Pro­fe­so­rė Vik­to­ri­ja Dau­jo­ty­tė Plun­gė­je pri­sta­tė au­to­biog­ra­fi­nę kny­gą

Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.

Kū­ry­bi­nis ba­ga­žas – per 100 kny­gų

Va­ka­rą pra­dė­ju­si pro­jek­to „Li­te­ra­tū­ri­niai su­si­ti­ki­mai Plun­gės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je – skai­tau (au­to)biog­ra­fi­ją“ su­ma­ny­to­ja Ge­no­vai­tė Ma­te­vi­čiū­tė pri­mi­nė, jog pro­fe­so­rės kū­ry­bos krai­tė­je – dau­giau nei šim­tas kny­gų. Moks­li­nin­kė ana­li­za­vo Vin­co My­ko­lai­čio-Pu­ti­no, Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus, Si­gi­to Ge­dos, Vy­tau­to Ma­čer­nio, Ja­ni­nos De­gu­ty­tės ir dau­gy­bės ki­tų kū­rė­jų kū­ry­bą bei gy­ve­ni­mus. 1993 m. ra­šy­to­ja ap­do­va­no­ta Na­cio­na­li­ne kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ja, o per­nai už kny­gą „Kai ra­šai, ne­bi­jai“ jai skir­ta Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos pre­mi­ja. „Ži­no­ma, tai tik ma­ža da­lis jai skir­tų ap­do­va­no­ji­mų, bet šie – gar­bin­giau­si“, – sa­kė bib­lio­te­ki­nin­kė.

D. Kuo­lys apie nau­ją­ją V. Dau­jo­ty­tės kny­gą at­si­lie­pė itin li­te­ra­tū­riš­kai, var­to­da­mas gau­sy­bę me­ta­fo­rų, ku­rių, kaip jis tei­gė, ne­trūks­ta ir kny­go­je: „Mes tu­ri­me la­bai keis­tą kny­gą – sto­rą, di­de­lę, ku­ri pri­me­na mar­gą siū­lų ka­muo­lį, ku­rį ga­li­ma įvai­riai narp­lio­ti, už siū­lų tam­pyt, mė­gint iš­vyt, nu­si­megz­ti net ke­le­tą da­ly­kų. Tai pa­ti at­vi­riau­sia pro­fe­so­rės kny­ga, to­kios dar nė­ra bu­vę.“

Kas V. Dau­jo­ty­tei yra Že­mai­ti­ja?

Ra­šy­to­ja po­kal­bį su su­si­rin­ku­siai­siais pra­dė­jo apie sa­vo že­mai­tiš­kas šak­nis ir jaus­mus, ku­rie už­plūs­ta ją vyks­tant į mū­sų kraš­tą. Pa­sa­ko­jo, kad gy­ve­no Že­mai­ti­joj tik 18 me­tų, bet, anot jos, „nie­kur ki­tur ne­gy­ve­nau taip la­bai, taip in­ten­sy­viai, tan­kiai, daug gir­dė­da­ma. Jo­kia ki­ta vie­ta ma­no gy­ve­ni­me ne­pri­ly­go ši­tai ste­buk­lin­gai ša­liai. Kai va­žiuo­ju į Že­mai­ti­ją, gal­vo­ju, kad nuo Ra­sei­nių že­mė man ima keis­tis, žo­lė ža­les­nė, ru­dens čia dau­giau, pa­va­sa­rio – neap­rė­pia­mai.“

Kaip vie­ną svar­biau­sių sa­vo gy­ve­ni­mo žmo­nių ra­šy­to­ja mi­nė­jo Pa­van­de­nės pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ją Bro­nę Vens­laus­kie­nę. Ne kas ki­tas, o bū­tent ši pe­da­go­gė „pa­ju­to“, kad 16-me­tei Vik­to­ri­jai rei­kia kny­gų: „Ji – švie­si sie­la, ku­ri pa­si­rū­pi­no ma­nim, įve­dė ma­ne į kny­gų pa­sau­lį. Pa­lai­do­ta Tve­ruo­se. Man at­ro­do, kad aš iš jos vi­sam gy­ve­ni­mui iš­si­ne­šiau mo­ky­to­jys­tės dva­sią ir pa­šau­ki­mą, ji ma­nęs ne­mo­kė, bet iš jos su­pra­tau, kas yra rū­pes­tis tuo, ku­rį rei­kia pa­ma­ty­ti, lai­ku pa­kal­bin­ti ir įdė­ti į ran­kas tai, ko jam la­biau­siai rei­kia.“

„Kai ra­šai, ne­bi­jai“ – biog­ra­fi­nio po­bū­džio kny­ga
Grį­žęs prie nau­jo­sios V. Dau­jo­ty­tės kny­gos „Kai ra­šai, ne­bi­jai“ D. Kuo­lys sa­kė, kad ga­li­ma ją at­si­vers­ti kaip XX a. Lie­tu­vos kul­tū­ros is­to­ri­ją, pa­ra­šy­tą re­mian­tis vie­no žmo­gaus pa­tir­ti­mi.

„Čia ma­ty­sim ir že­mai­čių ba­jo­rų šei­mą su vi­som tra­di­ci­jom, pa­tir­tim, atei­nan­čią iš anks­tes­nių am­žių, pro­fe­so­rės ma­mos pra­di­nę mo­kyk­lą, pa­ju­si­me, kas jiems bu­vo Mai­ro­nis, Vil­niaus uni­ver­si­te­tas, pa­grin­di­nės Lie­tu­vos kul­tū­ros as­me­ny­bės. Su jais vi­sais ji šne­ku­čiuo­ja­si – fi­lo­so­fu Ar­vy­du Šlio­ge­riu, Si­gi­tu Ge­da, Mar­ce­li­jum Mar­ti­nai­čiu, dės­ty­to­ju Jur­giu Le­be­džiu, Do­na­tu Sau­ka… Su jais vi­sais pa­siė­mus kny­gą ga­li­ma šne­ku­čiuo­tis“, – kny­gos kul­tū­ri­nį lau­ką pie­šė li­te­ra­tū­ro­lo­gas.

Ji tei­ra­vo­si V. Dau­jo­ty­tės, ku­ri iš pa­mi­nė­tų as­me­ny­bių bū­tų svar­bi jau­na­jai kar­tai?

Vieš­nia sa­kė­si be­si­džiau­gian­ti, kad kny­ga pa­rū­po ir jau­niems žmo­nėms. „Gy­ve­ni­mas yra tai, kas grei­tai praei­na, bet gy­ve­ni­mas yra ir tai, kas la­bai il­gai kiek­vie­nam mums ei­na. Kad tik jis ei­tų kiek įma­no­ma tin­ka­ma kryp­tim“, – vy­lė­si pro­fe­so­rė.

Pap­ra­šy­ta pa­pa­sa­ko­ti, kaip gi­mė kny­gos pa­va­di­ni­mas, ji trum­pai at­sa­kė, kad su­gal­vo­ju­si pa­va­di­ni­mą grei­tai ir… nu­ri­mu­si. „Ra­šau, kad ne­bi­jo­čiau. To­dėl, kad ma­ny glū­di min­tis. Ra­šy­mas ran­ka toks gi­lus pro­ce­sas. Tas veiks­mas iš­ju­di­na mu­my­se la­bai gi­lius klo­dus“, – sa­kė hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­rė.

D. Kuo­lys paat­vi­ra­vo, jog bu­vo nu­ste­bęs, kai pa­si­py­lė skai­ty­to­jai, kar­to­ja­mas ti­ra­žas. „Tai Vik­to­ri­jos pa­si­ti­kė­ji­mas tra­di­ci­ja, sa­vi­mi, ki­tais, gy­vai­siais, mi­ru­siais, jau­ni­mu. Vien ką reiš­kia pa­si­telk­ta Rai­ne­rio Ma­ri­jos Ril­kės ci­ta­ta „kam kal­bė­ti apie per­ga­lę, svar­biau­sia iš­tver­ti“. Lai­kas, ku­riuo pa­si­ro­do kny­ga – ypa­tin­gas, pa­sau­lis, ku­riuo mes pa­si­ti­kė­jo­me, pra­de­da griū­ti, di­džio­sios vals­ty­bės gri­ma­sas keis­čiau­sias ro­do, mū­sų kraš­to vi­duj taip pat, Eu­ro­po­je sau­lė­ly­dis po sau­lė­ly­džio“, – su­si­jau­di­nęs grei­ta­kal­be bė­rė vi­suo­me­ni­nin­kas.

„Mo­ky­to­jai at­si­ras, kai jų mir­ti­nai rei­kės“

Pa­ti V. Dau­jo­ty­tė, kal­bė­da­ma apie kny­gų ra­šy­mą, sa­kė, kad jai svar­bu neauk­lė­ti ir ne­mo­ra­li­zuo­ti – nie­ko iš to ne­bus.

„Sa­vo ner­vais, sa­vo ne­mi­go nak­ti­mis den­gia­me min­tį, ku­rią sa­ko­me. Jei­gu nė­ra to pa­den­gi­mo, min­tis yra ne­gy­va, su­ro­ga­tas, kau­kė. Sa­ko, mo­ky­to­jų trūks­ta. Ką mes blo­gai pa­da­rė­me, tai kad su­nai­ki­no­me Edu­ko­lo­gi­nį uni­ver­si­te­tą su jo mo­ky­to­jiš­ka struk­tū­ra. Bet ge­ri mo­ky­to­jai at­si­ran­da ta­da, kai jų mir­ti­nai rei­kia. Taip kaip ir poe­tai. At­si­ras sa­kan­tys tai, ką la­bai rei­kia iš­girs­ti tuo me­tu. Ne­ga­liu paaiš­kin­ti ir Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus fe­no­me­no. Jis at­si­ra­do ta­da, kai rei­kė­jo poe­to. Kiek kar­tų ir Mai­ro­niui bu­vo siū­lo­ma trauk­tis, at­li­kus sa­vo vaid­me­nį, bet atė­jo at­gi­mi­mas ir gie­do­jo vėl vi­si Mai­ro­nį.“

Pro­fe­so­rės kny­ga ne­ša ra­mų sa­vęs ži­no­ji­mą, kal­bė­ji­mą, sa­kė D. Kuo­lys. Fra­zės „ra­mus ži­no­ji­mas“ au­to­rys­tė pri­klau­so So­fi­jai Ky­man­tai­tei-Čiur­lio­nie­nei, ku­ri jau­na mo­kė bū­si­mas mo­ky­to­jas Vil­niu­je, pran­ciš­ko­nų vie­nuo­ly­ne, skai­tė joms lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kur­są. Ta fra­zė bu­vo apie Do­ne­lai­tį, kad jis tu­ri to ra­maus sa­vęs ži­no­ji­mo, ku­rio mums, lie­tu­viams, la­bai stin­ga.

V. Dau­jo­ty­tė, ant­rin­da­ma D. Kuo­liui, pri­dū­rė, jog iš tie­sų svar­biau­sia – dva­sios, sie­los lais­vė. Kaip sa­kė poe­tas Jur­gis Balt­ru­šai­tis: „yra švie­sos ir tam­so­je, ir lais­vės ver­go bū­ty­je.“

Su­si­ti­ki­mui bai­gian­tis kny­gos au­to­rei bu­vo dė­ko­ja­ma pa­čiais gra­žiau­siais žo­džiais. Pe­da­go­gė Vio­le­ta Be­niu­lie­nė, at­vy­ku­si į šį su­si­ti­ki­mą iš Klai­pė­dos, pri­si­pa­ži­no, jog V. Dau­jo­ty­tė vi­sa­da bu­vo at­ra­ma jai ir stu­den­tau­jant, ir mo­kant vai­kus. „Kul­tū­ra, ei­nan­ti iš jū­sų, ap­gau­bia ir ta su­maiš­tis – ne­be to­kia bai­si. Mū­sų kar­ta bu­vo lai­min­ga, nes tu­rė­jo jus. Ra­dau sa­ve to­je kny­go­je, nors ki­ta kar­ta esam, iš­vaikš­čio­jau jū­sų kny­gą sa­vo gy­ve­ni­mu. Mes lai­min­gi, nes Dau­jo­ty­tė yra mū­sų Grai­nio lie­pa. Ti­kiu, bus tų li­tua­nis­tų, ateis lai­kas, at­si­ras, at­si­vers kny­gą, pa­skai­tys ir nu­rims. Ačiū, kad jūs esa­te“ – dė­ko­jo klai­pė­diš­kė pro­fe­so­rei.

Pa­si­bai­gus su­si­ti­ki­mui nu­si­drie­kė il­ga no­rin­čių­jų au­to­rės au­tog­ra­fo ei­lė. Su vi­sais pro­fe­so­rė mie­lai šne­ku­čia­vo­si ir fo­tog­ra­fa­vo­si.

Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.

Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.

Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.

Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.