Pau­lius Ga­dei­kis: „Tu­riu sa­vo irk­lus ir val­tį. Ar­ba plauk­siu, ar­ba skę­siu“

Pau­liaus Ga­dei­kio as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Pau­liaus Ga­dei­kio as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Pau­liaus Ga­dei­kio as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

– Pau­liau, pa­siū­ly­ki­te po­kal­bio te­mą, ku­ri jums yra ak­tua­li.

– Pa­kal­bė­ki­me apie vie­tos kul­tū­ros sam­pra­tą. Mes me­ną su­pi­na­me su kul­tū­ra, pa­da­ro­me kaž­ko­kiu pro­duk­tu ir pa­skui var­to­ja­me daug ir daž­nai. Ne­žiū­ri­me į tai kaip į dva­si­nį ar emo­ci­nį vie­ne­tą, ku­ris api­brė­žia mus pa­čius, tai, kas yra mū­sų kul­tū­ra, ką mes ir mū­sų kul­tū­ros at­sto­vai ar­ba „ko­ri­fė­jai“, ku­rie tą kul­tū­rą ban­do su­vai­din­ti, da­ro­me.

Šiuo me­tu vi­sur yra per daug drau­giš­kų nuo­mo­nių. Ven­gia­me ne­pa­to­gu­mo, nors to­bu­lė­ja­me, mo­ko­mės tik ta­da, kai „įei­na­me“ į ne­pa­to­gu­mą. Kaip vė­žia­gy­vis, ku­ris no­ri pa­keis­ti sa­vo kiau­tą, tu­ri pa­tir­ti di­de­lį skaus­mą, taip ir žmo­gus. Tik pa­ty­ręs stre­so bū­se­ną tu ga­li aug­ti.

Aš pa­ts dir­bau kul­tū­ros įstai­go­je, kur ma­čiau daug „man­da­gu­mo“, tam­pan­čio ei­li­ne „štam­pov­ke“. Ta­da kul­tū­rą pa­duo­da­me vie­nas ki­tam kaip dar vie­ną kon­ve­je­ri­nį ga­mi­nį. Pa­tai­ka­vi­mo, ži­no­ma, rei­kia. Bet kai mes vie­ni ki­tiems tik pa­tai­kau­ja­me, tai ir neau­ga­me.

– O ko­kia jū­sų nuo­mo­nė apie kul­tū­rą re­gio­nuo­se?

– Kiek­vie­nas is­to­ri­kas ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti apie tuos lai­kus, kai mies­tuo­se kal­bė­ta len­kų ar­ba ki­taip – po­nų kal­ba. Tik pro­vin­ci­jo­je šne­kė­jo lie­tu­viš­kai. Jei­gu ne kai­mo žmo­nės, lie­tu­vių kal­ba gal bū­tų iš­ny­ku­si. Kul­tū­ra taip pat tu­rė­tų for­muo­tis re­gio­nuo­se. Mes esa­me tie kul­tū­ros sar­gy­bi­niai. Čia tu­rė­tu­me kaup­ti me­ni­nę „ar­ti­le­ri­ją“. Džiu­gu, kad ne­ma­žai me­ni­nin­kų grįž­ta į gim­tuo­sius na­mus, į ma­žus mies­te­lius, kad ten gy­ve­na ir ku­ria.

Ne­se­niai ly­dė­jau bi­čiu­lį į vie­ną ren­gi­nį Kau­ne. Ir pa­da­rė­me iš­va­dą, kad mes, lie­tu­viai, su sa­vo me­no kū­ri­niais su­ge­ba­me už­ka­riau­ti Ve­ne­ci­jos bie­na­les, bet nie­kaip ne­su­ge­ba­me už­ka­riau­ti sa­vų re­gio­nų. Nuo­lat gir­džiu: ra­jo­nai, re­gio­nai… Šia­me geo­po­li­ti­nia­me kon­teks­te tu­rė­tu­me į tai pa­žiū­rė­ti rim­čiau. Rei­kė­tų ban­dy­ti žmo­gų pri­riš­ti prie vie­tos per kul­tū­rą ir me­ną. Kad žmo­gus di­džiuo­tų­si sa­vo kraš­tu. Ko­dėl ka­ro pa­veik­to­se zo­no­se pir­miau­sia at­sta­to kul­tū­ros sta­ti­nius? Ogi to­dėl, kad bū­tų ga­li­ma pa­siek­ti žmo­nes per ren­gi­nius, per ki­tus su­si­bū­ri­mus.

Man tai yra svar­bu, man tai rū­pi. Aš do­miuo­si, kas vyks­ta pa­sau­ly­je. Nes kol sė­di­me čia, neį­si­vaiz­duo­ja­me, kad dar ga­li kaž­kas vyk­ti be Mo­rių de­gi­ni­mo, ker­mo­šių ar jo­mar­kų.

– Ar kar­tais ne­pa­gal­vo­ja­te, kad leng­viau bū­tų iš­si­kraus­ty­ti į did­mies­tį? Juk ten vis­kas jau yra, ko nė­ra čia. Kas jus čia lai­ko?

– Il­gą lai­ką no­rė­jau iš­si­kraus­ty­ti, bet da­bar vis daž­niau pa­gal­vo­ju, kad tik pa­ts ga­liu ką nors keis­ti čia, re­gio­ne. Be to, ma­ža­me mies­te gy­ven­ti ge­riau, nes ma­žes­nė au­di­to­ri­ja gau­na di­des­nę ko­ky­bę. Tik gai­la, kad pas mus da­bar vi­sur sie­kia­ma mak­si­ma­liz­mo, da­bar vis­ką var­to­ja­me, vis­ko rei­kia.

Ko­dėl me­ną su­pran­ta­me kaip tai, kas pa­ten­ki­na žmo­nes? Nors me­nas di­džią­ja da­li­mi pa­sie­kia­mas per tai, kas ne­pa­tin­ka žmo­nėms. Maiš­tas – abst­rak­ci­ja, imp­re­sio­niz­mas. Tai bu­vo vi­siš­ka kū­ry­bi­nė ši­zof­re­ni­ja, ku­ri tik vė­liau ta­po la­bai ver­ti­na­mu pie­ši­mo sti­liu­mi.

Tai tik pa­ro­do, ko­kio ly­gio yra šiuo­lai­ki­nis me­nas. Svar­bu, kad kū­ri­nys su­kel­tų kaž­ko­kią emo­ci­ją. Kad pa­si­žiū­rė­jęs ne tik pa­ma­ty­tum vi­su­mą, bet kar­tu ir ieš­ko­tum reikš­mių ar emo­ci­jos.

– Jū­sų nuo­mo­nė tik­rai iš­si­ski­rian­ti. Tad kas tu­rė­tų bū­ti da­ro­ma ki­taip?

– Rei­kia klaus­ti, ko­mu­ni­kuo­ti. Me­nas nė­ra tik va­za, pa­veiks­liu­kas ar žie­das. Toks kū­ri­nys yra tie­siog rank­dar­bis. Tik­ri me­ni­nin­kai ren­ka­si per kū­ri­nį per­duo­ti sa­vo emo­ci­ją ir ži­nias. Ir tai yra emo­ci­nė kul­tū­ra.

Ap­mau­du, bet da­bar kul­tū­ros lau­ke dir­ban­tys žmo­nės ne­bu­ria bend­ruo­me­nių taip, kaip jos tu­rė­tų bū­ti bu­ria­mos. Aš kal­bu iš sa­vo as­me­ni­nės pa­tir­ties, re­miuo­si ir Eu­ro­pos pra­kti­ka. Mū­sų re­gio­nų pro­ble­ma tai, kad kaž­kas gal­vo­ja taip: „Mes ži­no­me, ko rei­kia žmo­nėms.“ Ne, ne­ži­no­te. No­rint iš tie­sų su­ži­no­ti, rei­kia to klaus­ti pa­čių žmo­nių.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te dau­giau apie sa­ve. Kaip sa­ve api­bū­din­tu­mė­te?

– Aš esu kū­rė­jas. Esu vi­deo­me­ni­nin­kas. Ži­nau, kad ne­su pro­fe­sio­na­las, bet tu­riu ge­rą įgū­dį nuo­lat mo­ky­tis. Ga­liu pri­pa­žin­ti, kad ne­mo­ku to ar ano. Bet jei­gu gau­siu lai­ko, iš­mok­siu tai da­ry­ti vis ge­riau ir ge­riau. Aš mo­kau­si per dar­bą. Tu­riu paim­ti, pa­da­ry­ti de­vy­nis kar­tus, o de­šim­tą kar­tą „at­pjau­nu“.

Šiek tiek dir­bu su gra­fi­niu di­zai­nu. Mu­zi­ka taip pat yra ma­no vie­nas iš la­bai se­nų po­mė­gių. Na, ir sle­mo poe­zi­ja – neat­sie­ja­ma ma­no da­lis. Sle­mas – me­no rū­šis, ku­ri at­si­ri­bo­ja nuo stan­dar­ti­nės poe­zi­jos tai­syk­lių. Nė­ra bū­ti­na ri­muo­ti ar su­dė­ti į stul­pe­lius. Tai lais­vo­sios poe­zi­jos for­ma, tu­rin­ti in­to­na­vi­mo bei per­for­ma­ty­vu­mo mo­men­tą.

Nuo vai­kys­tės vi­sa­da ra­šy­da­vau, nors ne­tu­rė­jau nie­ko, kas mo­ty­vuo­tų. Mo­kyk­lo­je bu­vau la­bai iš­si­blaš­kęs. 23-ejų ar 25-erių me­tų pra­dė­jau kur­ti in­ter­ne­ti­nį tu­ri­nį. At­si­ra­do se­kė­jų, bet pa­ju­tau, kad ne­no­riu bū­ti „su­riš­tas“ su tam tik­ru per­so­na­žu. Tas lai­ko­tar­pis bu­vo kaž­koks kom­pen­sa­ci­nis. Ko ne­bu­vau ga­vęs vai­kys­tė­je iš sa­vo ap­lin­kos, tuo lai­ko­tar­piu ban­džiau kom­pen­suo­ti tą trū­ku­mą.

Esu la­bai pa­sau­lie­tiš­kas. Plun­gė­je no­rė­tų­si ak­ty­ves­nės bend­ruo­me­nės, su ku­ria ga­lė­tu­me kur­ti ar plės­ti pa­sau­lė­žiū­rą, kar­tu vys­ty­ti kul­tū­ri­nį veiks­mą. Jei­gu esi me­ni­nin­kas, kū­rė­jas to­je sis­te­mo­je, ku­rio­je esa­me da­bar, esi leng­vai nu­ne­ša­mas bend­ros ten­den­ci­jų sro­vės. Rei­kė­tų su­sto­ti.

Da­bar sa­vo ap­lin­ko­je tu­riu la­bai rim­tų me­ni­nin­kų, ku­rie ma­ne ska­ti­na aug­ti. Me­nas yra taip pat rim­tas da­ly­kas, nors il­gą lai­ką man jis bu­vo sa­vo­tiš­kas žai­di­mas. O da­bar tam­pa ma­no iden­ti­te­tu, filt­ru, per ku­rį aš žiū­riu į pa­sau­lį, o pa­sau­lis žiū­ri į ma­ne.

– Ar jums pa­tin­ka sce­na ir dė­me­sys?

– Taip, mėgs­tu iš­reikš­ti sa­ve per tai, kas man pa­tin­ka. Kiek­vie­nas me­ni­nin­kas yra sa­vo­tiš­ka nar­ci­sis­ti­nė as­me­ny­bė. Bet ne­sa­kau, kad nė­ra vie­ni­šių me­ni­nin­kų, ku­rie už­si­da­ro kur nors vien­kie­my­je ir jiems ne­rei­kia jo­kio dė­me­sio.

– Kaip be­bū­tų, vi­siems rei­kia iš kaž­ko gy­ven­ti. Jei at­vi­rai – ar iš me­no ga­li­ma pra­gy­ven­ti?

– Sten­giuo­si gal­vo­ti aukš­čiau pi­ni­gų, kur­ti dar ge­res­nį kū­ri­nį, nei da­riau prieš tai. Lie­ka ti­kė­ti, kad su tuo ateis ir fi­nan­si­nis pa­lai­ky­mas.

– Ar ne­gąs­di­na toks jū­sų pa­ties po­žiū­ris?

– Esu pa­ts sa­ve pa­sta­tęs į to­kią po­zi­ci­ją: tu­riu sa­vo irk­lus ir val­tį. Ir su jais ar­ba plauk­siu, ar­ba skę­siu. Kar­tais pa­mąs­tau: nei aš aukš­to ly­gio pro­fe­sio­na­las, nei aka­de­mi­kas. Bet gal ta­me ir es­mė, kad ne­ži­nau, ką ban­dau at­kaps­ty­ti. Kaž­kiek pla­nuo­ju, bet yra daug dau­giau „ne­ši­mo“ nei or­ga­ni­za­vi­mo.

– Įsi­vaiz­duo­ju, kad tu­rint to­kį pa­sau­lio ma­ty­mą tu­rė­tu­mė­te jaus­tis kaip bal­ta var­na.

– Vai­kys­tė­je nie­ko ki­to ne­pa­ty­riau, tik gniuž­dy­mą, bet tai tik­riau­siai ir išug­dė ma­no cha­rak­te­rį, iš jo pa­siė­miau už­si­spy­ri­mą bei at­kak­lu­mą. Pa­vyz­džiui: ak, jums ne­pa­ti­ko ma­no kel­nės, tai aš jas ne­šio­siu nuo šiol vi­sa­da.

Mums, lie­tu­viams, rei­kia iš­si­trauk­ti so­vie­ti­nį pa­ga­lį iš už­pa­ka­lio. Ži­nau daug žmo­nių, ku­rie no­rė­tų įsi­leis­ti dau­giau spal­vų į sa­vo gy­ve­ni­mą: reng­tis ki­taip ar su­kur­ti ką nors. Bet vi­si tu­ri­me sa­ve ri­bo­jan­tį kri­ti­ką. Ne kiek­vie­nam jo rei­kia. Bet apie ką rei­kė­tų su­si­mąs­ty­ti kiek­vie­nam? Apie tai, kas iš tik­rų­jų esa­me. Kad at­pa­lai­duo­tu­me sa­vo bu­vi­mą ir ga­lė­tu­me priim­ti sa­ve to­kius, ko­kie esa­me.

– Bet gal ne vi­siems rei­kia tos drą­sios sa­vi­raiš­kos?

– Sup­ran­ta­ma, kad ne vi­siems to rei­kia. Ir bū­tų kvai­la ti­kė­tis iš vi­sų to pa­ties. Ki­ta ver­tus, mes, žmo­nės, neieš­ko­ti kaž­ko aukš­čiau ne­ga­li­me. Esa­me lin­kę evo­liu­cio­nuo­ti, nuo­lat mo­ky­tis, siek­ti. Jei­gu esi ka­rys, no­ri tap­ti ge­ne­ro­lu. Juk mū­sų sme­ge­nys ne­nus­to­ja gal­vo­ti. Vi­sa tai ro­do as­me­ny­bės pro­gre­są.

– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te jau­nam me­ni­nin­kui?

– Ne­no­rė­čiau nie­ko lin­kė­ti, nes tai bū­tų lyg aiš­ki­ni­mas, kaip gy­ven­ti. Ga­liu duo­ti tik vie­ną pa­ta­ri­mą: kai pa­baig­si dvy­li­ka kla­sių, me­tus pa­ke­liauk po pa­sau­lį ir duok sau lais­vo lai­ko pa­mąs­ty­ti, ko no­ri iš gy­ve­ni­mo. La­bai svei­ka pa­keis­ti ap­lin­ką ir pa­ma­ty­ti, kaip yra ki­tur, kaip ki­tos kul­tū­ros funk­cio­nuo­ja, ko­kios jos. O ta­da ir nu­sprę­si, koks no­ri bū­ti tu. Sėk­mės!