusantros. Stojome retai, tik nueiti į tualetą. Tas kelias buvo pavadintas „gyvenimo keliu“.
Važiuojant girdėjosi sprogimai. Vaiką raminau, sakydama, kad nesijaudintų, kad čia mūsų kariai dirba. Bandžiau išlikti stipri ir pozityvi dėl septynmetės dukters.
Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Žemaitis“ 2025 m. vasario 25 d. numeryje (Nr. 16).