Rie­ta­vo bib­lio­te­ko­je sve­čia­vo­si Čes­lo­vas Jur­šė­nas

Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės Ire­nė­jaus Ogins­kio vie­šo­ji bib­lio­te­ka šią te­mi­nę sa­vai­tę pra­dė­jo iš­skir­ti­niu su­si­ti­ki­mu – bib­lio­te­ką ap­lan­kė Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ras, bu­vęs Sei­mo Pir­mi­nin­kas, žur­na­lis­tas Čes­lo­vas Jur­šė­nas.

Ren­gi­nio me­tu, kal­bi­na­mas mo­de­ra­to­rės bib­liog­ra­fės Vil­mos Pi­liu­vie­nės, sve­čias da­li­jo­si gy­ve­ni­mo is­to­ri­jo­mis, pa­pa­sa­ko­jo apie sa­vo as­me­ni­nį ir pro­fe­si­nį ke­lią, ja­me su­tik­tus žmo­nes, ku­rie pa­da­rė di­džiau­sią įta­ką, ypa­tin­gą dė­me­sį skir­da­mas tė­vų ir mo­ky­to­jų vaid­me­niui.

Su­si­ti­ki­mo me­tu Č. Jur­šė­nas pri­sta­tė ir sa­vo au­to­biog­ra­fi­nę kny­gą „Ne­nuo­bo­daus gy­ve­ni­mo mo­zai­ka“, at­vi­rai pa­sa­ko­jo apie kar­je­ros pra­džią, pir­muo­sius ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos žings­nius ir įsi­min­ti­nus gy­ve­ni­mo įvy­kius. Kai ku­riuos jų – kaip pa­ts sa­kė – vis dar no­ri­si pa­si­lik­ti tik sau.

Ren­gi­nio at­mos­fe­rą pra­tur­ti­no ir dar vie­nas gar­bus sve­čias – Lie­tu­vos dip­lo­ma­tas, sig­na­ta­ras Jus­tas Vin­cas Pa­lec­kis, ku­ris sa­vo pri­si­mi­ni­mais ir įžval­go­mis su­kū­rė jaut­rų, gy­vą po­kal­bį.

Ne­pai­sant il­ga­me­tės po­li­ti­nės pa­tir­ties ir aukš­tų pa­rei­gų, Č.s Jur­šė­nas pa­li­ko šil­to, at­vi­ro ir hu­mo­ro ne­sto­ko­jan­čio žmo­gaus įspū­dį. Tai žmo­gus, ku­ris ne­bi­jo pri­pa­žin­ti klai­dų, mo­ka pa­si­juok­ti iš sa­vęs, o svar­biau­sia – nie­ka­da neiš­ke­lia sa­vęs aukš­čiau už ki­tus. Su to­kiu žmo­gu­mi no­ri­si bend­rau­ti. To­kios as­me­ny­bės – tai, ko la­biau­siai lin­ki­me ir sa­vo vals­ty­bei.

Rie­ta­vo vie­šo­sios bib­lio­te­kos nuo­trau­ka