Naujausios
Stebuklingas šaltinio vanduo
Lopaičių kaimas yra rytinėje Rietavo savivaldybės dalyje. Jo apylinkėse stūgsantis piliakalnis kadaise vadintas Lopaičių šventviete, spėjama, kad čia yra buvusios žynių valdos. O kas spėlioja, kokia Lopaičių pavadinimo reikšmė, tikriausiai nustebs išgirdęs, kad ji labai paprasta ir netgi buitiška, siejama su Žemaitijos žemės lopinėliu.
Įdomu tai, kad šis žemės lopinėlis jau nuo seno traukia smalsuolius. Žmonės iš įvairiausių Lietuvos vietų čia vyksta vedini skirtingų tikslų. Vieniems rūpi pasigrožėti nuo Lopaičių piliakalnio atsiveriančiais Žemaitijos vaizdais, kiti čia atvažiuoja, kaip tikima, gydančių savybių turinčio šaltinio vandens.
Žmonės iki šiol pasakoja apie stebuklingus išgijimus, sveikatos pagerėjimus pavartojus šio vandens. Ko jau ko, bet vieno fakto nepaneigsi – Lopaičių šaltinėlio vanduo išties labai švarus ir skanus. Gali būti, kad žemaičių protėviai prie Aitralės kūrėsi ir dėl šios priežasties.
Beje, dar iki pat šių dienų yra tikinčių, jog būtent ši vieta nenusakomais saitais susieta su kosmosu, todėl einant taku nuo Norų akmens per mišką, ypač stipriai jaučiama mistinė energetika.
Senovinėse šventvietėse šaltiniai turėjo ypatingą sakralinę reikšmę. O Lopaičių šaltinis dargi turi devynias gyslas. Šis pagonims svarbus ir mistinis skaičius patvirtina, kad čia išties galėjo būti sakrali vieta.
Karžygių dvasia
Spėjama, kad XIII a. čia stūksojusi kunigaikščio Vykinto, Saulės mūšyje su žemaičių kariais nugalėjusio kryžiuočius, pilis. Legendos byloja, kad į Vykinto tvirtovę 1251 metais buvo atvykęs būsimasis Lietuvos karalius Mindaugas ir kvietė žemaičius jungtis prie Lietuvos. Bet kovoje buvo sužeistas strėle ir atsitraukė į savo pilį – Vorutą. Spėjama, kad 1252 metais su kryžiuočių pagalba jam vis tik pavyko laimėti mūšį prieš žemaičius.
Iki šiol dar gyva vietinių žmonių pasakojama legenda, kuri teigia, kad kiekvienais metais per Kalėdas šiame kalne vienai nakčiai atgyja narsuolių žemaičių karžygių dvasios.
Tačiau ne tiek šie istoriniai faktai žmones traukia į Lopaičius, kiek spėjimas, kad čia kadaise buvo žynių valdos. Atsirasti šiai prielaidai leido paslaptingi Lopaičių akmenų dariniai, kurie gali būti susiję su mūsų senąja religija ir papročiais.
Yra ir manančių, kad šie rieduliai gali priklausyti daug senesnei kultūrai nei pagonybė. Gali būti, kad iki šiol nieko nežinome apie prieš tūkstančius metų klestėjusią kultūrą ir apie jos papročius, pasaulio suvokimą bei religiją.
Nuo Lopaičių kalno paprastai akimi apžvelgiami net 8 bažnyčių bokštai: Tverų, Laukuvos, Rietavo, Endriejavo, Kulių, Stalgėnų, Plungės ir Medingėnų. O stebint pro žiūronus, vakarų horizontai nusikelia žymiai toliau, yra teigiančių, kad įžiūrėjo net Klaipėdos bažnyčios bokštą.
Norus pildantis akmuo
Atkeliavus prie Lopaičių piliakalnio ir patraukus į mišką, netrukus tenka sukti galvą, kurį vieną kelią iš dviejų pasirinkti. Vienas jų veda prie norų akmens. Kadangi kiekvienas žmogus turi prikaupęs daugiau ar mažiau slaptų norų, dažniausiai pastarąjį taką ir pasirenka pirmą. Norų akmenį pasiekti galima kopiant į kalną eglių spyglių ir medžių šaknų nuklotu taku arba čia pat įrengtais stačiais laipteliais.
Nebijokite, tikrai nepraeisite pro šalį – norų akmuo dažniausiai būna apstatytas mažų akmenukų bokšteliais. Kad norai išsipildytų, ankščiau čia žmonės palikdavo smulkių monetų. Vėliau, įrengus informacinį stendą, kuriame buvo parašyta, kad norai išsipildo ant didžiojo akmens uždėjus savo akmenėlį, čia ėmė dygti minėtos akmenėlių konstrukcijos.
Tereikia tyliai sau pagalvoti apie savo norą, o galvojant ant norų akmens uždėti akmenuką ar net kelis ir laukti po kurio laiko įvykstančio stebuklo.
Beje, nuo šios vietos prasideda tankus ir mistika alsuojantis miškas, kuriame išsidėstę įvairūs kiti dėmesio verti objektai: dolmenas, akmuo su veidu, observatorija ir kt. Šie akmenys čia guli nuo neatmenamų laikų, kada žmonės tikėjo antgamtiškais reiškiniais.
Paslaptinga observatorija
Svarbiausiais Lopaičių komplekso objektais galima laikyti observatoriją ir dolmeną, kuris, beje, yra vienintelis Lietuvoje.
Lopaičių observatorija – tai lygų apskritimą sudaranti nedidelė dauba, kurios šlaituose išdėstyti įvairaus dydžio akmenys. Gali būti, kad žyniai šią vietą naudojo dangaus kūnams, metų laikams stebėti, priimdavo čia svarbius sprendimus.
Dolmenas kildinamas iš graikų žodžio „akmens stalas“. Tai iš plokščių akmenų sukrautas statinys, primenantis vartus, ypatinga energetinė vieta, kurioje galima pasikrauti žinių ir energijos. Tikėta, kad tai ryšio su savo protėviais vieta. Tiek prie observatorijos, tiek prie spėjamo dolmeno ir šiandien negęsta žvakutės, žmonės aukoja čia lauko gėles, vaisius.
Fizikai skeptiškai žvelgia į samprotavimus, esą žemę supa energetinės linijos, kurių susikirtimo taškuose galima justi ypatingą energiją, raminančią ir apvalančią žmogų. Vis tik Lopaičiais, kaip atskaitos tašku, pasinaudoję bioenergetikai bandė sukurti energetinę gardelę, kurią užklojus ant visos Lietuvos susidaro dviejų rombų (pagrindais sugludusių trikampių) sistema.
O kol mokslininkai ir mistikos ieškotojai ginčijasi, kuo tikėti, patys nuvažiuokite į Lopaičius ir širdimi pajuskite, kas tikra, o kas ne.