Po motinystės atostogų – atgal į tarnybą

„Pa­ga­liau!!! Į pa­saulį at­ėjo aš­tuo­ni ma­ži su­tvėri­mai. Ti­kiuo­si, kad užaugę jie bus to­kie pat stiprūs kaip ir jų tėvai – Poolg­reen Hei­di (Mėta) bei DK FTCH Col­court Spar­ky of Boun­da­ry­moor of Black­moor. Sut­ver­ti dirb­ti: med­žio­ti, spor­tuo­ti, tar­nau­ti“, – rugsė­jo pa­bai­go­je džiu­gia ži­nia so­cia­li­nia­me tink­le pa­si­da­li­no Mėtos šei­mi­nin­kas, Plungės po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Rea­ga­vi­mo sky­riaus vy­riau­sia­sis tyrė­jas Rai­mon­das Apon­kus.
3-ejų Mėta, su­si­lau­ku­si ke­tu­rių šu­niukų ir tiek pat ka­ly­čių, ma­ma ta­po pirmą kartą. Tie­sa, kad tai įvyktų, jai te­ko su šei­mi­nin­ku nu­vyk­ti net į Da­niją pas jai iš­rinktą ne ką ma­žiau pa­si­žymė­jusį (tik ne tar­ny­bo­je, o med­žioklė­je) ka­va­lie­rių.
Kaip „Že­mai­čiui“ sakė R. Apon­kus, ka­lytė nuo ma­žumės yra įpra­tu­si kiek­vieną dieną su juo ke­liau­ti į po­li­ci­jos ko­mi­sa­riatą ir vi­sur ki­tur. „Kur aš – ten ir ji. Va ir da­bar, kol kal­bamės, sėdi ko­mi­sa­ria­te ša­lia manęs, sa­vo kėdutė­je“, – te­le­fo­nu pa­sa­ko­jo R. Apon­kus. Tad ir lauk­da­ma­si Mėta sa­vo įpro­čių ne­keitė – sėkmin­gai tar­na­vo iki pa­sku­tinės die­nos. Rugsė­jo pra­džio­je pla­čiai nu­skambė­jo pa­dėju­si ras­ti nar­ko­ti­nių med­žiagų au­to­mo­bi­ly­je ir ga­ra­že Kre­tin­go­je.
Tai­gi, net be­si­lauk­da­ma Mėta ne­pra­ra­do sa­vo ypa­tingų gebė­jimų, leid­žian­čių jai užuos­ti net 7-ių rūšių nar­ko­ti­nes med­žia­gas. Tik ta­pu­si vi­so pul­ko šu­niukų ma­ma ak­ty­vią veiklą ku­riam lai­kui turė­jo pa­mirš­ti. „Mėta bu­vo pui­ki ma­ma, la­bai rūpes­tin­ga. Rūpes­čių dėl šu­niukų be­veik ne­pa­tyrė­me“, – pa­si­džiaugė R. Apon­kus.
Vis dėlto šis mo­ti­nystės pe­rio­das tru­ko neil­gai. Vos šu­niu­kams at­jun­kus, Mėta grįžo prie įpras­to gy­ve­ni­mo, o ma­žy­liams im­ta dai­ry­tis naujų namų. Kaip ir tikė­ta­si, be­veik vi­si pa­si­rink­ti būti tar­ny­bi­niais šu­ni­mis. Vie­nas šu­niu­kas iš­ke­lia­vo į Es­tiją pas pa­sie­nie­čius, ki­tas – į Lat­vi­jos mui­tinę. Dar vie­na ka­lytė dirbs Lie­tu­vos mui­tinė­je, kitą pla­nuo­ja­ma pra­tin­ti prie dar­bo Ma­ri­jam­polės pa­tai­sos na­muo­se.
Ne pa­slap­tis, kad no­rin­tie­ji šu­niukų konk­re­čioms už­duo­tims vi­sa­da ieš­ko gerų genų kom­bi­na­ci­jos, o Mėta garsė­ja ne tik sa­vo gebė­ji­mu ap­tik­ti nar­ko­ti­nes med­žia­gas, bet ir no­ru bend­rau­ti bei bend­ra­dar­biau­ti, žais­min­gu­mu. Nea­be­jo­ti­nai šias sa­vy­bes, kaip ir tėčio ak­ty­vumą, bus pa­veldėję ir jų pa­li­kuo­nys.
Į nau­jus na­mus, tyrė­jo žod­žiais, šu­niu­kai iš­ke­lia­vo lyg bal­ti po­pie­riaus la­pai – ką norės, tą į juos nau­jie­ji šei­mi­nin­kai ir už­ra­šys. „Ma­no už­duo­tis bu­vo per tas 9-ias sa­vai­tes tin­ka­mai juos so­cia­li­zuo­ti – kad ne­bi­jotų triukš­mo, žmo­nių“, – tei­gia R. Apon­kus. Ir pri­du­ria, kad atei­ty Mėtai galbūt dar teks pa­būti ma­mos vaid­me­ny, bet apie tai esą dar anks­ti kalbė­ti. Da­bar svar­bu su­tvirtė­ti, at­si­gau­ti po šio iš­ban­dy­mo. O ir nar­ko­tikų pla­tin­to­jai ne­snaud­žia – kas­met jų su­lai­ko­ma vis dau­giau, tad Mėtai dar­bo tik­rai ne­trūks.