Rie­ta­ve – pa­skai­ta apie mo­te­ris par­ti­za­nes

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Ty­lio­sios fron­to ka­rės

Spau­dos at­ga­vi­mo, kal­bos ir kny­gos die­na yra tar­si liu­di­ji­mas, kad žo­dis ga­li bū­ti gink­las, pa­si­prie­ši­ni­mo ar ta­pa­ty­bės sim­bo­lis. Dau­giau kaip prieš šim­tą me­tų Lie­tu­va pa­ty­rė spau­dos drau­di­mą, o žmo­nės ri­zi­ka­vo sa­vo lais­ve ar net gy­vy­be, slap­čia pla­tin­da­mi kny­gas bei spau­dą ir taip siek­da­mi iš­sau­go­ti lie­tu­vių kal­bą bei kul­tū­rą. Tuo me­tu knyg­ne­šiai bu­vo sa­vo­tiš­ki mū­sų tau­tos did­vy­riai.

Vė­liau jau par­ti­za­nai, kaip prieš tai knyg­ne­šiai, sto­jo į ko­vą už tei­sę bū­ti lie­tu­viais. Šian­dien mes gy­ve­na­me vi­sai ki­to­kia­me pa­sau­ly­je, tu­ri­me žo­džio lais­vę, in­for­ma­ci­jos sklai­dą, bet kar­tu su­vo­kia­me, kad lais­vė nė­ra duo­ty­bė. Kiek­vie­ną die­ną tu­ri­me tą pri­si­min­ti ir ver­tin­ti.

Šias tie­sas praė­ju­sią sa­vai­tę Rie­ta­vo vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je pri­mi­nė vy­kęs įdo­mus ir įtrau­kian­tis su­si­ti­ki­mas, ku­rio me­tu kal­bė­ta apie Va­ka­rų Lie­tu­vos mo­te­ris par­ti­za­ni­nia­me ju­dė­ji­me 1944–1953 me­tais.

Par­ti­za­nų te­ma dau­gu­mai yra pui­kiai pa­žįs­ta­ma, ta­čiau apie mo­te­ris par­ti­za­nes kal­ba­ma dar tik­rai per ma­žai. Mo­te­rų drą­sa ir pa­siau­ko­ji­mas bu­vo ne ma­žiau svar­būs ne­gu gink­luo­tas pa­si­prie­ši­ni­mas, jos bu­vo tar­si ty­lio­sios fron­to ka­rės.

Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­ro is­to­ri­kė R. Sta­vec­kai­tė-No­ta­ri su­si­ti­ki­mo me­tu pa­sa­ko­jo, kad jų ty­ri­nė­ji­mo ob­jek­tu ta­po 700 mo­te­rų iš vi­sos Lie­tu­vos. Ty­ri­mo ei­go­je šis skai­čius šiek tiek su­ma­žė­jo, ka­dan­gi paaiš­kė­jo, kad da­lis tų mo­te­rų bu­vo ne par­ti­za­nės, o ry­ši­nin­kės. Ši ka­te­go­ri­ja yra lai­ko­ma at­ski­ra, prie jų ty­ri­nė­ji­mo is­to­ri­kai ke­ti­na pri­si­lies­ti ne­to­li­mo­je atei­ty­je.

At­li­ko itin svar­bų vaid­me­nį

Is­to­ri­kės E. Kri­pie­nė tei­gi­mu, yra nu­si­sto­vė­ju­si nuo­mo­nė, jog ka­ras yra tik vy­rų rei­ka­las, o mo­te­rys ja­me tie­siog ne­da­ly­vau­ja. At­li­kus pir­mi­nius ty­ri­mus bu­vo nu­sta­ty­ta, kad vi­sų po­ka­rio lais­vės ko­vų da­ly­vių 13 pro­cen­tų ga­lė­jo bū­ti mo­te­rys: ne tik ko­vo­to­jos, bet ir šei­mi­nin­kės, siu­vė­jos, se­su­tės. Kiek­vie­nas jų at­lik­tas dar­bas ta­me ju­dė­ji­mo kon­teks­te bu­vo svar­bus, pa­mi­nė­ti­nas ir pa­si­gė­rė­ti­nas. O kur dar par­ti­za­nų mo­ti­nos, my­li­mo­sios, se­se­rys, ku­rios kiek­vie­ną die­ną gy­ve­no nuo­la­ti­nės grės­mės aki­vaiz­do­je, ga­lė­jo bū­ti tar­do­mos, iš­trem­tos, suim­tos, tad jų in­dė­lis taip pat bu­vo la­bai svar­bus.

Mo­te­rys par­ti­za­nės daž­niau­siai vyk­dy­da­vo ne ka­ri­nes funk­ci­jas, bet ry­ši­nin­kių ir rė­mė­jų. Ope­ra­ci­jo­se jų žū­da­vo ma­žiau, to­dėl dau­giau­siai jos bu­vo tos liu­di­nin­kės, ku­rios Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę pa­sa­ko­jo, kaip at­ro­dė par­ti­za­ni­nis ka­ras ir ja­me da­ly­va­vu­sios mo­te­rys.

„Jei­gu mo­te­ris, ne­tu­rė­da­ma ki­tos išei­ties, ei­da­vo į par­ti­za­nus, tai pa­pras­tai ją priim­da­vo tik ku­riam lai­kui ir vi­sais įma­no­mais bū­dais steng­da­vo­si su­ras­ti joms ki­tą sau­gų prie­globs­tį. Idea­liu at­ve­ju pa­rū­pin­da­vo ne­tik­rus do­ku­men­tus ir įtai­sy­da­vo kaž­kur dirb­ti sve­ti­ma pa­var­de. Bet jei­gu ne­pa­vyk­da­vo, ta­da to­kią mo­te­rį trak­tuo­da­vo kaip ly­gia­ver­tę par­ti­za­nams vy­rams, ne­tai­ky­da­vo jo­kių nuo­lai­dų“, – pa­sa­ko­jo E. Kri­pie­nė.

Kū­rė šei­mas ir gim­dė vai­kus

Ab­so­liu­čios dau­gu­mos mo­te­rų įsi­trau­ki­mą į lais­vės ko­vas nu­lem­da­vo iš da­lies ne jų pa­čių, o jų ar­ti­mo­jo spren­di­mas. Jei­gu vy­ras, my­li­ma­sis, bro­lis ar tė­vas nu­spręs­da­vo trauk­tis į par­ti­za­nus, tai jos tie­siog au­to­ma­tiš­kai tap­da­vo par­ti­za­nų rė­mė­jo­mis ar ry­ši­nin­kė­mis. Jei­gu par­ti­za­nai ko­kia­me ūky­je įsi­reng­da­vo sa­vo bun­ke­rį, atė­jęs bū­rys iš miš­ko vi­sais klau­si­mais tar­da­vo­si su šei­mos vy­ru, o duk­ros ir žmo­na ga­min­da­vo par­ti­za­nams val­gy­ti ar skalb­da­vo jų rū­bus.

Net jei vy­rai lai­ky­da­vo­si nuo­sta­tos veng­ti mo­te­rų sa­vo gre­to­se, jų vis tiek at­si­ras­da­vo. Ne pa­slap­tis, kad tarp jau­nuo­lių įsi­plies­kus jaus­mams net bu­vo ku­ria­mos šei­mos – pa­ti­ki­mas ku­ni­gas vė­lai va­ka­re ar net nak­tį miš­ke ar­ba ko­kio­je pa­ti­ki­mo­je rė­mė­jų kai­mo so­dy­bo­je slap­ta su­tuok­da­vo baž­ny­ti­ne san­tuo­ka. Par­ti­za­nų vai­kai kar­tais gim­da­vo ta­me pa­čia­me bun­ke­ry­je, jei gim­dy­vės su pa­dirb­tais do­ku­men­tais ne­pa­vyk­da­vo pa­gul­dy­ti į li­go­ni­nę, kad sau­giai su­si­lauk­tų vai­ke­lio.

Vis dėl­to vai­kai miš­ke nie­ka­da neaug­da­vo. Ma­ma par­ti­za­nė kū­di­kį daž­niau­siai pa­lik­da­vo sau­gia­me prie­globs­ty­je pas ki­tus žmo­nes ar ar­ti­muo­sius ir iš­vyk­da­vo to­liau ei­ti sa­vo lais­vės ko­vo­to­jos ke­liu.

„Ne­re­tai bū­da­vo, kad vai­ke­lio tė­vai kar­tu par­ti­za­nau­da­vo, tad, sa­vai­me su­pran­ta­ma, kar­tu ir žū­da­vo. Vai­kas vie­nu me­tu ne­tek­da­vo iš­kart abie­jų tė­vų, ne­ži­no­da­mas sa­vo šei­mos is­to­ri­jos ga­liau­siai at­si­dur­da­vo glo­bos na­muo­se ir vė­liau jau sa­va­ran­kiš­kai ka­bin­da­vo­si į gy­ve­ni­mą“, – kal­bė­jo E. Kri­pie­nė.

Spau­dos lei­di­nių ra­šy­mas kai­nuo­da­vo gy­vy­bę

Ty­ri­mo cent­ro is­to­ri­kas D. Juo­dis pa­sa­ko­jo, kad vie­na iš ko­vos už lais­vę prie­mo­nių bu­vo spau­da. Lie­tu­vos par­ti­za­nai iš­lei­do apie 80 spau­dos lei­di­nių skir­tin­gais pa­va­di­ni­mais. Jų ti­ra­žai bu­vo la­bai skir­tin­gi – nuo ke­lių iki ke­lių de­šim­čių ar šim­tų.

Ži­no­ma dau­giau kaip 30 pa­va­di­ni­mų par­ti­za­nų iš­leis­tų poe­zi­jos, pro­zos ir pub­li­cis­ti­kos kny­ge­lių. Lei­dy­bai rei­ka­lin­go­mis prie­mo­nė­mis ap­rū­pin­da­vo ry­ši­nin­kai ir rė­mė­jai. 1946–1951 me­tais so­vie­ti­nis sau­gu­mas suė­mė 29 vals­ty­bi­nių lei­dyk­lų ir spaus­tu­vių dar­buo­to­jus, kal­ti­na­mus po­grin­džio spau­dos rė­mi­mu. Už to­kios spau­dos pla­ti­ni­mą (o pla­ti­no dau­giau­sia gim­na­zis­tai, stu­den­tai) vien 1947 me­tais suim­ta 640 žmo­nių, dau­ge­lis jų nu­teis­ti ka­lė­ti la­ge­riuo­se.

„Že­mai­čių apy­gar­do­je nuo 1945 iki 1953 me­tų ėjęs spau­dos lei­di­nys „Lais­vės var­pas“ bu­vo re­kor­di­nin­kas, il­giau­siai gy­va­vęs laik­raš­tis. Per ne­pil­nus aš­tuo­nis me­tus jo išė­jo 176 nu­me­riai. Dar vie­nas re­kor­di­nin­kas bu­vo „Lais­vės bal­sas“ leis­tas 1945–1952 me­tais, per sep­ty­nis me­tus jo iš­leis­ta 156 nu­me­riai“, – kal­bė­jo D. Juo­dis.

1949 me­tais bu­vo spaus­di­na­mas lei­di­nys pa­va­di­ni­mu „Prie ry­man­čio rū­pin­to­jė­lio“ ir pla­ti­na­mas be­veik vi­so­je Lie­tu­vo­je.

Is­to­ri­kas pa­brė­žė, kad lei­dy­bi­nė veik­la daž­niau­siai lai­ky­da­vo­si ant ke­lių as­me­nų pe­čių, ka­dan­gi trūk­da­vo žmo­nių, in­te­li­gen­ti­jos at­sto­vų, ku­rie ga­lė­da­vo ra­šy­ti. To­kių ge­bė­ji­mų daž­niau­siai tu­rė­da­vo tik kai­mo mo­ky­to­jai – da­rak­to­riai. Aukš­čiau­si par­ti­za­nų va­dai (vie­nas to­kių – Adol­fas Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas) ne­re­tai taip pat iki tol dir­bo pe­da­go­gais.

Tarp spau­dos lei­dė­jų bu­vo ir ne­ma­žai mo­te­rų. Vis dėl­to po­grin­di­nė spau­da lai­kė­si tik iki 1957-ųjų, nes žu­vus lei­dė­jams ne­be­li­ko kam tęs­ti jų dar­bų.