Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bė šven­tė 25-erių me­tų ju­bi­lie­jų

Pre­zi­den­to svei­ki­ni­mas rie­ta­viš­kiams

Iš­kil­min­gą ren­gi­nį ati­da­rė ir mu­zi­ki­nį My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio po­lo­ne­zą „At­sis­vei­ki­ni­mas su Tė­vy­ne“ do­va­no­jo Rie­ta­vo mies­to Bog­da­no Ogins­kio ir Rie­ta­vo My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio me­no mo­kyk­los jung­ti­nis or­kest­ras, ku­riam va­do­vau­ja Ne­ri­jus Ja­sins­kas.

Ren­gi­nio ve­dė­jas Si­mo­nas Do­vi­daus­kas su­si­rin­ku­sie­siems pri­mi­nė, kad Rie­ta­vas prieš 25-erius me­tus at­kū­rė sa­vo sa­vi­val­dą ir pra­dė­jo gy­vuo­ti sa­va­ran­kiš­kai. Nuei­tas ke­lias iš­ties ne­bu­vo leng­vas, rei­ka­la­vo daug dar­bo ir pa­stan­gų. Ne­pai­sy­da­mi jo­kių iš­šū­kių, da­bar kiek­vie­nas ga­li juo ei­ti aukš­tai iš­kė­lęs gal­vas, gė­rė­tis, džiaug­tis ir di­džiuo­tis įvy­ku­siais po­ky­čiais.

Svei­ki­ni­mo žo­džiui pa­kvies­tas Pre­zi­den­tas G. Nau­sė­da džiau­gė­si ga­li­my­be kar­tu su rie­ta­viš­kiais švęs­ti to­kią gra­žią šven­tę.

„25-eri me­tai žmo­gaus gy­ve­ni­me yra dar tik jau­nys­tės pra­džia, nuo ku­rios at­si­spy­rus atei­na bran­da ir la­bai aiš­kus su­vo­ki­mas, ką gy­ve­ni­me no­ri nu­veik­ti. Ly­giai taip pat yra ir sa­vi­val­dy­bei – ar­ti­miau­sius de­šimt­me­čius ne­trūks am­bi­cin­gų tiks­lų, idė­jų. Esu dė­kin­gas už ga­li­my­bę pri­si­lies­ti prie jū­sų kul­tū­ros ir is­to­ri­jos klo­dų. M. K. Ogins­kis, Ire­nė­jus Ogins­kis ir jų pa­li­kuo­nis su­for­ma­vo vi­są XIX a. Rie­ta­vo ur­ba­nis­ti­nį ir kul­tū­ri­nį vei­dą“, – kal­bė­jo pre­zi­den­tas.

G. Nau­sė­da pri­dū­rė, kad Rie­ta­vo mies­tas yra pui­ki vie­ta pa­ro­dy­ti, kad eu­ro­pie­tiš­ka Lie­tu­va XIX a. spar­čiai kles­tė­jo. Rie­ta­ve už­si­de­gė pir­mo­ji elekt­ros lem­pu­tė, pa­si­gir­do ir pir­ma­sis te­le­fo­no skam­bu­tis. Bet vi­sų sėk­mių ir re­zul­ta­tų kal­viai, mies­to kū­rė­jai ir au­gin­to­jai yra ne kas ki­tas, o žmo­nės, ku­rie sa­vo mies­tą ve­da į atei­tį.

Pri­si­min­ti pir­mie­ji žings­niai

Vi­sus pa­svei­ki­nęs ir pa­dė­ko­jęs už da­ly­va­vi­mą iš­kil­mė­se, Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės me­ras An­ta­nas Čer­nec­kis pa­kvie­tė trum­pai pri­si­min­ti pra­bė­gu­sius 25-erius me­tus. Po 2000-ųjų ko­vo 19 die­ną vy­ku­sių rin­ki­mų pir­mą kar­tą iš­rink­ta Rie­ta­vo ta­ry­ba. Į pir­mą­jį po­sė­dį ji su­si­rin­ko ba­lan­džio 1-ąją.

„Tą die­ną mies­tas al­sa­vo ypa­tin­ga nuo­tai­ka – vil­ti­mi, at­sa­ko­my­be ir džiaugs­mu. Pra­dė­jo­me nuo Mi­šių Rie­ta­vo Šv. ar­kan­ge­lo My­ko­lo baž­ny­čio­je, po jų su­si­rin­kę tuo­me­tė­je Rie­ta­vo se­niū­ni­jos sa­lė­je vie­nin­gai su­gie­do­jo­me Lie­tu­vos him­ną, iš­kil­min­gai pa­si­ra­šė­me pa­si­ža­dė­ji­mą dirb­ti dėl Rie­ta­vo kraš­to ge­ro­vės, iš­rin­ko­me me­rą, me­ro pa­va­duo­to­ją, o mies­to aikš­tė­je pa­so­di­no­me ąžuo­liu­ką – stip­ry­bės, il­gaam­žiš­ku­mo ir vie­ny­bės sim­bo­lį. Te­gul ir to­liau mus vie­ni­ja bend­ras tiks­las, stip­ri, kles­tin­ti ir vie­nin­ga sa­vi­val­dy­bė“, – kal­bė­jo A. Čer­nec­kis.

Me­ras pri­si­mi­nė, kad vi­si, tais 2000-ai­siais sto­ję prie Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės vai­ro, su­vo­kė at­ver­čian­tys nau­ją Rie­ta­vo is­to­ri­jos pus­la­pį. Ži­no­jo, kad ke­lias ne­bus leng­vas, ne­tu­rė­jo nei pa­tir­ties, nei rei­kia­mų spe­cia­lis­tų, įgū­džių pla­nuo­ti, stra­te­guo­ti ar efek­ty­viai val­dy­ti si­tua­ci­ją. Per vie­ną mė­ne­sį rei­kė­jo su­for­muo­ti ad­mi­nist­ra­ci­ją, įkur­ti sky­rius, su­sty­guo­ti se­niū­ni­jų dar­bą, ka­dan­gi nuo ge­gu­žės 1-osios bu­vo pe­rim­tos vi­sos val­dy­mo funk­ci­jos.

Sa­vi­val­dy­bė iš pra­džių įsi­kū­rė tri­juo­se pa­sta­tuo­se, ku­rie rei­ka­la­vo nea­ti­dė­lio­ti­no re­mon­to, trū­ko net pa­čių bū­ti­niau­sių da­ly­kų: sta­lų, kė­džių, trans­por­to prie­mo­nės bu­vo itin pra­stos būk­lės.

Iš­rink­tas Rie­ta­vo gar­bės pi­lie­tis

Ju­bi­lie­ji­nės šven­tės me­tu svei­ki­ni­mo žo­džius ta­rė vi­daus rei­ka­lų mi­nist­ras Vla­dis­lav Kond­ra­to­vič, Sei­mo na­riai To­mas Do­mar­kas, Jur­gis Raz­ma, Vik­to­ras Pranc­kie­tis, Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bių aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tas, Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras Aud­rius Kli­šo­nis, Skuo­do ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras Sta­sys Gu­tau­tas, Ši­la­lės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras Ta­das Bart­kus, Klai­pė­dos ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras Bro­nius Mar­kaus­kas, Pa­gė­gių sa­vi­val­dy­bės vi­ce­me­rė Auš­ra Zon­gai­lie­nė, taip pat sve­čiai iš už­sie­nio.

Anot Ren­gi­nio ve­dė­jo S. Do­vi­daus­ko, sim­bo­liš­ka, kad Lie­tu­vai mi­nint at­kur­tos ne­prik­lau­so­my­bės 35-me­tį, sa­vo 25-me­tį mi­ni ir at­kur­ta Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bė. Tai ket­vir­tis am­žiaus, pri­pil­dy­tas tiks­lų, dar­bų, iš­šū­kių, ne­ri­mo ir džiaugs­mo. Bet vi­sas šis nuei­tas ke­lias yra vi­sų žmo­nių nuo­pel­nas, o jei­gu tuo ke­liu ei­na­ma ne­si­stum­dant, bet vie­nas ki­tą pa­lai­kant, pa­de­dant – ke­lio­nė tam­pa iš­ties pra­smin­ga, o re­zul­ta­tai džiu­gi­nan­tys. Ge­rų ke­ti­ni­mų ve­da­mi, bend­ra­ke­lei­vi rei­ka­lui esant sku­ba iš­ties­ti pa­gal­bos ran­ką, to­dėl bet ko­kius iš­šū­kius įveik­ti yra leng­viau.

Vie­nam iš to­kių bend­ra­ke­lei­vių Jo­nui Var­ka­liui Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės ta­ry­ba už ypa­tin­gus nuo­pel­nus Rie­ta­vui nu­spren­dė su­teik­ti gar­bės pi­lie­čio var­dą.

Kaip skelb­ta iš­kil­mių me­tu, J. Var­ka­lys sa­vo veik­la pri­si­dė­jo prie gra­žes­nės ir ge­res­nės Rie­ta­vo atei­ties kū­ri­mo. Jis sto­vė­jo prie Rie­ta­vo at­kū­ri­mo iš­ta­kų ir vis dar tvir­tai sto­vi šian­dien, ak­ty­viai pri­si­dė­da­mas prie Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės ge­ro­vės kū­ri­mo, telk­da­mas dė­me­sį spren­džiant jaut­riau­sias Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės gy­ven­to­jų pro­ble­mas. Vie­nas ryš­kiau­sių pa­vyz­džių – Rie­ta­vo pa­ra­pi­jos se­ne­lių glo­bos na­mų sta­ty­bos ini­cia­ty­vos pa­lai­ky­mas. J. Var­ka­lys rū­pi­na­si ir glo­bo­ja įvai­rius kul­tū­ros ren­gi­nius, įstai­gas, ak­ty­viai da­ly­va­vo spren­džiant is­to­ri­nius, kul­tū­ri­nio pa­vel­do, inf­rast­ruk­tū­ros, in­ves­ti­ci­nius klau­si­mus.

„No­riu pa­dė­ko­ti Rie­ta­vo kraš­tie­čių klu­bui, ku­ri tei­kė ma­no kan­di­da­tū­rą, Rie­ta­vo pa­ra­pi­jos se­ne­lių glo­bos na­mams už pa­lai­ky­mą, tė­ve­liams ir, ži­no­ma, sa­vo šei­mai, žmo­nai Ni­jo­lei, ku­ri 50 mū­sų bend­ro ve­dy­bi­nio gy­ve­ni­mo me­tų tvir­tai lai­kė vi­sus ke­tu­ris na­mų kam­pus, o man su­da­rė są­ly­gas tar­nau­ti vi­suo­me­nei, rie­ta­viš­kiams ir vi­sos Lie­tu­vos žmo­nėms“, – dė­ko­da­mas už jam skir­tą įver­ti­ni­mą kal­bė­jo J. Var­ka­lys.

Po iš­kil­min­gų svei­ki­ni­mų ir ap­do­va­no­ji­mų, ren­gi­nio sve­čiai tu­rė­jo uni­ka­lią ga­li­my­bę iš­vys­ti mo­der­nų la­zer­me­no pa­si­ro­dy­mą, sim­bo­li­zuo­jan­tį nau­ją pro­ver­žį, mo­der­nu­mą ir atei­ties vi­zi­ją.

Ne­pa­kar­to­ja­mais mu­zi­ki­niais kū­ri­niais žiū­ro­vus džiu­gi­no ir Kau­no mies­to sim­fo­ni­nis or­kest­ras, ku­riam va­do­vau­ja Al­gi­man­tas Trei­kaus­kas, vyr. di­ri­gen­tas – Cons­tan­ti­ne Or­be­lian, di­ri­gen­tas – Ro­ber­tas Šer­ve­ni­kas, so­lis­tė Ie­va Prud­ni­ko­vai­te bei sve­čias iš Ita­li­jos Gian­lu­ca Lit­te­ra, vir­tuo­ziš­kai at­li­kęs ke­lis kū­ri­nius lū­pi­ne ar­mo­ni­kė­le.