Spor­tas – ne lai­ki­na už­gai­da, o gy­ve­ni­mo bū­das

Bran­giau­sias jaus­mas šir­dy­je – na­mai

Ri­man­tės KLO­VAI­TĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

R. Klo­vai­tė gi­mė ir užau­go Rie­ta­ve – mies­te, ku­ris, kaip pa­ti sa­ko, vi­sa­da liks gi­liai šir­dy­je, nes čia pra­bė­go pa­čios gra­žiau­sios vai­kys­tės die­nos. Užau­go my­lin­čio­je ir pa­lai­kan­čio­je šei­mo­je su ma­ma Da­lia, tė­čiu Ri­man­tu, bro­liu Mo­des­tu ir se­se Lau­ra.

„Nuo ma­žens bu­vau la­bai ak­ty­vi, nes man vi­sa­da rū­pė­jo ju­de­sys, kū­ry­ba, bend­ra­vi­mas. Pra­di­nė­se kla­sė­se lan­kiau dau­gy­bę bū­re­lių: teat­rą, dar­be­lius iš po­pie­riaus, įvai­rius spor­to už­siė­mi­mus ir tau­ti­nius šo­kius. Bė­gant me­tams šo­kiai ta­po neat­sie­ja­ma ma­no gy­ve­ni­mo da­li­mi. Iš­ban­džiau įvai­rius: li­ni­ji­nius šo­kius, ae­ro­bi­ką, zum­bą, o ga­liau­siai at­ra­dau sa­ve šo­kių gru­pė­je „Ri­va“. Tai bu­vo vie­nas gra­žiau­sių ma­no gy­ve­ni­mo eta­pų, ku­ris pa­li­ko neuž­mirš­ta­mą pėd­sa­ką – šo­kiai iki šiol gy­ve­na ma­no šir­dy­je“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Ri­man­tės KLO­VAI­TĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Da­bar jau­na mo­te­ris sep­tin­tus me­tus gy­ve­na Vil­niu­je, bai­gė Vil­niaus tech­no­lo­gi­jų ir di­zai­no ko­le­gi­ją, ku­rio­je stu­di­ja­vo sta­ty­bos in­ži­ne­ri­ją. Dar stu­di­jų me­tu pra­dė­jo pra­kti­ką sta­ty­bos įmo­nė­je ir jo­je vė­liau dir­bo pen­ke­rius me­tus.

Šiuo me­tu dir­ba vi­di­nių pro­ce­sų to­bu­li­ni­mo koor­di­na­to­re. Nors pa­kei­tė dar­bo­vie­tę, ta­čiau li­ko to­je pa­čio­je sri­ty­je – sta­ty­bo­se. Rie­ta­viš­kė džiau­gia­si, kad ga­li pri­si­dė­ti prie įmo­nės veik­los ge­ri­ni­mo ir kas­dien su­si­dur­ti su įdo­miais iš­šū­kiais.

Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Žemaitis“ 2025 m. birželio 10 d. numeryje (Nr. 44).