Sen­jo­rės Ele­nos aist­ra – gė­lės

Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.

Il­ga­me­tė dar­bo pa­tir­tis, gy­vū­nai ir gė­lės

Pap­ra­šy­ta pa­pa­sa­ko­ti apie sa­vo gy­ve­ni­mą E. Pronc­kie­nė pir­miau­sia kal­bė­jo apie tai, kad dau­giau nei 40 me­tų dir­bo „Li­nų au­di­nių“ fab­ri­ke. Darbš­čios mo­ters nuo­trau­ka net pui­ka­vo­si įmo­nės gar­bės len­to­je. Da­bar jau 37 me­tus naš­lau­ja ir itin šil­tai pri­si­me­na vy­rą Sta­nis­lo­vą, ku­ris, jos žo­džiais, vi­sa­da bu­vo la­bai ge­ras bei vi­suo­me­niš­kas žmo­gus – žai­dė fut­bo­lą, dai­na­vo an­samb­ly­je ir cho­re. Lai­min­gai su vy­ru nu­gy­ven­ti me­tai li­ko mo­ters pri­si­mi­ni­muo­se.

Šian­dien pa­grin­di­nis Ele­nos dar­bas yra rū­pin­tis ar­ti­mų­jų ka­pais bei pa­čios įreng­tu ža­lu­mos kam­pe­liu prie na­mų. Ir tik­rai įsi­ti­ki­no­me, kad į re­dak­ci­ją už­su­ku­si jos bi­čiu­lė A. Ze­niaus­kie­nė sa­kė tei­sy­bę – ne­to­li di­džiu­lio ber­žo dau­gia­bu­čio kie­me sen­jo­rė Ele­na kruopš­čiai įren­gė pui­kų žel­dy­ną su ak­me­nė­liais, taip pat ir poil­sio zo­ną.
Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Žemaitis“ 2025 m. rugsėjo 26 d. numeryje (Nr. 74).