Plas­ti­ko ka­ra­lystės įkai­tai

Aną­dien kai­mo par­duo­tuvė­je pie­tums miš­rainės nu­si­pirkęs vy­ru­kas, dir­ban­tis kaž­kur ne­to­lie­se sta­ty­bo­se, pyk­telė­jo, kad par­davė­ja ne­ra­do nei vien­kar­ti­nio šaukš­to, nei ša­kutės. Žmo­gui ne­bu­vo juo­kin­ga – ar at­suk­tu­vu tą miš­rainę kabins?
O iš tikrųjų tai ne par­davė­jos kaltė. Eu­ro­pos Par­la­men­to spren­di­mu vien­kar­ti­niais plas­ti­ki­niais sta­lo in­dais ir įran­kiais pre­kiau­ti draud­žia­ma. Draud­žiamųjų sąra­še – ir ausų krapš­tu­kai, ba­lionų laz­delės, iš po­lis­ti­re­no putp­las­čio pa­ga­min­tos mais­to ir gėrimų pa­kuotės bei in­dai, ok­so-deg­ra­duo­jan­čio plas­ti­ko ga­mi­niai. Be to, ci­ga­re­čių filtrų ga­min­to­jams teks ap­mokė­ti iš­lai­das nuo­rūkų su­rin­ki­mo sis­te­moms dieg­ti. At­sa­ko­mybės dėl sa­vo par­duo­da­mos pro­duk­ci­jos su­rin­ki­mo turės im­tis ir plas­ti­ki­nių žve­jy­bos reik­menų ga­min­to­jai.

Be šaukš­to ne­lik­si­me
Eu­ro­pos Par­la­men­to spren­di­mas ne­reiš­kia, kad to­kių mums įprastų ir pa­to­gių kas­die­nių daiktų nuo šių metų teks vi­sai at­si­sa­ky­ti. Jais galė­si­me ir to­liau nau­do­tis, tik ki­to­kiais – pa­ga­min­tais iš eko­lo­giškų ir bios­kaid­žių med­žiagų.
Nau­jos kar­tos ga­mi­niams jau ir da­bar nau­do­ja­mas krak­mo­las, bam­bukų, pluoš­ti­nių ka­na­pių, rapsų alie­jus, cuk­ra­nend­rių išs­pau­dos, šiau­dai, pal­mių la­pai, per­dirb­tas po­pie­rius ir ki­to­kios or­ga­ninės kilmės med­žia­gos. Iš jų pa­ga­mintų daiktų jau ga­li­ma įsi­gy­ti ir Lie­tu­vo­je, tie­sa, la­biau in­ter­ne­tinė­se nei įpras­to­se par­duo­tuvė­se.
Grai­kiš­kai „plas­tes“ reiš­kia „lip­dan­tis“. Tai po­li­me­rinė med­žia­ga, 160–250 laips­nių tem­pe­ratū­ro­je tam­pan­ti elas­tiš­ka. Plas­ti­kas ta­po ne­pa­mai­no­mu mūsų gy­ve­ni­mo pa­ly­do­vu, nau­do­ja­mu, pra­ktiš­kai, vi­sur, ir jei tektų jo vi­siš­kai at­si­sa­ky­ti, mūsų pa­to­gi bui­tis nea­be­jo­ti­nai su­griūtų.
Ne­lai­mei, dėl mūsų at­sai­naus ir neat­sa­kin­go var­to­to­jiš­ko po­žiū­rio plas­ti­ku jau vi­siš­kai už­teršė­me Žemę ir van­de­nis. Tiesą sa­kant, plas­ti­ko ir jo mik­ro­da­le­lių da­bar yra vi­sur – ore, van­de­ny­je, dir­vo­že­my­je, mūsų mais­te ir mūsų kūnuo­se. Ma­žin­da­mos šią taršą, Eu­ro­pos Sąjun­gos narės, be kitų prie­mo­nių, iki 2029 m. turės su­rink­ti iki 90 pro­c. visų plas­ti­ki­nių bu­te­lių. Be to, įsi­pa­rei­go­ta ga­mi­nant juos į su­dėtį įtrauk­ti bent ket­vir­ta­dalį (o iki 2030 m. – jau ir treč­dalį) bios­kaid­žių med­žiagų.
Skai­čiuo­ja­ma, kad iki 2030 m. šios Eu­ro­pos Par­la­men­to priim­tos pa­tai­sos eko­lo­gi­jai da­romą žalą turėtų su­ma­žin­ti 22 mi­li­jar­dais eurų.
Plas­ti­kas iš­gelbė­jo dramb­lius
Ra­šy­to­jas Jo­seph Con­rad ro­ma­ne „Tam­sos šir­dis“ pa­vaiz­da­vo maž­daug 50-ies tūkst. dramb­lių sker­dy­nes, su­reng­tas dėl šių gyvūnų il­čių.
Dramb­lio kau­las bu­vo XIX a. plas­ti­kas. Iš jo bu­vo da­ro­ma vis­kas – pa­puo­ša­lai, inst­ru­men­tai, ant­ka­pi­niai kry­že­liai, šu­kos, sa­gos, mu­zi­kos inst­ru­men­tai, dantų pro­te­zai ir vaikų žais­lai. Ta­čiau dramb­lių dras­tiš­kai mažė­jo, todėl stam­biau­sia JAV bi­liar­do ka­muo­liukų ga­min­tojų kom­pa­ni­ja pa­si­ūlė did­žiulę pi­ni­ginę pre­miją tam, kas su­kurs sin­te­tinį dramb­lio kau­lo pa­kai­talą.
Che­mi­kas John Hyatt 1870 m. su­kūrė pirmą sin­te­tinę med­žiagą. Bet iš jos pa­ga­min­ti ka­muo­liu­kai nuo smūgio kar­tais sprog­da­vo. Pri­reikė dar ke­lių de­šimt­me­čių ir 1907-ai­siais Leo Bae­ke­land su­kūrė ba­ke­litą – pirmą sin­te­tinį plas­tiką, ku­ris ir at­vėrė du­ris į tai, kur gy­ve­na­me šian­dien, – į plas­ti­ko ka­ra­lystę.
Žu­do ne tik van­de­nynų fauną
Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos ty­ri­mo duo­me­ni­mis, dau­giau kaip 80 pro­c. van­de­nynų šiukš­lių su­da­ro plas­ti­kas. Jo kas­met į Eu­ro­pos van­de­nis pa­kliū­va apie 150 tūkst. tonų, o pa­sau­lio van­dens tel­ki­niuo­se kas­met nu­gu­la net apie 8 mi­li­jo­nai tonų įvai­raus plas­ti­ko.
Plas­ti­ko ga­mi­nius vėjas la­bai grei­tai nu­bloš­kia to­lyn, per­ne­ša iš vie­no že­my­no į kitą, net į ne­gy­ve­na­mas sa­las. Jie dūlėja il­gai, pa­vyzd­žiui, vien­kar­ti­nis ka­vos puo­de­lis suy­ra per 50 metų, aliu­mi­ninė alaus skar­dinė – per 200, plas­ti­ko bu­te­lis ir vai­ko saus­kelnės – per 450 metų, o žve­jy­bos va­las – net per 600 metų. Dėl to plas­ti­ko at­lie­kos kau­pia­si, iš jų sąnašų van­de­ny­nuo­se for­muo­ja­si atski­ros sa­los.
Nuo to, nea­be­jo­ti­nai, la­biau­siai nu­ken­čia van­de­nynų ir jūrų gyvū­ni­ja. Štai vie­no nu­gai­šu­sio ban­gi­nio pil­ve bu­vo ras­ta net 80 plast­ma­si­nių pir­ki­nių mai­še­lių. Plas­ti­ko ran­da­ma žu­vy­se, paukš­čiuo­se, net vėžliuo­se. Kas­met, pri­si­riję van­de­ny­nuo­se drei­fuo­jan­čių plast­ma­si­nių šiukš­lių, žūsta tūkstan­čiai di­des­nių ir ma­žes­nių pa­darų. Ir­da­mi plas­ti­ko ga­mi­niai su­tru­pa į vis ma­žes­nius ga­ba­liu­kus, šie – į mik­rop­las­ti­ko da­le­les, ku­rias pra­ry­ja žu­vys ir ki­ta smul­kio­ji van­dens gyvū­ni­ja. Ne­ma­ža jos da­lis at­si­du­ria ant mūsų sta­lo. Tai reiš­kia, kad neat­sa­kin­gai iš­mestą plas­tiką iš da­lies pa­tys ir su­val­go­me.
Jo pa­si­tie­kia­me ir su mėsa bei pie­nu, nes plas­ti­ko mik­ro­da­lelės su van­de­niu ir pa­ša­rais pa­ten­ka į mais­tui var­to­jamų gyvūnų ra­cioną. Tad jei kur nors neat­sa­kin­gai nu­trenkė­me šie­no ri­ti­nio pa­kuotę ar pir­ki­nių mai­šelį, ne­nu­mo­ki­me ran­ka – jie su­grįš ant mūsų sta­lo.
Moks­li­niai ty­ri­mai gąsdi­na
Į mūsų kūnus pa­te­ku­sios mik­rop­las­ti­ko da­lelės ken­kia svei­ka­tai bei ma­ži­na rep­ro­duk­cinę ga­lią. Tą sa­vo ty­ri­mais pa­tvir­ti­no Shan­na H. Swan – vie­na iš žy­miau­sių pa­sau­lio ap­lin­kos ir rep­ro­duk­ci­jos epi­de­mio­lo­gių, ap­lin­kos me­di­ci­nos ir vi­suo­menės svei­ka­tos pro­fe­sorė iš Niu­jor­ko (JAV). Ji nag­rinė­ja ap­lin­kos po­vei­kio, tuo pa­čiu – ir fta­latų bei bis­fe­no­lio A – įtaką vyrų bei mo­terų rep­ro­duk­ci­nei svei­ka­tai ir vaikų nervų sis­te­mos vys­ty­mui­si.
Bis­fe­no­lio (BPA) yra dau­ge­ly­je pre­kių: daug­kar­ti­nio nau­do­ji­mo sta­lo reik­me­ny­se ir plas­ti­ki­niuo­se bu­te­liuo­se, spor­to įran­go­je, kom­pak­ti­niuo­se dis­kuo­se. Epok­si­dinė­mis der­vo­mis, ku­rių su­dėty­je yra BPA, den­gia­ma van­den­tie­kio vamz­dynų ir mais­to bei gėrimų skar­di­nių vi­dinė pusė. Dėl to prail­gi­na­ma pro­duktų ga­lio­ji­mo trukmė bei pa­ša­li­na­mas me­ta­lo sko­nis. Be to, ši med­žia­ga nau­do­ja­ma ter­mog­ra­fi­nio po­pie­riaus ga­my­bo­je, jos yra par­duo­tu­vių če­kiuo­se ir vie­šo­jo trans­por­to bei au­to­mo­bi­lių stovė­ji­mo bi­lie­tuo­se.
Pro­fe­sorės Shan­nos H. Swan duo­me­ni­mis, vyrų vai­sin­gu­mui ypač ken­kia plas­ti­ko ga­my­bo­je nau­do­ja­mi fta­lio rūgšties es­te­riai-fta­la­tai. Šie che­mi­ka­lai pa­de­da re­gu­liuo­ti plas­ti­ko elas­tin­gumą, skaid­rumą ir at­spa­rumą ap­lin­kai. Nors dėl ži­no­mo nei­gia­mo po­vei­kio fta­la­tai yra ri­bo­ja­mi, jų yra vi­sur – nuo vien­kar­ti­nių pa­kuo­čių iki mūsų kas­dien nau­do­jamų daiktų. Moks­li­niai ty­ri­mai ro­do, kad fta­la­tai ken­kia hor­monų pu­siaus­vy­rai ir ga­li su­kel­ti daug įvai­rių svei­ka­tos su­tri­kimų – nuo dia­be­to iki ne­vai­sin­gu­mo. Vai­kams jie pa­vo­jin­gi dėl su­si­rgimų ast­ma, be­si­lau­kian­čioms mo­te­rims – dėl vai­siaus vys­ty­mo­si pa­žei­dimų.
Mais­to pro­duk­tuo­se fta­latų pa­si­tai­ko dėl įvai­rių prie­žas­čių, pa­vyzd­žiui, me­cha­ni­zuo­tai mel­žiant kar­ves jie, iš­tirpę pie­no rie­ba­luo­se, į pieną pa­ten­ka iš mel­ži­mo apa­ratų vamzd­žių.
Įdo­mu­mo dėlei – kas­met pa­sau­ly­je pa­ga­mi­na­ma apie 8,4 mln. tonų fta­latų, Eu­ro­po­je – apie 1,5 mln. tonų.
Ver­ta per­žiūrė­ti spin­tas
Įvai­rių rūšių teks­tilė – neat­sie­ja­ma mūsų kas­die­nio gy­ve­ni­mo pa­ly­dovė. Ne­ma­žai jos ga­mi­na­ma nau­do­jant no­nil­fe­no­le­tok­si­la­tus (NPE), ku­rie ypač pa­vo­jin­gi ap­lin­kai bei van­dens or­ga­niz­mams. Skal­biant teks­tilės ga­mi­nius, šių med­žiagų pa­ten­ka į ap­linką.
Dėl ža­los ap­lin­kai šiai med­žiagų gru­pei tai­ko­mas ap­ri­bo­ji­mas, o nuo šių metų va­sa­rio 3 d. teks­tilės ga­mi­niams, ku­rių su­dėty­je NPE yra dau­giau nei nu­sta­ty­ta ri­ba ir ku­riuos ga­li­ma skalb­ti van­de­ny­je, pa­teik­ti į rinką draud­žia­ma.
Tad me­tas per­žiūrė­ti spin­tas ir at­si­kra­ty­ti „ne­sveikų“ dra­bu­žių ir daiktų, ko­kie švelnūs, ma­lonūs ar mie­li jie be­būtų. Ar šios med­žia­gos yra vie­na­me ar ki­ta­me teks­tilės ga­mi­ny­je, nu­ro­do­ma ga­mi­nio eti­ketė­je. Ro­dos, be rei­ka­lo Lie­tu­vo­je būsi­me pa­miršę au­gin­ti li­nus ir karš­ti vilną.
Nuorū­kos – ne tik įky­ri šiukšlė
Apy­tiks­liai pa­sau­ly­je per me­tus nu­per­ka­ma apie 6,5 tri­li­jo­nai ci­ga­re­čių, ar­ba apie 18 mi­li­jardų kas­dien. Tai reiš­kia, kad jas surū­kius, lie­ka tiek pat nuo­rūkų su ci­ga­re­čių filt­rais. Ma­no­ma, kad tik treč­da­lis jų at­si­du­ria šiukš­lių dėžėse – ki­ti du treč­da­liai nu­me­ta­mi, kur pa­puolė.
Ci­ga­re­čių filt­rai nėra šiaip sau ne­kal­ta įky­ri šiukšlė, bet ap­lin­kai la­bai tok­siš­ka at­lie­ka.  Jie ga­mi­na­mi iš ce­liu­liozės ace­ta­to, ku­ris deg­ra­duo­ja il­gai, be to, vie­no filt­ro iri­mo pro­duk­tai už­ter­šia apie ku­binį metrą van­dens. At­sai­niai bet kur nu­mes­ta nuo­rūka išs­ki­ria į ap­linką ni­ko­ti­no, sun­kiųjų me­talų, kitų nuo­dingų che­mi­nių jun­gi­nių.
Todėl Eu­ro­pos Par­la­men­tas ci­ga­re­čių filtrų ga­min­to­jus įpa­rei­go­jo ap­mokė­ti nuo­rūkų su­rin­ki­mo sis­temų die­gi­mo iš­lai­das, o ci­ga­re­čių ga­min­to­jai ant pa­ke­lių turės už­ra­šy­ti įspėji­mus apie ap­lin­kai su­ke­liamą taršą.
Kai ku­rio­se ša­ly­se te­ko ma­ty­ti spe­cia­lias šiukš­lių dėžes nuo­rūkoms. Ar mums jų reikės ir ka­da at­si­ras – neaiš­ku. O gal rūka­liai ap­si­gal­vos ir Plungė taps pir­muo­ju nerū­kan­čiu ša­lies ra­jo­nu!?