Pa­ro­do­je „Ke­tu­ri vie­na­me“ – jau­no­sios me­ni­nin­kės ir au­ten­tiš­ki ob­jek­tai

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­trau­ka

Pak­laus­tas, ko­dėl pa­ro­dai skir­ta tik tiek lai­ko, ga­le­ri­jos įkū­rė­jas To­mas Da­ni­le­vi­čius kal­bė­jo, kad tą pa­dik­ta­vo ga­le­ri­jos užim­tu­mas. Be to, at­si­žvelg­ta į tai, kad pa­pras­tai kū­ri­niai dau­giau­siai dė­me­sio su­lau­kia pa­ro­dos ati­da­ry­mo die­ną, tad 24-ių va­lan­dų eks­po­zi­ci­jai ap­žiū­rė­ti – pa­kan­ka­mai. „Ypač tu­rint ome­ny Plun­gės mas­te­lius ir tem­pus“, – juo­ka­vo me­ni­nin­kas ir ga­le­ri­nin­kas.

Į pa­ro­dos pri­sta­ty­mą at­vy­ku­sios jau­no­sios me­ni­nin­kės pa­sa­ko­jo stu­di­juo­jan­čios Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tel­šių fa­kul­te­to ma­gist­ran­tū­ro­je. Nors jų pa­si­rink­tos spe­cia­li­za­ci­jos – skir­tin­gos, jas vi­sas su­jun­gė Juo­zo Lai­vio dės­to­mas kur­sas apie ob­jek­to me­ną.

Pa­si­ro­do, pa­ro­do­je eks­po­nuo­ti ke­tu­ri ob­jek­tai bend­ros te­mos ar idė­jos ne­tu­ri. Kaip sa­kė jau­no­sios me­ni­nin­kės, juos vie­ni­ja pa­skai­tų me­tu tarp jų ke­tu­rių už­si­mez­gu­si bend­rys­tė. O J. Lai­vys pri­dū­rė, kad bend­ras ir pa­ro­dos žan­ras – ob­jek­to me­nas.

„Pir­mi me­tai Tel­šiuo­se skai­tau pa­skai­tą apie ob­jek­to me­ną. Stu­den­tai gau­na už­duo­tis eks­pe­ri­men­tuo­ti su ob­jek­tais, ku­rie jiems pa­si­ro­do ver­ti dė­me­sio. Šio­je pa­ro­do­je ir ma­to­me šva­rų ob­jek­to me­ną – ne pa­čio me­ni­nin­ko su­kur­tus dir­bi­nius, o jo pa­si­rink­tus ob­jek­tus. Dėl tam tik­rų gy­ve­ni­miš­kų pe­ri­pe­ti­jų ar kaž­ko­kių nuo­ty­kių stu­den­tės iš­sky­rė tą ob­jek­tą iš ki­tų ir eks­po­nuo­ja pa­ro­do­je, to­kiu bū­du iš­trans­liuo­da­mos tam tik­rą ži­nu­tę“, – tei­gė J. Lai­vys.

O ko­kie nuo­ty­kiai ir nu­ti­ki­mai sly­pi už ke­tu­rių ma­gist­ran­čių pa­si­rink­tų eks­po­nuo­ti ob­jek­tų?

Vik­to­ri­ja Mie­le­nė pri­si­mi­nė pa­jū­ry­je sy­kį nu­si­pir­ku­si ke­pu­rė­lę nuo sau­lės, ant ku­rios pui­ka­vo­si pre­ki­nis ženk­las, pa­mėg­žio­jan­tis gar­sų­jį NI­KE. Vik­to­ri­ja Vie­no kū­ri­nio ga­le­ri­jo­je eks­po­na­vo mė­ly­nas šle­pe­tes, ant ku­rių at­spaus­tas iš pir­mo žvilgs­nio lyg FI­LA, bet gal la­biau FLA ar FAI­LA. Šis ob­jek­tas iš pir­mo žvilgs­nio juo­kin­gas, bet kuo il­giau žiū­ri, tuo rim­tes­ni klau­si­mai ky­la. Kas yra au­ten­tiš­ku­mas? Ka­da pa­kan­ka bū­ti „pa­na­šiam į“? Ir ar lo­go­ti­pas tik­rai api­brė­žia ver­tę?

Do­mi­ny­ka Gri­gai­tė siu­vi­nė­ji­mo lan­ke­liu ap­juos­to­je dro­bės skiau­tė­je įrė­mi­no krau­jo la­šą. Jį pa­ma­čius taip pat ky­la be­ga­lės klau­si­mų. Mer­gi­na sa­kė sa­vo ma­gist­ri­nia­me dar­be nag­ri­nė­jan­ti au­kos ir ag­re­so­riaus te­mą. Gi­li­nan­tis į ją gi­mė min­tis paeks­pe­ri­men­tuo­ti su krau­jo vaiz­da­vi­mu, mat krau­jo vaiz­di­nys daž­nam aso­ci­juo­ja­si su grės­me.

Ve­ro­ni­ka Mic­ku­tė į ob­jek­to me­no žan­rą pa­si­rin­ko žiū­rė­ti per žai­di­mo pri­zmę. Pa­ro­do­je ji eks­po­na­vo ga­na ne­ti­kė­tą ob­jek­tą – plas­ti­ki­nį kra­bą, ku­ris neaiš­ku ka­da ir ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis at­si­dū­rė jos na­muo­se. Gal bu­vo pa­do­va­no­tas dar vai­kys­tė­je ir iki šiol kaž­ko­dėl yra sau­go­mas, nors nė­ra nei iš­vaiz­dus, nei rei­ka­lin­gas. Juk kiek­vie­nas sa­vo na­muo­se tu­ri­me to­kių daik­tų, ku­rie gi­liai įlei­džia šak­nis į mū­sų kas­die­ny­bę ir apau­ga įvai­rio­mis is­to­ri­jo­mis.

Žai­di­mo ale­go­ri­ja už­ko­duo­ta ir ket­vir­ta­ja­me ob­jek­te – mi­nia­tiū­ri­nia­me ku­be, su­da­ry­ta­me iš ke­lių da­lių. Iš pir­mo žvilgs­nio šis ob­jek­tas pa­na­šus į dė­lio­nę, ku­riai su­dė­lio­ti rei­kia pa­si­telk­ti lo­gi­ką, ta­čiau iš tie­sų jis ne­rei­ka­lau­ja jo­kių pa­stan­gų ir eg­zis­tuo­ja vei­kiau kaip in­ter­je­ro de­ta­lė, ap­gau­da­mas ste­bin­čio­jo akį.

J. Lai­vys džiau­gė­si stu­den­čių pa­si­rin­ki­mais pa­ro­do­je eks­po­nuo­ti šiuos ob­jek­tus, už ku­rių kiek­vie­no sly­pi dau­gy­bė pra­smių. Ku­rias pra­smes įžiū­rė­jo spė­ję pa­ma­ty­ti pa­ro­dą, ži­no tik pa­tys žiū­rė­to­jai. Tuo tar­pu J. Lai­vys ir T. Da­ni­le­vi­čius kvie­čia vi­sus į me­ną žiū­rė­ti pa­pras­čiau.

„Ne­bū­ti­nai pa­ro­da tu­ri tu­rė­ti rė­mė­jus, ku­ra­to­rius ar kaž­ko­kią bend­rą te­mą. Kū­ri­nius ga­li vie­ny­ti ir vien tik žan­ras. Rei­kia keis­ti nsu­sis­to­vė­ju­sias nuo­sta­tas. Ko­dėl ne­ga­li kaž­ką su­kū­ręs tie­siog pa­si­da­lin­ti tuo su pa­sau­liu? Ir mes da­li­na­mės čia tuo, ką at­ra­dom bend­rau­da­mi pus­me­tį ir kal­bė­da­mi apie ob­jek­to me­ną. To­kie kul­tū­ri­niai mai­nai yra vi­siš­kai iš­ny­kę iš kul­tū­ros lau­ko. Da­bar yra tik pro­jek­tai, kryp­tys, me­ce­na­tai, in­ten­si­jos. Daž­nai į me­ną žiū­ri­me per daug rim­tai, užuo­t de­monst­ra­vę tą, ką su­kū­rė­me, ir džiau­gę­si ki­tų kū­ry­ba“, – įsi­ti­ki­nęs J. Lai­vys.