Neįp­ras­tą au­gin­ti­nį te­ko sau­go­ti nuo la­pių, ap­gin­ti nuo žmo­gaus

Ar­tū­ro SER­VE­TAUS­KO nuo­tr.

Ar­tū­ro SER­VE­TAUS­KO nuo­tr.

A. Ser­ve­taus­kas „Že­mai­čiui“ pa­sa­ko­jo ger­viu­ką vie­ną ry­tą ra­dęs sa­vo so­dy­bo­je, prie viš­tų ap­tva­ro. Ne­ži­nia, ko­dėl jis nu­kly­do nuo sa­vo bū­rio, ta­čiau nuo ta­da nie­kur to­li nuo Ser­ve­taus­kų so­dy­bos ne­si­trau­kia.

Glau­diš­kis sa­kė, kad ger­vės to­se apy­lin­kė­se – ne nau­jie­na. Ne­to­li te­ka Kirkš­nuo­pio upe­lis, ap­link jį – už­lie­ja­mos pie­vos ir krū­my­nai. Juo­se, spė­ja pa­šne­ko­vas, ger­vės ir pe­ri, su­tuok­ti­niai ry­tais gir­di jas kly­kau­jant.

A. Ser­ve­taus­kas spė­lio­ja, kad pas juos už­kly­du­sio ger­viu­ko tė­vai ga­lė­jo žū­ti ar­ba tu­rė­jo sku­biai pa­si­ša­lin­ti iš apy­lin­kių, iš­ti­kus ko­kiai bė­dai. Vie­nas li­kęs gal sprin­džio dy­džio paukš­te­lis už­kly­do pas Ser­ve­taus­kus ir čia pa­si­li­ko.
Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Žemaitis“ 2025 m. rugpjūčio 19 d. numeryje (Nr. 63).