Ro­ma­no „Ne­pa­žįs­ta­mo­ji“ pri­sta­ty­mas Rie­ta­ve

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Mei­lės emig­ran­tė Ham­bur­ge

Su­si­ti­ki­mas su kny­gų au­to­re J. Her­lyn pra­si­dė­jo nuo skam­baus ir me­lo­din­go mu­zi­ki­nio kū­ri­nio, ku­rį gi­ta­ra at­li­ko Rie­ta­vo My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio me­no mo­kyk­los mo­ki­nė Vy­tau­tė Ku­ka­naus­kai­tė. Ren­gi­nio ve­dė­ja ir vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė Eri­ka Pranc­ke­vi­čie­nė vi­siems su­si­rin­ku­sie­siems pri­sta­tė dau­ge­liui pui­kiai ži­no­mą vie­ną skai­to­miau­sių gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros kny­gų au­to­rę.

J. Her­lyn biog­ra­fi­jo­je pui­kuo­ja­si net ke­tu­rio­li­ka pa­ra­šy­tų ro­ma­nų. Pir­mą kar­tą Rie­ta­ve vie­šė­ju­si ra­šy­ta pri­si­pa­ži­no, kad jos ro­ma­nai gi­mė tik to­dėl, kad su­si­klos­čius tam tik­roms ap­lin­ky­bėms te­ko iš­va­žiuo­ti iš Lie­tu­vos.

„Ma­no kaip ra­šy­to­jos is­to­ri­ja pra­si­dė­jo nuo to, kad ga­vau pa­siū­ly­mą ir dar­bo kont­rak­tą Da­ni­jo­je, Ko­pen­ha­go­je. Ta­da nė neį­ta­riau, kad per­žen­gus 40-ies me­tų am­žiaus slenks­tį ma­no gy­ve­ni­mas ap­si­vers aukš­tyn ko­jo­mis. Su nau­ju dar­bu atė­jo nau­jas vy­ras, po dvi­de­šim­ties me­tų per­trau­kos vėl ta­pau ma­ma ir te­ko pa­gy­ven­ti ne vie­no­je už­sie­nio ša­ly­je.“

Po ne­ti­kė­tos pa­žin­ties ra­šy­to­ja J. Her­lyn ap­si­gy­ve­no Vo­kie­ti­jo­je, ka­dan­gi jos vy­ras ki­lęs iš Ham­bur­go. Ne­mo­kė­da­ma vo­kie­čių kal­bos, su pu­sant­rų me­tų am­žiaus sū­ne­liu ant ran­kų mo­te­ris ban­dė įsi­lie­ti į dar­bo rin­ką.

Mo­te­ris pa­sa­ko­jo ta­da ma­niu­si, kad ne­be­tu­ri sau pa­čiai nie­ko įro­di­nė­ti, ka­dan­gi bu­vo dir­bu­si pa­čių įvai­riau­sių dar­bų: nuo uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jos, dar­bo sa­vi­val­dy­bė­je, iki ban­ki­nin­kės.

J. Her­lyn bu­vo įsi­ti­ki­nu­si, kad jau pa­kan­ka­mai pa­sie­kė, o da­bar ga­li bū­ti tie­siog ge­ra ma­ma ir žmo­na. Bet jos vy­ras ma­nė ki­taip. Su­tuok­ti­nis jos pa­klau­sė: „O ką pra­smin­go tu ga­li nu­veik­ti per atei­nan­čius 20 me­tų?“. Iš­gir­du­si to­kį drą­sų klau­si­mą mo­te­ris ti­ki­no įsi­žei­du­si, bet ki­tą die­ną at­si­sė­do prie kom­piu­te­rio ir pra­dė­jo ra­šy­ti ro­ma­ną.

Tai ne­bu­vo spon­ta­niš­kas ra­šy­mas, J. Her­lyn vi­sa­da į die­no­raš­čius su­gul­dy­da­vo sa­vo min­tis, o su­lau­ku­si 11-os me­tų pa­ra­šė pir­mą­jį sa­vo teks­tą į laik­raš­tį „Pio­nie­riai“. Ant­ra­sis ra­šy­mo apie ke­lio­nes į Klai­pė­dos mies­to laik­raš­čius „Klai­pė­da“ ir „Va­ka­rų eksp­re­sas“ eta­pas pra­si­dė­jo iš­kart po stu­di­jų.

„Tai­gi, ga­li­ma sa­ky­ti, kad tru­pu­tį ra­šy­ti vi­sa­da mo­kė­jau, o Vo­kie­ti­jo­je ra­šy­mas man bu­vo tar­si ga­li­my­bė nuo vis­ko pa­bėg­ti. Kai ra­šiau sa­vo pir­mą­ją kny­gą, vy­ras vis sa­ky­da­vo – su­grįžk į šei­mą, nes aš bu­vau vi­siš­kai pa­ni­ru­si į šį dar­bą. Ga­liau­siai jis įpra­to, kad kai pra­de­du ra­šy­ti, man rei­ka­lin­ga ty­la ir ra­my­bė. Ži­no­ma, fi­ziš­kai ga­liu tvar­ky­ti na­mus ir šluos­ty­ti dul­kes, bet min­ty­se esu vi­siš­kai pa­si­nė­ru­si į sa­vo kū­ry­bą“, – kal­bė­jo J. Her­lyn.

Kny­gos pa­rem­tos tik­rais fak­tais

J. Her­lyn pa­sa­ko­jo, kad pra­dė­ju­si ra­šy­ti ro­ma­nus nu­sto­jo ra­šiu­si sa­vo die­no­raš­čius, ku­riuos vi­sa­da lai­kė te­ra­pi­niu bū­du su­si­kau­pu­sioms emo­ci­joms pa­leis­ti. To prie­žas­tis la­bai pa­pras­ta – abiems veik­loms ne­beuž­te­ko kū­ry­bi­nės ener­gi­jos.

Vi­sas kny­gas, ku­rias pa­ra­šė J. Her­lyn, įkvė­pė ne tik no­ras įro­dy­ti su­tuok­ti­niui, kad ji ga­li už­siim­ta nau­din­ga ir pra­smin­ga veik­la, bet ir ki­tos pa­tir­tys, pa­vyz­džiui, iš drau­gės gau­tas skau­dus laiš­kas, ra­si­niai ir kul­tū­ri­niai su­tik­tų žmo­nių skir­tu­mai, ke­lio­nės ir pa­na­šūs da­ly­kai.

Skai­ty­to­jas, pa­si­nė­ręs į J. Her­lyn kny­gų pa­sau­lį, ne tik su­si­ža­vi įtrau­kian­čio­mis ro­ma­nų is­to­ri­jo­mis, bet kar­tu pa­pil­do sa­vo ži­nių ba­ga­žą, nes ne­ma­ža da­lis au­to­rės su­kur­tų is­to­ri­jų yra pa­rem­tos tik­rais įvy­kiais, pa­sa­ko­ja apie ap­lan­ky­tas vie­tas, čia pa­ma­ty­tus is­to­ri­nius ob­je­tus, su­tik­tus žmo­nes ir pa­tir­tus kul­tū­ri­nius skir­tu­mus.

„Vi­so­se vie­to­se, ku­rios yra ap­ra­šy­tos kny­go­se, aš pa­ti esu bu­vu­si, o į Mek­si­ką, Ju­ka­ta­no pu­sia­sa­lį, pas Ma­jų kai­me­ly­je gy­ve­nan­čią mek­si­kie­tę ša­ma­nų pa­li­kuo­nę vy­kau net spe­cia­liai, kad tiks­liai per­teik­čiau vi­są in­for­ma­ci­ją, rei­ka­lin­gą kny­gai. Su­si­pa­ži­nau su lie­tu­vai­te, taip pat ra­šy­to­ja, ku­ri iš­te­kė­jo už mek­si­kie­čio che­mi­jos pro­fe­so­riaus ir gy­ve­na Mek­si­ko­je. Ir vi­sais klau­si­mais, ku­rie kil­da­vo ra­šant kny­gą, kreip­da­vau­si į ją ar jos vy­rą“, – pa­sa­ko­jo au­to­rė.

J. Her­lyn at­sklei­dė, kad kny­gas ra­šy­ti pra­de­da tik nuo tre­čios mė­nu­lio jau­na­ties die­nos, kad ei­tų ly­giag­re­čiai su mė­nu­lio cik­lu. O ge­riau­sios min­tys gal­vo­je gims­ta plau­kio­jant ba­sei­ne ar­ba vaikš­tant.