Tunų salotos su avokado užtepėle (IV d.)

Įvai­rių sta­tis­ti­kos šal­ti­nių duo­me­ni­mis, per me­tus kiek­vie­nas mūsų su­var­to­ja­me apie 14 ki­log­ramų pal­mių alie­jaus. At­ro­do, turė­tu­me tuo pa­si­džiaug­ti, nes au­ga­linės kilmės rie­ba­lai, sa­ko, svei­kes­ni nei šimt­me­čius įpras­tai nau­do­ti kiau­lių tau­kai, svies­tas ar ki­ti gy­vu­linės kilmės rie­ba­lai. Tik pal­mių alie­jaus ga­my­ba jau se­no­kai per­žengė tva­raus ūki­nin­ka­vi­mo ri­bas ir ta­po pa­vo­jin­gu, ne­to­le­ruo­ti­nu, ap­linką nio­ko­jan­čiu vers­lu.



Pal­mių aliejų švei­čia­me ki­bi­rais

„Be­veik cent­ne­rio pal­mių alie­jaus ar­ba po po­rą ki­birų kiek­vie­nam per me­tus ma­no trijų as­menų šei­ma tik­rai ne­su­var­to­ja“, – stebė­jau­si ir pik­ti­nau­si, ana­li­zuo­da­ma minė­tus sta­tis­ti­kos duo­me­nis. „Gal ten, kaž­kur Af­ri­ko­je, tur­tin­go­je pal­mių, tie ke­li ki­bi­rai kiek­vie­nam per me­tus ir su­si­da­ro, bet tik ne pas mus“, – mąsčiau tuo me­tu už­kand­žiau­da­ma gard­žiais „Biržų duo­nos“ šiau­de­liais.
Žvilgt į šio skanės­to su­dėtį – pal­mių alie­jus. Per­žiūrė­jau ke­lių kitų na­muo­se esan­čių mais­to pa­kuo­čių už­ra­šus. Be­veik vi­suo­se bu­vo ma­giš­ki žod­žiai „au­ga­li­niai rie­ba­lai“.  Po šiuo bend­ru pa­va­di­ni­mu gud­ri mais­to pra­monė su­ge­ba pa­slėpti daug ką,  daž­niau­siai – pal­mių aliejų.
Tie­sa, sąži­nin­ges­ni ga­min­to­jai nu­ro­do vie­no ar ki­to ga­mi­nio su­dėty­je esant rapsų ar­ba saulėgrąžų alie­jaus, ta­čiau tai pa­si­tai­ko re­tai. Uni­ver­sa­liųjų au­ga­linės kilmės rie­balų yra vi­sur – duo­no­je ir sal­dai­niuo­se, mui­le ir žvakė­se, įvai­rio­je kos­me­ti­ko­je ir le­duo­se, jų de­da­ma į bio­de­galų su­dėtį. Pi­cos ir traš­ku­čiai, šo­ko­la­das ir įvairūs už­kand­žiai, mar­ga­ri­nas, „svei­kuo­liš­ki“ ba­tonė­liai, teš­los ir mil­ti­niai ga­mi­niai, pus­ga­mi­niai, už­šal­dy­ti pa­tie­ka­lai, sriu­bos, pa­da­žai – nė vie­nas jų neiš­ven­gia pal­mių alie­jaus. Štai taip mes kiek­vie­nas per me­tus ir su­var­to­ja­me po­rą ki­birų šio pro­duk­to.

Ge­riau­sias, nes pi­giau­sias?

Ši rie­balų rūšis da­bar yra gau­siau­siai var­to­ja­ma vi­sur. Va­karų pa­sau­ly­je jos de­da­ma į apie 50 pro­c. mais­to ir namų apy­vo­kos pro­duktų, todėl  lau­žo­mos ie­tys ir ku­ria­mos įvai­rios teo­ri­jos, ar pal­mių alie­jus yra svei­kas.  Jo gynė­jai įro­dinė­ja, kad šie rie­ba­lai la­bai ge­rai vei­kia krau­jo­taką, širdį, sme­ge­nis ir tin­ka vi­sur bei vi­so­mis pro­go­mis. Tuo tar­pu jo kri­ti­kai per­spėja, kad šis alie­jus, ypač kai­ti­na­mas aukš­to­je tem­pe­ratū­ro­je, yra vėžio su­kėlėjas, ge­ro­kai ken­kia šird­žiai ir krau­ja­gyslėms, inks­tams, net ma­ži­na vyrų vai­sin­gumą.
Moks­li­nin­kai, ty­rinėję, kaip kai­tin­tas pal­mių alie­jus vei­kia žiur­kių svei­katą, įsi­ti­ki­no, kad jis su­ma­ži­na an­tiok­si­dantų kiekį krau­jy­je, dėl ko pa­ma­žu kem­ša­si ar­te­ri­jos. Be to, ra­fi­nuo­tas pal­mių alie­jus yra sun­kiai virš­ki­na­mas. Dau­ge­lio pro­duktų ga­my­bos tech­no­lo­gi­ja ver­čia pal­mių aliejų ok­si­duo­ti, o to­kio alie­jaus, pa­sak bio­che­mikų, rei­kia griež­tai at­si­sa­ky­ti – jis ke­lia pa­vojų šird­žiai, ke­pe­nims, plau­čiams. Ja­me yra tok­sinų, ku­rie nei­gia­mai vei­kia bendrą žmo­gaus sa­vi­jautą.
Bet pra­monė ne­žiū­ri nei vie­no, nei ki­to – pa­si­čiu­po šį aliejų kaip ne­pa­mai­nomą ir pigų pro­duktą, ku­ris tin­ka vi­sur ir ma­žiau­sio­mis sąnau­do­mis at­ne­ša did­žiau­sią pelną. Štai kodėl pal­mių alie­jaus kas­met rei­kia vis dau­giau.
Ki­tas daž­nai gir­di­mas jų ar­gu­men­tas – gir­di, šio rie­ba­lo ga­vy­ba su­ku­ria daug dar­bo vietų ir pa­de­da pra­si­ma­ny­ti lėšų pa­tiems var­gin­giau­siems ne­tur­tingų ša­lių gy­ven­to­jams.

Kai pel­no sie­kia­ma bet ko­kia kai­na

Ma­no­ma, kad kas­met pa­sau­ly­je iš­gau­na­ma apie 350 mln. tonų pal­mių alie­jaus, bet pri­dėjus vi­sus ne­le­ga­lius tiekė­jus šis skai­čius būtų net di­des­nis. Pel­nas iš šio alie­jaus skai­čiuo­ja­mas mi­li­jar­dais.
Vien Eu­ro­pos Sąjun­go­je (ES), sta­tis­ti­kos duo­me­ni­mis, 2018 m. su­nau­do­to dau­giau kaip 8 mln. tonų pal­mių alie­jaus. Jo eks­por­tas dėl ES po­li­ti­kos nau­do­ti kuo dau­giau bio­dy­ze­li­no nuo­lat au­ga.
Pal­mių alie­jaus pra­monė kles­ti ir atei­ty­je pla­nuo­ja plėstis, nors dėl ap­lin­kos ap­sau­gos de­da­mi apy­nas­riai ver­čia tai­ky­ti la­biau ap­linką tau­so­jan­čias tech­no­lo­gi­jas. Dėl to vis dau­giau stam­bių mais­to ga­min­tojų ieš­ko tva­raus ūki­nin­ka­vi­mo būdu užau­gin­to pal­mių alie­jaus.
Vis dėlto kol kas kles­ti įpras­tinė žem­dir­bystė. Ypač ak­ty­viai ir net ag­re­sy­viai šį verslą pro­pa­guo­ja In­di­ja. Af­ri­kos že­my­ne nu­va­rius vie­ti­nius gy­ven­to­jus vei­sia­mos pal­mių plan­ta­ci­jos. Pa­sau­lio plau­čiais va­di­na­mi ato­grąžų miš­kai ir juo­se gy­ve­nan­tys gyvū­nai yra nai­ki­na­mi be skru­pulų, o ši pra­monė kas­met į at­mos­ferą iš­me­ta apie 309 mln. tonų ang­lies dvi­de­gi­nio.
2015 m. at­lik­tas ty­ri­mas pa­rodė, kad jei vie­toj pal­mių plan­ta­cijų augtų tro­pi­niai miš­kai, šilt­na­mio efektą su­ke­lian­čių dujų at­mos­fe­ro­je būtų net 60 pro­c. ma­žiau.


Pal­mių ro­jus

Iš vie­no hek­ta­ro alie­ji­nių pal­mių (ar­ba 143–145 med­žių) vai­sių per se­zoną ga­li­ma išs­paus­ti net iki 7 tonų alie­jaus – žy­miai dau­giau nei iš to­kio pat ku­kurūzų, sojų ar rapsų plo­to.
Palmės pra­de­da derė­ti tre­čiais ket­vir­tais me­tais po pa­so­di­ni­mo, iš vie­no hek­ta­ro iki med­žiai su­lau­kia 8–10 metų ga­li­ma pri­skin­ti 10–12 tonų vai­sių, vėliau – 
net 18–20 tonų per se­zoną.
Nors ir tei­gia­ma, kad palmėms rei­kia ma­žiau trąšų, her­bi­cidų ir pes­ti­cidų, bet tie­sa yra ki­to­kia. Šiuos med­žius taip pat puo­la li­gos ir kenkė­jai, todėl ap­sau­gai nau­do­ja­mos che­minės prie­monės. Tar­puei­lius au­gin­to­jai pu­re­na ir nai­ki­na bet ko­kią au­ga­liją, bent du kar­tus per me­tus tam gau­siai nau­do­da­mi gli­fo­satų skie­di­nius. Ten, kur au­ga palmės, ne­lie­ka nie­ko ki­to.
Pal­mių med­žius rei­kia tręšti kas tris mėne­sius su­ba­lan­suo­to­mis mi­ne­ra­linė­mis ir natū­ra­lio­mis or­ga­ninė­mis trąšo­mis. Vie­nam med­žiui re­ko­men­duo­ja­ma skir­ti nuo 75 iki 100 kg mėšlo ar­ba tiek pat ža­liųjų trąšų. Palmės ge­rai tarps­ta tik tam tik­ro­je tem­pe­ratū­ro­je ir prie tam tik­ros san­ty­kinės oro drėgmės, be to, joms rei­kia la­bai daug van­dens: jau­noms – 200 litrų per dieną, su­bren­du­sioms – dar dau­giau, todėl vi­sos pal­mių plan­ta­ci­jos drėki­na­mos pa­pil­do­mai.


„Miš­ko žmo­gus“ ne­be­tu­ri atei­ties

Did­žiau­sios ko­mer­cinės pal­mių plan­ta­ci­jos ža­liuo­ja In­do­ne­zi­jo­je ir Ma­lai­zi­jo­je, bet pa­sku­ti­niu me­tu jos spar­čiai ran­da­si ir Va­karų Af­ri­ko­je, ir Pietų Ame­ri­ko­je. Mil­ži­niš­koms tūkstan­čius hek­tarų uži­man­čioms mo­no­kultūrų plan­ta­ci­joms rei­kia žemės, o jos ne­pa­ga­min­si dau­giau nei yra.
Dėl to be lei­dimų, gai­les­čio ir min­čių apie ateitį ma­siš­kai ker­ta­mi ato­grąžų miš­kai. 670 fut­bo­lo sta­dionų – maž­daug toks natū­ra­lių miškų plo­tas kas­dien su­nai­ki­na­mas palmėms įveis­ti. Nu­kirs­ta me­die­na iš­ve­ža­ma ar­ba su­de­gi­na­ma, kas vėl di­di­na taršą, bet blo­giau­sia, kad nuo žemės pa­vir­šiaus šluo­jant miš­kus, ne­grįžta­mai su­nai­ki­na­mos ir įvai­rių gyvū­ni­jos rūšių bu­veinės bei pa­tys gyvū­nai.
Dėl žmo­gaus už­ma­čių pa­so­din­ti kuo dau­giau pal­mių namų ne­be­tu­ri žmog­bezd­žionės oran­gu­tan­gai, vie­ti­nių ma­lajų va­di­na­mi „miš­ko žmonė­mis“. Mes ne tik at­ėmėme jų na­mus, bet iki šiol va­gia­me ir jų vai­kus, nes ne vie­nas pa­sau­lio tur­tin­ga­sis na­mie įsi­geid­žia turė­ti dre­suotą oran­gu­tangą.
Šių žmogbezdžionių tra­ge­di­ja ne­įžen­gia­muo­se pir­map­rad­žiuo­se Bor­neo ir Su­mat­ros ato­grąžų miš­kuo­se iš­gar­si­no lie­tu­vių kilmės Vo­kie­ti­jo­je gi­mu­sią Ka­na­dos moks­li­ninkę Bi­rutę Gal­di­kas. Turė­tu­me la­bai did­žiuo­tis ir ver­tin­ti šią ty­rinė­toją, ku­ri dau­giau kaip 40 sa­vo gy­ve­ni­mo metų skyrė žmo­ni­jai at­ver­ti akis ir padėti su­pras­ti, ko­kią ne­pa­tai­somą žalą da­ro­me bea­to­dai­riš­kai kirs­da­mi miš­kus ir nai­kin­da­mi gyvūnų bu­vei­nes. Be­je, moks­li­ninkė vi­sa­da la­bai at­kak­liai siekė sa­vo tiks­lo, sa­ky­da­ma, kad tą už­sis­py­rimą pa­veldė­jo iš tėvo – že­mai­čio nuo Mosėd­žio An­ta­no Gal­di­ko, o ypa­tingą ryšį su gam­ta ji jau­čia kaip gi­rias my­lin­ti ir ger­bian­ti baltė.
Ji ir ki­ti pa­sau­lio moks­li­nin­kai įspėja apie spar­čią kli­ma­to kaitą, apie pro­ble­mas, ku­rias su­si­ku­ria­me mes pa­tys, siek­da­mi di­des­nio pel­no, ge­res­nio gy­ve­ni­mo, vis dau­giau ir neat­sa­kin­gai var­to­da­mi. Kaip galė­tu­me pri­si­dėti kiek­vie­nas mūsų, keis­da­mi šią si­tua­ciją? La­bai pa­pras­tai – jei rink­da­mie­si pir­ki­nius bent dalį tų, ku­rių su­dėty­je yra pal­mių alie­jaus, pa­dėtu­me at­gal į len­tyną.